Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Avižienis: „Politinis bruzdėjimas tik plėsis“

„Globalizacija jau nugyveno geriausius savo laikus“, – sako buvęs ilgametis JAV Valstybės departamento diplomatas, politikos apžvalgininkas Algis Avižienis. Jo knygos „Link naujos nacionalinių valstybių eros“ (https://docdro.id/3qotoal) pasirodymo proga kalbamės apie esmines problemas bei iššūkius, kurie atsispindi Lietuvos ir pasaulio dabarties veidrodyje.

Ką tik pasirodžiusioje savo knygoje „Link naujos nacionalinių valstybių eros“ keliate viešojoje erdvėje retai dėmesio susilaukiančią problemą – koks tikrasis globalizacijos poveikis Lietuvai ir kitoms nacionalinėms valstybėms? Apie tai mažai diskutuoja politikai, visuomenės veikėjai, ekomomistai, sociologai, apžvalgininkai. Kodėl? Nejau dėl to, kad žodis „antiglobalistas“ mūsų dienomis traktuojamas vos ne kaip „teroristas“? Gal parodomasis politinis korektiškumas šią temą jau yra išstūmęs į viešųjų diskusijų paraštes?

Tai, kad mes dabar diskutuojame apie globalizacijos poveikį Lietuvai, rodo, kad mūsų šalyje dar ne visiškai triumfavo tas parodomasis politinis korektiškumas. Pavyzdžiui, man dar yra suteiktos galimybės išreikšti kritišką požiūrį į globalizacijos procesą per bent tris „Youtube“ kanalo programas, kurios reguliariai sulaukia 10–20 tūkstančių, kartais ir dar daugiau, žiūrovų. Bet didžiosios, sisteminės spaudos kanalai pritraukia 10–20 kartų didesnes auditorijas, ir ten, manau, vyrauja iš esmės antinacionalinė linija, pagal kurią globalizacija yra laikoma teigiamu ir net kone natūraliu reiškiniu. Savo knygoje kiek detaliau aptariau stambaus kapitalo koncentruotą galią žiniasklaidoje. Per keliasdešimt metų penkioms-šešioms labai didelėms korporacijoms pavyko užvaldyti reikšmingesnę dalį Vakarų pasaulio laikraščių, žurnalų, televizijos kanalų, interneto portalų. Ten dominuoja tarptautinėms korporacijoms palankūs naratyvai apie neoliberalios politikos, laisvos prekybos, darbo jėgos „mobilumo“ privalumus ir pažangumą. Ekonominės galios sukoncentravimas dažnai taip pat reiškia, kad ir šių laikų politiniai sprendimai, lemiantys mūsų materialinę ir dvasinę būseną, yra priimami siaurame galingų ponų ir ponių rate. Jei vienijasi pasaulis, tai taip pat suvienodinamas ir politinis mąstymas, išryškėja tarptautinių elitinių grupuočių bendras susitarimas dėl svarbiausių politinių, ekonominių sprendimų Vakarų pasaulyje.

Politinės galios koncentravimas pasauliniu mastu yra antidemokratiškas, mums pavojingas reiškinys. Demokratinėje santvarkoje gyvenantys piliečiai privalo sąmoningai budėti, kad politinė galia neatsidurtų kokiame nors siaurame rate, kaip tai būdavo senovėje, kai pasaulį valdė karaliai ir imperatoriai. Galios centrų nuolatinė konkurencija, galios suskaldymas ir yra demokratinės idėjos pagrindas.

Jau pratarmėje nurodote, kad didžiausia grėsmė Lietuvos valstybingumui šiuo metu kyla ne dėl Rusijos agresyvumo, bet dėl Vakarų globalizacijos, vedančios į pasaulinę finansinės oligarchijos hegemoniją. Kodėl taip manote? Juk karas Ukrainoje, regis, atskleidė milžinišką globalizacijos privalumą: Rusija taip priklauso nuo šiuolaikinių technologijų, prekių ir paslaugų importo iš užsienio, kad pati viena nebemoka ir nebegali pasigaminti daugelių modernios ginkluotės komponentų. Vakarų sankcijos atskleidė, kokia pažeidžiama jos karo pramonė, ką jau kalbėti apie civilinį sektorių. Išeitų, globalizacija šiuo atveju mus gina ardydama agresorės karinį ir ekonominį potencialą?

