Kas nu­tin­ka li­ki­mo va­liai pa­lik­tiems dro­ži­niams?

Nuo 2000-ųjų per de­šimt­me­tį Aly­tu­je at­si­ra­do net trys erd­vės, ku­rio­se bu­vo įkur­din­ti me­džio dro­ži­niai. Dai­na­vos ir Vidz­gi­rio ra­jo­nų vai­kai bu­vo pa­mė­gę skulp­tū­ras, įsi­kū­ru­sias tarp pre­ky­bos cen­tro „Jot­vin­gis“ ir Svei­ka­tos ta­ko. Jos at­si­ra­do 1999 me­tais, tuo­me­ti­nės Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­los ini­cia­ty­va.

Kaip pri­si­me­na pro­jek­to ku­ra­to­rė dai­li­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė, pro­ble­mos pra­si­dė­jo, kai skulp­tū­ras rei­kė­jo tvar­ky­ti. Pa­aiš­kė­jo, kad for­ma­liai jos ne­tu­ri šei­mi­nin­ko ir pi­ni­gų re­mon­tui sa­vi­val­dy­bė skir­ti ne­ga­li.

Par­kas ar… „skulp­tū­rų ka­pi­nės“? Toks klau­si­mas in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je nu­skam­bė­jo 2012 me­tas. Jį iliust­ra­vo nu­vir­tęs me­di­nis zui­kis, iš pas­kos nu­griu­vo ir li­ku­sios skulp­tū­ros, o pas­ku­ti­nė bu­vo de­mon­tuo­ta prieš maž­daug pen­ke­rius me­tus. Da­bar skulp­tū­rų vie­to­je „ga­no­si“ ro­ži­nis dram­blys ir at­si­ra­do vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė.

Ki­tas au­to­ri­nių dar­bų liūd­nos baig­ties pa­vyz­dys – prieš dau­giau nei 20 me­tų Ku­ror­to par­ke, tarp Lais­vės an­ge­lo ir Dai­li­dės eže­rė­lio, bu­vęs ,,Dre­vi­nu­ko“ me­di­nių skulp­tū­rų ir at­rak­cio­nų ta­kas. Jis at­si­ra­do „Aly­taus par­kų“ ini­cia­ty­va, o jį ku­ra­vu­si G.Mar­ke­vi­čie­nė pa­kvie­tė, be ki­tų au­to­rių, ir pro­fe­sio­na­lius Aly­taus skulp­to­rius Aud­rių Ja­nu­šo­nį, Re­dą Dir­žį.

Kai ku­rios skulp­tū­ros bu­vo funk­cio­na­lios (pa­vyz­džiui, sū­py­nės), ki­tos gal­būt kon­cep­tu­a­lios ir la­biau pa­žei­džia­mos (vie­no­je skulp­tū­ro­je bu­vo sub­ti­liai pa­nau­do­ta ke­ra­mi­ka), juo­lab to­kio­je nuo­ša­lio­je vie­to­je, pa­trauk­lio­je van­da­lams. Bet ku­riuo at­ve­ju, šie dar­bai taip pat nu­ny­ko ty­liai, nes ne­bu­vo res­tau­ruo­ja­mi.

Vargs­ta ir me­di­niai pi­lia­kal­nio pro­tė­viai

Šiek tiek la­biau pa­si­se­kė au­to­riams, ku­rių kū­ri­niai at­si­ra­do Ne­mu­no pa­kran­tė­je Pir­mo­jo Aly­taus pu­sė­je, tarp pi­lia­kal­nio ir Bal­to­sios ro­žės til­to. 2002 me­tų va­sa­rą Aly­tu­je vy­ko res­pub­li­ki­nis me­džio dro­žė­jų ir kal­vių sim­po­ziu­mas „Aly­taus pi­lia­kal­nio pro­tė­viai“, jo me­tu su­kur­ta ir pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je bu­vo pa­sta­ty­ta me­džio skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja. 2006 me­tais erd­vė pa­pil­dy­ta nau­jo­mis skulp­tū­ro­mis. Aly­tiš­kiai erd­vę pa­mė­go, skulp­tū­ros mi­to­lo­gi­ne te­ma­ti­ka de­rė­jo su pi­lia­kal­niu.

