Ge­res­nių dar­bo są­ly­gų ir di­des­nio dar­bo už­mo­kes­čio no­rė­tų ne tik vie­šai pro­tes­tuo­jan­tys me­di­kai, bet ir kas­dien su pa­vo­jais su­si­du­rian­tys ug­nia­ge­siai. Tai, kad šios pro­fe­si­jos at­sto­vai taip pat jau­čia­si nu­skriaus­ti, dar me­tų pa­bai­go­je jie pa­de­monst­ra­vo su­reng­da­mi ne­by­lią pro­tes­to ak­ci­ją, prie ku­rios pri­si­jun­gė ir Aly­taus ug­nia­ge­siai. Apie tai, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis ir są­ly­go­mis šian­dien gy­ve­na Aly­taus ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos dar­buo­to­jai, kal­ba­mės su jos vir­ši­nin­ku Al­gir­du Baut­ro­niu.

– Aly­taus ug­nia­ge­siai taip pat pri­si­jun­gė prie me­tų pa­bai­go­je or­ga­ni­zuo­tos ne­by­lios pro­tes­to ak­ci­jos ir sa­vo dar­bo­vie­tė­je ant pa­lan­gės pa­dė­jo rė­me­lį, ku­ria­me – ug­nia­ge­sių or­ga­ni­za­ci­jos žen­klas, per­riš­tas juo­da juos­te­le, bei už­ra­šas „Mes ir­gi tu­ri­me sva­jo­nes“, ir už­de­gė žva­kių. Ži­niask­lai­do­je apie šią vi­suo­ti­nę Lie­tu­vos ug­nia­ge­sių ak­ci­ją bu­vo pa­ro­dy­tas ne vie­nas re­por­ta­žas, ta­čiau nė vie­nas iš pro­tes­tuo­to­jų ne­drį­so at­skleis­ti sa­vo ta­pa­ty­bės, bi­jo­da­mas va­do­vų per­se­kio­ji­mo. O Jūs apie sa­vo dar­buo­to­jų pro­tes­tą ką nors ži­no­jo­te? Ką apie tai ma­no­te? Ko­kia bu­vo Jū­sų re­ak­ci­ja?

– Taip, ži­nau, kas iš Aly­taus ug­nia­ge­sių pro­tes­ta­vo, ta­čiau jų tik­rai ne­įvar­dy­siu. Jų ne­smer­kiu ir už tai ne­per­se­kio­ju. Už­draus­ti to ne­ga­li­ma. Ta­me pro­tes­te tei­sy­bės yra. Kiek­vie­nas sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ga­li reikš­ti. Jie sa­vo funk­ci­jas at­lie­ka są­ži­nin­gai. Ne­už­drau­si, ne­nu­bau­si juk.

O dėl ano­ni­mų, tai jie tik­rai per­de­da. Pa­rei­gū­nų tik­rai nie­kas ne­per­se­kios, va­dai jų tik­rai ne­te­ro­ri­zuos už lais­vą min­tį, žo­dį. Bent jau aš ne­ži­nau nė vie­no to­kio at­ve­jo. Nie­ko to­kio čia nu­si­kals­ta­mo nė­ra.

Vi­du­je kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo as­me­ni­nių min­čių, nuos­kau­dų. No­ri­si, kad ug­nia­ge­siai dau­giau už­dirb­tų, kad ne­rei­kė­tų plė­šy­tis per ke­lis dar­bus rū­pi­nan­tis, kaip iš­lai­ky­ti šei­mą. Žmo­nės jau­ni, o jau­nų šei­mų ir po­rei­kiai di­des­ni, vai­kai au­ga. Tad ga­li­ma juos su­pras­ti. Vi­sa tai žmo­giš­ka ir su­pran­ta­ma.

– Me­di­kai sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl at­ly­gi­ni­mų iš­reiš­kia vie­šo­mis pro­tes­to ak­ci­jo­mis. Ko­dėl ug­nia­ge­siai pa­si­rin­ko ne­by­laus pro­tes­to bū­dą?

– Strei­kuo­ti mums drau­džia sta­tu­tas. To­kius pro­tes­tus yra ren­gę prof­są­jun­gos na­riai, ta­čiau tai bū­na lo­ka­li­nės ak­ci­jos, o į gat­ves iš­ei­ti ne­ga­li­me.