Ši jūsų paminėta aplinkybė ir patvirtina faktą, kad Vakarų pasaulyje vyrauja koncentruota politinė ir ekonominė galia, nes kaip kitaip pavyktų sukurti ir išlaikyti tokį vieningą 50 skirtingų valstybių frontą prieš agresorę. Kaip kitaip buvo galima paversti Rusiją pažeidžiamą tarptautinėms ekonominėms sankcijoms? Ekonominiu požiūriu, konkrečiai, bendrojo vidaus produkto (BVP) atžvilgiu, Rusijos 1,5 trilijono JAV dolerių vertės BVP yra 35 kartus mažesnis nei tų 50 Vakarų pasaulio šalių bendras BVP. Jei Vakarų šalių politinė valia išliks vieninga šio karo metu, Rusija neturės jokių šansų laimėti ilgesnį karinį konfliktą prieš tokią NATO, ES, Japonijos, Kanados, Australijos ir kitų šalių milžinišką ekonominės galios persvarą.

Aš nė kiek nesumenkinu Rusijos imperialistinių siekių Rytų Europoje, jie yra pavojingi mums. Knygoje kalbu apie Vakarų pasaulio globalizacijos modelį, kuris siekia valdyti pasaulį, bet taip pat aptariu Rusijos ir Kinijos viltis sukurti Eurazijos bloką, kas de facto yra Rytų šalių globalizacijos modelis, konkuruojantis su Vakarų globalizacija. Turime reikalą ne su viena jėga, siekiančia sulydyti mus į vieningą žmonijos masę, bet privalome išmintingai apsiginti nuo dviejų galios centrų. Lietuvos istorijoje tokia multipoliarinė jėgų grėsmė nėra nieko naujo. Atsiminkime periodą per Antrąjį pasaulinį karą, kai Lietuva bandė laviruoti tarp trijų į mūsų teritoriją besiveržiančių galios centrų – Sovietų Sąjungos, Vokietijos ir Lenkijos.

A.Avižienis: „Kad Lietuva pirmauja depopuliacijos varžybose, aiškintina tuo, jog mūsų politinis elitas uoliausiai iš visų mūsų regiono šalių tarnauja Vakarų globalistams.“

Dabar, kai vyksta karas, mes neturime daug pasirinkimų, turime likti lojalūs NATO, nes manau, kad pergalingas Rusijos–Kinijos globalizacijos modelis mums būtų visai nepatrauklus. Bet karas amžinai nesitęs, anksčiau ar vėliau įtampa atslūgs ir vėl atsiras daugiau erdvės mūsų autonominiam veikimui užsienio ir vidaus politikoje. Nemanau, kad mes turėtume remti kai kurių karingai nusiteikusių Vakarų politikų siekius visai nusilpninti, nualinti Rusiją, ją suskaldyti į mažesnius politinius vienetus. Tokia karo strategija tik prailgintų karą, nes tai mobilizuotų rusus ir sutelktų juos kovai prieš Vakarų valstybes. Patirtis rodo, kad beatodairiškas, bekompromisinis karas prieš Trečiąjį Reichą, jo negailestingas bombardavimas ir visos šalies pramonės naikinimas užtruko labai ilgai – penkerius metus. Tam fanatiškai priešinosi Vokietijos gyventojai, kurie tikėjo savo valdžios teiginiais, kad Vokietijos pralaimėjimas reikštų šalies sunaikinimą. O Antrojo pasaulinio karo pasekme tapo griuvėsių Europa ir Sovietų dominavimas Rytų Europoje. Atsižvelkime dar į tą faktą, kad jei Rusija netektų žymios dalies savo pajėgumų, į jos teritoriją galėtų pretenduoti ir komunistinė Kinija. Ar mes norėtume išvysti dar stipresnę Kiniją, nei ji jau yra?