Pra­si­dė­jus Bal­to­sios ro­žės til­to sta­ty­boms, skulp­tū­ros at­si­dū­rė sta­ty­bų aikš­te­lė­je, kei­tė­si ir jų sa­vi­nin­kas, anks­čiau jos pri­klau­sė Aly­taus urė­di­jai, vė­liau – Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei. Da­lis skulp­tū­rų šiuo me­tu yra pras­tos, da­lis – ava­ri­nės būk­lės, de­ja, lai­kas jas tvar­ky­ti yra pra­leis­tas. Ne­pai­sant to, me­di­nių skulp­tū­rų eks­po­zi­ci­ja „Aly­taus pi­lia­kal­nio pro­tė­viai“ vis dar yra įtrauk­ta į lan­ky­ti­nų Aly­taus vie­tų są­ra­šą.

„Da­lis me­di­nių skulp­tū­rų Aly­tu­je ne­iš­li­ko, nes ne­bu­vo lai­ku pri­žiū­ri­mos – tai yra liūd­nos pa­mo­kos, ku­rias pa­vy­ko iš­mok­ti“, – ma­no Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės Ūkio sky­riaus ve­dė­ja Pal­mi­ra Raš­kaus­kie­nė. Šiuo me­tu sa­vi­val­dy­bė yra sky­ru­si 10 tūkst. eu­rų Aly­tu­je esan­čioms me­džio skulp­tū­roms at­nau­jin­ti. Me­di­nes skulp­tū­ras tvarko VšĮ „Me­nų pie­va“, va­do­vau­ja­ma Kęs­tu­čio Be­ne­di­ko, ku­ris yra me­džio dro­žė­jų sim­po­ziu­mų il­ga­me­tis or­ga­ni­za­to­rius. Da­lis lė­šų pa­nau­do­ta tvar­kant A.Ma­tu­čio par­ko skulp­tū­ras, ta­čiau ti­ki­ma­si atnaujinti ir ke­lias Aly­taus pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je esan­čias skulp­tū­ras.

P.Raš­kaus­kie­nė sa­ko, kad vis dėl­to kai ku­rių ten esan­čių skulp­tū­rų iš­gel­bė­ti tur­būt ne­pa­vyks ir prie ge­riau­sių no­rų. To­kia ne­se­niai vy­ku­sio me­džio dro­žė­jų sim­po­ziu­mo da­ly­vių pro­fe­sio­na­li nuo­mo­nė. Me­di­nes skulp­tū­ras rei­kia pri­žiū­rė­ti lai­ku, jų ne­ap­leis­ti.

Ne­tie­sa, kad me­džio skulp­­tū­ros am­žius trum­pas

2012 me­tais Aly­tu­je, ne­to­li Spor­to mo­kyk­los, pra­dė­jo ras­tis skulp­tū­rų, skir­tų vai­kų ra­šy­to­jo An­zel­mo Ma­tu­čio he­ro­jams, par­kas. Kas ant­rus me­tus vyks­tan­čių dro­žė­jų sim­po­ziu­mų me­tu ne tik su­ku­ria­mos nau­jos skulp­tū­ros, bet ir res­tau­ruo­ja­mos ja­me jau esan­čios. Per 10 me­tų par­ke pa­sta­ty­tos 35 skulp­tū­ros, šiais me­tais vi­sos jos yra res­tau­ruo­tos.

„Me­džio skulp­tū­ra ga­li sto­vė­ti nors ir šim­tą me­tų, bet ją bū­ti­na pri­žiū­rė­ti“, – sa­ko K.Be­ne­di­kas. Jis džiau­gia­si, kad A.Ma­tu­čio par­ke esan­tys dro­ži­niai pa­ly­gin­ti re­tai nu­ken­čia nuo van­da­lų (ne­bent „Ra­ga­no­sis“ bu­vo ne­te­kęs au­sų), bet drėg­mė ir ki­tos per­mai­nin­go kli­ma­to są­ly­gos il­ga­am­žiš­ku­mo joms ne­pri­de­da. Skulp­tū­ras par­ke pri­žiū­ri ir pa­tys jų au­to­riai, kai at­vyks­ta į sim­po­ziu­mą, ar­ba tuo ten­ka pa­si­rū­pin­ti or­ga­ni­za­to­riui.