– Ug­nia­ge­siai gau­na pa­ly­gin­ti ne­di­de­lius at­ly­gi­ni­mus, o jų dar­be ri­zi­kos ir pa­vo­jų ne­trūks­ta. Ar jie ne­si­jau­čia per­ne­lyg nu­skriaus­ti?

– Mū­sų žmo­nės, pa­ly­gin­ti su po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais, iš­ties yra skriau­džia­mi. Al­gir­do But­ke­vi­čiaus Vy­riau­sy­bė po­li­ci­jai sky­rė pa­pil­do­mai lė­šų dar­bo už­mo­kes­čiui. Be­si­kei­čiant va­liu­tai į eu­rus, po­li­ci­ja ir ta­da star­ta­vo ne­vie­no­do­mis są­ly­go­mis.

Kri­zės me­tu tuo­me­tė mū­sų va­do­vy­bė sten­gė­si iš­si­suk­ti ir iš­gy­ven­ti be sko­lų. To pa­sek­mė bu­vo su­ma­žin­tas už­si­ė­mi­mų skai­čius, ob­jek­tų stu­di­ja­vi­mas prak­tiš­kai vi­sai bu­vo su­stab­dy­tas. Šie da­ly­kai at­si­lie­pė tak­ti­niam ug­nia­ge­sių pa­si­ruo­ši­mui.

Prieš kri­zę ug­nia­ge­sių dar­bo už­mo­kes­tis iš­ties bu­vo di­des­nis ir iki šiol li­ko ne­grą­žin­tas. Da­bar pra­de­dan­tis ug­nia­ge­sys į ran­kas gau­na apie 450 eu­rų, tre­jų me­tų sta­žą tu­rin­tis – 520 eu­rų, dau­giau kaip de­šimt me­tų – apie 650 eu­rų.

At­ly­gi­ni­mai iš­ties nė­ra di­de­li, to­dėl daug kas tu­ri ant­rus dar­bus. Tai man ne­la­bai pa­tin­ka, nes tuo­met ug­nia­ge­siai kar­tais at­ei­na per­var­gę, ne­pail­sė­ję, o juk čia la­bai at­sa­kin­gas dar­bas, rei­ka­lau­jan­tis daug iš­tver­mės, bud­ru­mo, jė­gos. Be to, jau po­ra me­tų, kai mums už­dė­jo nau­ją at­sa­ko­my­bę rū­pin­tis sken­duo­lių pre­ven­ci­ja. To­dėl mū­sų dar­bų ap­im­tis yra la­bai pla­ti.

Kar­tais žmo­nės juo­kia­si, kad gais­ri­nin­kai dar­be mie­ga. Jie ne­mie­ga, jie bu­di. Mes esa­me ta tar­ny­ba, ku­ri yra pa­si­ruo­šu­si star­tuo­ti bet ku­rią aki­mir­ką. Yra toks tos­tas: žmo­nės juo­kia­si, kai gais­ri­nin­kai mie­ga, ta­čiau ver­kia, kai jie dir­ba. Tad ge­riau žmo­nės te­gul juo­kia­si, o ša­lis tur­tė­ja, nes gais­rai at­ne­ša tik ne­lai­mes ir nuos­to­lius.

– Koks at­ly­gi­ni­mas ir dar­bo są­ly­gos ug­nia­ge­sius ten­kin­tų?

– Kiek be­duo­tum, žmo­gui vi­suo­met bū­na per ma­žai, nes prie ge­ro grei­tai pri­pran­ta. Ne­ga­lė­čiau įvar­dy­ti su­mų, net eko­no­mis­tai to ne­ga­li pa­sa­ky­ti. Kiek­vie­no žmo­gaus po­rei­kiai skir­tin­gi.

At­ly­gi­ni­mas tu­rė­tų bū­ti toks, kad bū­tų ga­li­ma už­tar­nau­ti pa­do­rią pen­si­ją ir už ją oriai gy­ven­ti. Ta­čiau šian­dien vals­ty­bės to­kie pa­jė­gu­mai, kad ne­ga­li ir kal­tin­ti. Kai pa­si­žiū­ri, vi­si gy­ve­na­me pa­na­šiai.

O dėl dar­bo są­ly­gų, tai ir­gi, ži­no­ma, no­rė­tų­si dirb­ti nau­jes­ne, to­bu­les­ne, sau­ges­ne tech­ni­ka. Vis­kas grei­tai kei­čia­si, to­bu­lė­ja, ta­čiau ir mes ne­sto­vi­me vie­to­je, pa­ma­žu vis­ką at­si­nau­ji­na­me, gau­na­me nau­jų kvė­pa­vi­mo apa­ra­tų, pa­no­ra­mi­nių kau­kių. Tai su­tei­kia dau­giau ga­li­my­bių gel­bė­jant žmo­nes iš už­dū­min­tų pa­tal­pų.