Aš manau, kad išlaikyti tam tikrą galios pusiausvyrą Europoje nebūtų bloga perspektyva; jėgų balansas išsaugotų tam tikrą erdvę nepriklausomoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva. Visiškas Vakarų pasaulio globalizacijos dominavimas Europoje žymiai sumažintų galimybes išmintingai saugoti kiek įmanoma daugiau šalies suvereniteto. O valstybės suvereniteto išsaugojimas – tai šansas išsaugoti platesnes galimybes piliečiams demokratiškai reikšti savo valią. Tuo nenoriu pasakyti, kad Putino režimą reikia išsaugoti nuo jo paties kvailysčių pradėjus šį pražūtingą karą. Saugi politinė pusiausvyra Europoje galėtų egzistuoti, jei Rusiją valdytų elitas, kuris gerbia kaimyninių šalių siekius išlikti nepriklausomomis valstybėmis, o ne tapti kažkokios carinės Rusijos inkarnacijos dalimi.

Svarstydamas apie globalizacijos pažadus ir realybę, be kita ko, kalbate ir apie grandiozinį globalistų sumanymą – žmonijos suvienijimą, vadinamąją Naująją pasaulio tvarką. Žiniasklaidoje ji dažniausiai minima sąmokslo teorijų kontekste, aptarinėjama tarp kitų išsilavinusio žmogaus dėmesio neva nevertų šiuolaikinių prietarų, pseudoidėjų ar tiesiog kvailysčių. Jūs kalbate apie tai rimtai, pateikiate faktus, analizuojate. Ar galėtumėte trumpai paminėti svarbiausius argumentus, kurie priverstų jūsų knygos skaitytojus kitomis akimis pažvelgti į Naujosios pasaulio tvarkos kūrimo požymius?

Savo knygoje tiesiog pacitavau dviejų stipriausio pasaulinės jėgos centro vadovų, JAV prezidento Georgeo' Busho vyresniojo ir dabartinio prezidento Joe Bideno viešai išsakytas mintis apie būtinybę sukurti ne ką kitą, o Naująją pasaulio tvarką. Jų įsivaizduojama pasaulinė santvarka, kuriai, žinoma, vadovautų JAV, jau buvo ruošiama per Antrąjį pasaulinį karą. Tereikia tik paskaityti istorijos vadovėlius, pavyzdžiui, Stepheno Wertheimo „Rytojaus pasaulis: kaip gimė JAV pasaulinė viršenybė“ (Harvardo universiteto leidykla), kad skaitytojai įsitikintų, jog pasaulinė santvarka yra ir ilgai buvo rimtų diskusijų ir kryptingos veiklos subjektas. Šią S.Wertheimo knygą ir JAV vadovaujamą pasaulinę santvarką aš detaliau aptarinėjau per Giedrės Gorienės „Karšto komentaro“ „Youtube“ TV programą gegužės 3 dieną. Ką veikia tokios pasaulinės biurokratinės struktūros, kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Europos Sąjunga, NATO? Jos realiai kuria pasaulinę santvarką, be perstojo gilina tarptautinę integraciją, plečia savo įtaką nacionalinių valstybių sąskaita.

Demografiniai iššūkiai – vieni rimčiausių, su kuriais šiandien susiduria Vakarų šalys, taip pat ir Lietuva. Milžiniška emigracija, šokiruojanti valstybės teritorijos depopuliacija, Lietuvos regionuose besiplečiančios demografinės dykros, kuriose žmonių tankumas atitinka Sacharos dykumos ar Mongolijos stepių rodiklį. Ar tikrai dėl to kalta globalizacija? O gal veikiau dešimtmečiais vykdyta nusikalstama ekonominė ir socialinė krašto raidos politika, sukėlusi tokias demografines pasekmes?

Jei depopuliacijos reiškinius stebėtume tik Lietuvoje, tai, sakyčiau, problema daugiausia būtų susijusi su blogu šalies valdymu. Bet kai stebi panašius depopuliacijos reiškinius ir visose buvusio Sovietinio bloko kraštuose (įskaitant ir Lenkiją, Vengriją, Bulgariją, Rumuniją), reikėtų ieškoti ir kitų paaiškinimų.