K.Be­ne­di­kas pa­ste­bi, kad 10 tūkst. eu­rų, ku­riuos sky­rė sa­vi­val­dy­bė skulp­tū­roms pri­žiū­rė­ti šie­met, tik­rai ne­už­teks, ypač no­rint su­tvar­ky­ti ava­ri­nės būk­lės kū­ri­nius prie Aly­taus pi­lia­kal­nio. „La­bai no­rė­tų­si šie­met dar res­tau­ruo­ti iš Pir­mo­jo Aly­taus ki­lu­sio a. a. skulp­to­riaus Eri­ko Mo­tie­ju­čio su­kur­tas skulp­tū­ras, ku­rios yra ir jo at­mi­ni­mo įpras­mi­ni­mas“, – sa­ko K.Be­ne­di­kas.

Kaip „mai­ti­na­mi“ Kau­no zo­o­lo­gi­jos so­do gy­vū­nai, taip ir... skulp­tū­ros

„Yra Ma­tu­čio par­ke to­kia skulp­tū­ra „Žio­gas“. Nuo pat pir­mo­jo sim­po­ziu­mo kas­met į Aly­tų at­va­žiuo­jan­tiems meist­rams jam tek­da­vo vėl ir vėl tai­sy­ti ūsus. Esa­me pa­svars­tę, kad bū­tų vi­sai sma­gu, jei skulp­tū­ro­mis pa­si­rū­pin­tų mū­sų mies­te esan­čios įmo­nės ar ben­dri­jos. Taip, kaip Kau­no zo­o­lo­gi­jos so­de įmo­nės pa­si­skirs­čiu­sios mai­tin­ti, ar tiks­liau skir­ti lė­šų, kai ku­rių gy­vū­nų mais­tui“, – sa­ko K.Be­ne­di­kas.

Ko­kios su­mos reik­tų vie­nos skulp­tū­ros prie­žiū­rai, kad ji džiu­gin­tų aly­tiš­kius il­gus me­tus, o ne grės­tų nu­virs­ti jiems ant gal­vų? Pa­si­ro­do, tai yra la­bai in­di­vi­du­a­lu, nes kiek­vie­nas dro­ži­nys yra iš skir­tin­gos me­die­nos, ski­ria­si at­li­ki­mo tech­ni­ka. Bū­na ir taip, kad iš ša­lies dro­ži­nys dar drū­tas at­ro­do, nors gy­ve­na pas­ku­ti­nes die­ne­les. K.Be­ne­di­kas mi­ni ro­dyk­lę nuo­ro­dą į A.Ma­tu­čio mu­zie­jų: „Gal­vo­jau, kad ją res­tau­ruo­sim, ga­lą nu­pjau­siu, su­že­mės, o ki­tą vėl pa­sta­ty­sim. Iš to štai kas be­li­ko – pa­si­ro­dė, kad vi­du­je me­die­na yra vi­siš­kai su­tre­šu­si.“

Šią va­sa­rą vy­ku­sio sim­po­ziu­mo da­ly­viai ap­žiū­rė­jo ir prie pi­lia­kal­nio esan­čias skulp­tū­ras. Ne­pra­džiu­gi­no. Pa­si­ro­do, jau yra to­kių, ku­rios tik kol ne­ju­di­na­mos dar sto­vi, o su­ju­di­nus – su­by­rės, nes vi­dus vi­siš­kai iš­pu­vęs. Vie­ną dro­ži­nį jau už­griu­vo gluos­nis. Ti­ki­ma­si, kad ir ki­tiems me­tams mies­to sa­vi­val­dy­bė skirs lė­šų Aly­taus vie­šo­sio­se erd­vė­se esan­čių me­di­nių skulp­tū­rų res­tau­ra­vi­mui. Kiek dar pa­vyk­tų pa­dė­ti la­biau­siai ap­leis­toms, to­kioms, ko­kios da­bar lau­kia die­nų pa­bai­gos prie Aly­taus pi­lia­kal­nio, pa­sa­ky­ti sun­ku, bet A.Ma­tu­čio par­ke esan­čias tik­rai ga­li­ma pri­žiū­rė­ti ci­vi­li­zuo­tai, kad ir aly­tiš­kius džiu­gin­tų, ir sve­čiams bū­tų sma­gu pa­ro­dy­ti.