– Į vie­šu­mą ret­kar­čiais iš­len­da is­to­ri­jos, kai dėl pa­se­nu­sių prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos au­to­mo­bi­lių kai ku­rie eki­pa­žai gais­ra­vie­čių taip ir ne­pa­sie­kia ar­ba ten­ka iki jų trans­por­to prie­mo­nes nu­temp­ti. O kaip šia­me kon­teks­te at­ro­do Aly­taus ug­nia­ge­siai? Ar ir Jū­sų va­do­vau­ja­mos tar­ny­bos au­to­mo­bi­liai yra se­ni, gen­dan­tys? Ar trūks­ta įran­gos?

– No­rė­čiau pa­si­gir­ti, kad mū­sų Aly­taus ap­skri­ties prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo val­dy­ba tu­ri vie­ną nau­jes­nių tech­ni­kų. Mū­sų au­to­mo­bi­lių am­žiaus vi­dur­kis yra apie 20 me­tų. Tu­ri­me ir la­bai se­nų, vie­nos au­to­ko­pė­čios yra net 1978 me­tų, ta­čiau vis dar vei­kian­čios. Se­nie­ji, ben­zi­ni­niais va­rik­liais, au­to­mo­bi­liai yra re­zer­ve, ta­čiau jie mums pa­si­tar­nau­ti ga­li esant di­de­liems šal­čiams, jei­gu kar­tais ne­pa­vyk­tų už­ves­ti nau­jes­nės, dy­ze­li­niu ku­ru va­ro­mos tech­ni­kos.

Gais­ri­nės ma­ši­nos yra bran­gios, be jo­kios įran­gos vie­na kai­nuo­ja per du šim­tus tūks­tan­čių eu­rų. Jei­gu su vi­sa įran­ga, tuo­met kai­na iš­ky­la be­veik iki mi­li­jo­no eu­rų.

Pa­ly­gin­ti su vi­sos ša­lies mas­tu, esa­me gan ne­blo­go­je po­zi­ci­jo­je. Vi­si au­to­mo­bi­liai yra už­sie­nie­tiš­ki. Mums daug pa­dė­jo ben­dri su len­kais įgy­ven­din­ti pro­jek­tai. Iš Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šų įsi­gi­jo­me daug ge­ros tech­ni­kos.

Bū­tent per da­ly­va­vi­mą įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se Aly­taus ug­nia­ge­siai yra įne­šę di­de­lį in­dė­lį į mies­to biu­dže­tą. Dar kai mū­sų va­liu­ta bu­vo li­tai, bu­vo­me pa­skai­čia­vę, kad per pro­jek­ti­nę veik­lą įsi­gi­jo­me tech­ni­kos už dau­giau nei dvi­de­šimt mi­li­jo­nų li­tų.

Ži­no­ma, pro­jek­tuo­se da­ly­vau­ja­me jau be­veik pen­kio­li­ka me­tų, tad ir kai ku­ri iš jų gau­to fi­nan­sa­vi­mo įsi­gy­ta tech­ni­ka jau pa­sie­kė pen­kio­li­kos me­tų vi­dur­kį, ta­čiau jos būk­lė yra la­bai ge­ra. Au­to­mo­bi­liai per me­tus įva­žiuo­ja tik­rai ne­daug, pa­vyz­džiui, au­to­ko­pė­čios – vos tris šim­tus ki­lo­met­rų.

Tech­ni­ką at­nau­ji­na­me nuo­lat. Vi­sai ne­se­niai su len­kais įgy­ven­di­no­me pro­jek­tą ir įsi­gi­jo­me nau­ją de­vy­nių vie­tų mik­ro­au­to­bu­są ve­žio­ti žmo­nėms, keis­ti pa­mai­nas.

O dėl tų per te­le­vi­zi­ją ro­dy­tų re­por­ta­žų apie se­nus au­to­mo­bi­lius, ku­rie su­gen­da ir ne­nu­vyks­ta į gais­ra­vie­tes, tai kal­ti­nu ne tech­ni­ką, vis­kas pri­klau­so nuo jos prie­žiū­ros. Ži­no­ma, bū­na ne­nu­ma­ty­tų at­ve­jų. Ta­čiau tam yra re­zer­vi­niai au­to­mo­bi­liai. Su­ge­dus vie­nam, vi­sa­da yra ga­li­my­bė jį nuim­ti nuo ri­kiuo­tės ir su­re­mon­tuo­ti. Ko­vi­nė­je ri­kiuo­tė­je esan­tis au­to­mo­bi­lis vi­sa­da pri­va­lo bū­ti tvar­kin­gas.