Visos minėtos šalys pateko į Vakarų pasaulio įtakos sferą, kurioje iki dabar dominuoja griežtai įgyvendinama neoliberalizmo dogma. Jų išorės sienos buvo atvertos masiniam importuojamų prekių antplūdžiui, o tai iškart smogė vietiniams pramonės gamintojams. Staigiai išaugo masinė bedarbystė. Kadangi neoliberalizmas taip pat numato laisvą darbo jėgos judėjimą per nacionalines sienas, tai naujai sukurta Rytų Europos bedarbių armija patraukė į Vakarus. Manau, kad laisvos rinkos įdiegimas turėjo būti įvestas ne taip radikaliai, bet palaipsniui, ne iš karto pakertant pramoninę bazę mūsų regione. Tada būtume išvengę tokios didžiulės darbingo amžiaus žmonių emigracijos į turtingas, bet senstančias šalis. Mes dabar tiesiog dotuojame tų turtingų šalių socialines sistemas per mūsų prarastą darbo jėgą. Todėl mūsų pensijos išlieka tokios mažos, nes mūsų emigravęs jaunimas išlaiko orų Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Norvegijos, Italijos ar Prancūzijos pensininkų pragyvenimo lygį.

Pagrindinė grėsmė, su kuria dabar susiduria Europos tautos, yra Vakarų oligarchų skatinamas globalizacijos procesas, teigia A.Avižienis.

Kad Lietuva pirmauja depopuliacijos varžybose, sakyčiau, aiškintina tuo, kad mūsų politinis elitas uoliausiai iš visų mūsų regiono šalių tarnauja Vakarų globalistams. Jei mūsų partneriai iš Vakarų reikalauja griežtų neoliberalių priemonių, tai Lietuvos elitas visuomet yra pasiruošęs įgyvendinti pačius griežčiausius neoliberalizmo dėsnius. Atsiminkime 2008 metų ekonominę krizę, kai Lietuvos BVP susitraukė 19 proc. Vėl mūsų šalis pasiekė „rekordą“ tarp visų Europos šalių, nukentėjusių nuo 2008 m. ekonominės recesijos. Buvęs premjeras Andrius Kubilius didžiuojasi, kad Vakarų žiniasklaida gyrė jo vadovavimą šaliai šiuo kritiniu periodu. Deja, Kubilius susilaukė Vakarų globalistų pagyrų ne dėl jo nuopelnų ginant Lietuvos demografinius interesus, bet dėl jo itin uoliai įgyvendintos „diržų veržimo“ politikos pačia gryniausia neoliberalizmo forma. Tiesa, sulaukėme ir šiokio tokio Latvijos „konkuravimo“: Latvijos BVP nukrito beveik tiek pat, kiek susitraukė Lietuvos ekonomika. Šis reiškinys ir dabar matomas mūsų užsienio politikoje, nes Lietuva gerokai pirmauja tarp Vakarų šalių, pasiruošiusių paaukoti nacionalinius interesus Vakarų bloko solidarumo labui. Turiu mintyje Lietuvos politiką Kinijos atžvilgiu, bet ne tik tai.

„Nors dėmesys ekonominėms problemoms yra svarbus, jos negali užgožti nacionalinės idėjos“, – rašote pabrėždamas nacionalinės ideologijos būtinybę. Kokia ji galėtų būti? Ar apskritai galima kalbėti apie nacionalines ideologijas XXI amžiaus pradžioje, kai žmonės beveik niekuo netiki, kai stebima tokia vertybių ir idėjų infliacija?

Aš jūsų klausimą norėčiau apversti aukštyn kojomis. Būtent faktas, kad žmonės XXI amžiaus pradžioje mažai kuo tiki, turėtų versti mus kurti tokias idėjas, kurios pritrauktų šiuolaikinį žmogų. Pradėkime nuo patriotiškumo: iki sovietinės okupacijos lietuviai natūraliai jautė meilę Lietuvai ir buvo kupini pasiaukojimo dvasios, o A.Smetonos valdžia šį natūralų jausmą dar sustiprino šalies švietimo sistemos, kultūros politikos bei kitais valstybės turėtais svertais. Tuomet dauguma Lietuvos gyventojų buvo susiję su kaimu, kur nuo seno vyravo solidarumas tarp šeimos narių ir giminaičių bei kaimynų. Masinis kėlimasis į miestus visur skatina tą patį individualizmo procesą; miesto žmonės yra daugiau linkę galvoti apie save ir savus ekonominius interesus, mažiau rūpinasi kitais. Todėl manau, kad nacionalinė idėja turėtų parodyti šiuolaikiniams miestų gyventojams, mūsų laikų sąmoningiems individams, kuriems rūpi jų asmeninė gerovė ir ekonominis saugumas, kad nacionalinė valstybė yra arčiau jo asmeninių interesų nei kokios nors tarptautinės institucijos ar finansinės galios centrai. Knygoje bandžiau parodyti, kad būtent nacionalinės valstybės sukūrė Europos pasididžiavimą – socialinės rūpybos sistemą. O per visą hiperglobalizacijos periodą, kuris prasidėjo nuo maždaug 1970 m., matėme, kad „internacionalistai“ nuolat stengėsi sumažinti Europos socialinę apsaugą remdamiesi neoliberalizmo teorijomis. Jeigu globalizacijos procesas yra pažangus, tai kodėl nuo globalizacijos pradžios 1970-aisiais stebimas pastovus europiečių gyvenimo standartų smukimas, Europos šalių BVP mažėjimas, didėjanti demografinė katastrofa? Globalizacija tarnauja siauram turtingų asmenų ratui, o patriotai nori susigrąžinti galimybę tvarkyti savo šalies reikalus pagal tos šalies gyventojų valią. Taigi, patriotiškumas potencialiai yra daug demokratiškesnis nei internacionalizmas.