– Ar Aly­taus ug­nia­ge­siams nie­ka­da ne­bu­vo nu­ti­kę ne­sėk­min­gų at­ve­jų?

– Žmo­gus ne­ga­li ga­ran­tuo­ti dėl sa­vo svei­ka­tos, o dėl tech­ni­kos tuo la­biau. Tar­kim, suo­miš­kas kel­tu­vas yra įno­rin­gas, ja­me – daug kom­piu­te­ri­nių pro­gra­mų, me­te­o­ro­lo­gi­nių da­vik­lių. Jei­gu pu­čia stip­rus vė­jas, tech­ni­ka yra blo­kuo­ja­ma ir dėl to ne­vei­kia. Jei­gu tuo me­tu lop­šy­je yra aukš­tai iš­kel­tas žmo­gus, ava­ri­niu bū­du, per prie­var­tą, rei­kia su­lanks­ty­ti kel­tu­vą ir taip žmo­gų nu­leis­ti že­myn. Tai at­ima daug lai­ko są­nau­dų, ta­čiau vi­sa tai pa­da­ry­ta dėl žmo­gaus sau­gu­mo.

Esant eks­tre­ma­lioms si­tu­a­ci­joms, kar­tais pa­si­kliau­ti pri­mi­ty­via se­ną­ja tech­ni­ka yra ge­riau, ta­čiau taip la­biau ri­zi­kuo­ja­ma ug­nia­ge­sių sau­gu­mu. Ne­lai­mės iš­tik­tam žmo­gui ne­pa­sa­ky­si, kad už­stri­go tech­ni­ka, nes vė­jas per stip­rus. To­kiais at­ve­jais tei­sin­tis la­bai sun­ku, juo­lab kad svar­bi kiek­vie­na mi­nu­tė, ku­ri at­ro­do lyg vi­sos de­šimt.

Be to, ten­ka gir­dė­ti žmo­nes sa­kant, kad ug­nia­ge­siai at­va­žia­vo ne­pa­kan­ka­mai ap­si­rū­pi­nę van­de­niu ar­ba iš vi­so be jo. Iš tik­rų­jų, nau­do­jant ga­lin­ges­nį švirkš­tą, per ku­rį iš­bė­ga sep­ty­ni lit­rai per se­kun­dę, tri­jų to­nų van­dens tal­pyk­la iš­tuš­ti­na­ma per tris, tris su pu­se mi­nu­tės. Žmo­nėms sun­ku tai įro­dy­ti.

– Aly­taus ap­skri­ties prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo val­dy­ba at­nau­ji­no ir sa­vo iš­ori­nį fa­sa­dą – bu­vo re­no­vuo­ti pa­sta­tai. Vi­sa tai šian­dien tu­ri­te taip pat tik dėl sa­vo di­de­lių pa­stan­gų, ieš­ko­jo­te, pra­šė­te, ra­šė­te pro­jek­tus?

– Pir­mos Aly­taus ko­man­dos pa­sta­to fa­sa­do re­mon­tas bu­vo at­lik­tas prieš po­rą me­tų. Te­ko nu­min­ti il­gą ke­lią, kad gau­tu­me tam fi­nan­sa­vi­mą. Ant­ros ko­man­dos pa­sta­tas, kur įkur­tas Ben­dro­sios pa­gal­bos cen­tras, bu­vo fi­nan­suo­tas iš in­ves­ti­ci­nio pro­jek­to. 2007–2013 me­tų pro­gra­mo­je bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu in­ves­ti­ci­niu pro­jek­tu. Tai bu­vo di­de­lis įver­ti­ni­mas, vai­ni­ka­vi­mas vi­so mū­sų pa­da­ry­to dar­bo. Sten­gia­mės daug pa­tys, nes jei­gu sė­dė­si ant pe­čiaus, tai nie­kas nie­ko ir ne­at­neš.

– Kaip Lie­tu­vos ug­nia­ge­siai at­ro­do už­sie­nio kon­teks­te? Ar šio­je sri­ty­je vis dar esa­me at­si­li­kę nuo ki­tų ša­lių pa­tir­ties?

– Ku­rį lai­ką bu­vo­me at­si­li­kę nuo Va­ka­rų ša­lių, ta­čiau šian­dien ga­liu tvir­tai pa­sa­ky­ti, kad esa­me ly­gia­ver­čiai su vi­sos Eu­ro­pos ug­nia­ge­siais. Lie­tu­vos prieš­gais­ri­nė gel­bė­ji­mo tar­ny­ba tu­ri to­kią pa­čią įran­gą, prie­mo­nes, ga­li­my­bes. Gal­būt kiek pras­tes­ni pa­sta­tai, ta­čiau Aly­tus ir šio­je sri­ty­je tik­rai ne­nu­si­lei­džia. Žmo­nės ga­li bū­ti ra­mūs, nes mū­sų ug­nia­ge­siai tu­ri vis­ką, kas šiuo­lai­kiš­ka.

– Ar bū­na to­kių ug­nia­ge­sių, ku­rie pra­dė­ję dirb­ti su­pran­ta, kad tai vi­sai ne jų sfe­ra?

– Tik­rai bū­na, kad su to­kiu pa­si­rin­ki­mu ne­pa­tai­ko. Da­bar gal kiek ma­žiau, nes su­stip­rė­jo ug­nia­ge­sių pa­ruo­ši­mas, juos mo­ko de­vy­nis mė­ne­sius, prieš sto­jant į mo­kyk­lą jiems ten­ka lai­ky­ti įvai­rius tes­tus.

Kiek­vie­nas mū­sų ug­nia­ge­sys ga­li bū­ti po­li­ci­nin­ku, bet ne kiek­vie­nas po­li­ci­nin­kas ga­li bū­ti ug­nia­ge­siu. Juk čia rei­kia ne­tu­rė­ti bai­mių aukš­čiui, už­da­roms pa­tal­poms, bū­ti po van­de­niu, po le­du. Tik­rai ne kiek­vie­nas žmo­gus ga­li bū­ti at­spa­rus dau­gy­bei psi­cho­lo­gi­nių kom­plek­sų.

Anks­čiau mes at­ėju­siems nau­jo­kams duo­da­vo­me iš­ban­dy­mą – iš­leis­da­vo­me ko­pė­čias ir jiems rei­kė­da­vo nie­kur ne­at­rem­to­mis jo­mis už­lip­ti aukš­tyn. Bu­vo at­ve­jis, kai žmo­gus už­li­po iki pu­sės jų, o nu­lip­ti jau ne­ga­lė­jo. Te­ko jį nuo ten nu­kel­ti, nes pa­si­da­rė sil­pna, blo­ga. Ta­da vos at­plė­šė­me jį nuo ko­pė­čių, į ku­rias bu­vo tvir­tai įsi­ki­bęs.

– Koks Jū­sų po­žiū­ris į ug­nia­ge­ses mo­te­ris?

– No­rin­čių­jų dirb­ti pa­gal šią pro­fe­si­ją bu­vo ir pas mus. Ta­čiau į tai tu­riu tvir­tą po­žiū­rį. Gal­būt kaž­kas ma­ne ga­li ap­kal­tin­ti, kad esu ly­čių ne­ly­gy­bės ša­li­nin­kas, ta­čiau tai yra vy­riš­ka pro­fe­si­ja ir mo­te­rims čia ne vie­ta.

Ger­biu mo­te­ris, su­tin­ku, kad jos tu­ri gau­ti vie­no­das al­gas, ta­čiau fi­ziš­kai mo­te­rys vi­suo­met bus sil­pnes­nės už vy­rus. Tai už­prog­ra­muo­ta ge­ne­tiš­kai.

Mū­sų pro­fe­si­jo­je net sil­pnų vy­rų ne­rei­kia. Kaip pa­vyz­dį ga­liu pa­mi­nė­ti au­to­ava­ri­jos lik­vi­da­vi­mą, kur dvi­de­šimt ki­log­ra­mų sve­rian­čio­mis hid­rau­li­nė­mis žnyp­lė­mis rei­kia pa­si­mo­si­kuo­ti, pa­dau­žy­ti me­ta­lus bei su­kar­py­ti su­dau­žy­tą au­to­mo­bi­lį, kad iš­trauk­tų pri­spaus­tą žmo­gų. Jūs tik įsi­vaiz­duo­kit, kiek rei­kia jė­gos, iš­tver­mės. Tai sun­kus fi­zi­nis dar­bas.

Ly­giai taip pat yra ir ga­lin­gais švirkš­tais ge­si­nant gais­rus. Kai de­ga di­de­li pa­sta­tai ir per švirkš­tą pa­lei­džia 12 at­mo­sfe­rų spau­di­mą, žar­ną ten­ka lai­ky­ti trims vy­rams, ku­rie bū­na įsi­rė­mę taip, kad net pa­ju­dė­ti ne­įma­no­ma. Krū­viai bū­na di­de­li, nie­kas ne­skai­čiuo­ja jė­gų.

– Jums taip pat kaž­ka­da te­ko dirb­ti ug­nia­ge­siu. Ko­kių bai­siau­sių nu­ti­ki­mų bu­vo per Jū­sų prak­ti­ką?

– Oi, jų bu­vo dau­gy­bė. Pa­me­nu, kai įė­jau į de­gan­čią pa­tal­pą, ku­rio­je per dū­mus ne­bu­vo nie­ko ma­ty­ti ir įkri­tau pro įlū­žu­sias grin­dis. Tie­siog pra­din­gau dū­muo­se, lieps­no­se. Ta­da, pa­me­nu, ne­ži­nau kaip, tur­būt oru, iš­si­ke­be­rio­jau iš tos duo­bės, į ku­rią įlū­žau. To­kio­mis eks­tre­ma­lio­mis si­tu­a­ci­jo­mis ad­re­na­li­nas su­tei­kia jė­gų ir veiks­mus at­lie­ki žai­bo grei­tu­mu.

Dar pa­me­nu at­ve­jį, kai įsi­plies­kė gais­ras Aly­taus pa­tai­sos na­mų dirb­tu­vė­se. Ten pri­dū­mi­no tiek, kad ne­ga­lė­jai ma­ty­ti sa­vo iš­ties­tos plaš­ta­kos. Ta­čiau mums rei­kė­jo įei­ti į pa­tal­pą, su­ras­ti gais­ro ži­di­nį ir jį už­ge­sin­ti. Tri­se įė­jo­me lai­ky­da­mi žar­ną, aš bu­vau pas­ku­ti­nis. Stai­ga kaž­ko­dėl la­bai ne­jau­kiai pa­si­jau­čiau, ne­są­mo­nin­gai pa­ju­tau, kad man kaž­kas al­suo­ja į nu­ga­rą. At­si­su­ku, o ten – ka­li­nys su me­ta­li­niais dan­ti­mis. Per kū­ną per­ėjo šiur­pai, juk ne­ga­li ži­no­ti, ką jis da­rys ir ko­kiu tiks­lu jis ten bu­vo.

Pa­si­ro­do, jis ėjo pas­kui mus, kad ga­lė­tų šį bei tą iš­si­neš­ti, ta­čiau iš už­dū­min­tos pa­tal­pos pats iš­ei­ti ne­ga­lė­jo, pa­si­kly­do, to­dėl jam nie­ko ki­to ne­li­ko, kaip tik sek­ti pas­kui mus.

– Ko­kie Jū­sų at­ei­ties lū­kes­čiai?

– Pir­miau­sia sie­kia­my­bė tu­rė­tų bū­ti, kad žmo­nės dau­giau už­dirb­tų, tu­rė­tų ge­res­nes dar­bo są­ly­gas. Ta­čiau vi­sa tai tu­ri pa­ro­dy­ti lai­kas, kas iš tų tuš­čių, ne­įgy­ven­di­na­mų pa­ža­dų? Aš lai­kau­si to­kios nuo­mo­nės: ge­riau žvir­blis sau­jo­je, nei jau­tis gi­rio­je. Per vie­ną die­ną to­kių dar­bų pa­da­ry­ti ne­įma­no­ma, rei­kia at­si­žvelg­ti ir į vals­ty­bės eko­no­mi­ką, pa­jė­gu­mus. Juk pro­tes­tuo­ti ga­lė­tu­me vi­si, ta­čiau rei­kia tu­rė­ti iš ko ge­rin­ti są­ly­gas.

Vi­sa tai ži­no ir su­pran­ta ir ug­nia­ge­siai. Ta­čiau pro­tes­tuo­ti ir siek­ti sau ge­res­nio vi­suo­met ga­li­ma, kaip ir ra­cio­na­liau pa­nau­do­ti fi­nan­sus. Mes vi­si ti­ki­mės ge­res­nio gy­ve­ni­mo.

Laura BALIUKONIENĖ