Todėl nacionalinė idėja turėtų pakeisti klaidingą nuostatą, kad patriotiškumas yra grįstas tik jausmais, kitaip sakant, kad toks nusistatymas galbūt nėra racionalus. Būtent nacionalinė ideologija, kurią bandžiau pateikti savo knygoje, ir užpildo šią tariamą racionalaus mąstymo spragą. Patriotiškumas yra netgi labai racionalus, ir jis galėtų būti itin naudingas moderniam XXI amžiaus pradžios žmogui, ginančiam savo ekonominius interesus nuo agresyvių superturtuolių išnaudojimo. 

Knygoje nurodote tikslią datą, kai Lietuva pradėjo eiti globalizacijos keliu: tai, pasak jūsų, įvyko 1992 metais, kai Lietuva pasirašė susitarimo protokolą su Tarptautiniu valiutos fondu. Kodėl per šiuos 30 metų mūsų šalyje taip ir neatsirado, jūsų teigimu, jokios kitos jungiančios idėjos, nes Lietuvos politinis elitas nesugebėjo sukurti jokios alternatyvos Vakarų globalizacijos darbotvarkei?

Norėčiau išvardyti kelis veiksnius. Viena vertus, ekonominės ir politinės galios centralizavimas Vakaruose, jau mano minėtas antidemokratiškas galios koncentravimas atvedė prie globalizmui palankių idėjų viešpatavimo viešajame gyvenime. Vakarų pasaulio universitetuose sunku puoselėti neva politiškai nekorektiškas idėjas. O „politiškai korektiškos“, tarkime, dėl gėjų teisių, kaip matome, yra ryžtingai propaguojamos ne tik pas mus, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Kitaip sakant, kartu su pasaulio vienijimo procesu pasaulyje vyksta mąstymo vienodinimas. Globalizacijos šalininkai valdo milžiniškus finansinius išteklius, jie yra galingi ir moka slopinti oponentų idėjas.

Kita vertus, istorija rodo, kad tam, kad atsirastų stiprus poreikis naujoms politinėms idėjoms ar alternatyvoms, reikia, kad susikauptų kritinė masė nepatenkintų žmonių. Neoliberalizmo šalininkų valdomoje Lietuvoje astronomiškai išaugtų bedarbių skaičius – galbūt iki 50 proc. visų darbingo amžiaus piliečių – jeigu globalistai nepanaikintų visų apribojimų ieškoti darbo užsienyje. Kitaip sakant, globalistai turi patikimą kanalą gyventojų nepasitenkinimui aukštu nedarbo lygiu, kuris atsiranda, kai valstybė nustoja saugoti savo pramonę nuo neriboto importo, nukreipti. Nepatenkinti piliečiai tiesiog yra skatinami palikti šalį, ir tai efektyviai apsaugo valdančiuosius nuo jų vykdamos ekonominės politikos padarinių.

Galima sakyti, kad iki maždaug 2008 metų krizės globalistų architektams pavyko išsaugoti pasyvias Vakarų šalių gyventojų nuotaikas. Jeigu kur nors globalinėje ekonominėje erdvėje sušlubuodavo darbo rinka, globalistų įdiegtas laisvas darbo jėgos judėjimo režimas „nukanalizuodavo“ nepasitenkinimą per emigraciją. Bet dabar susikaupė per daug ekonominių problemų, ir paprastų žmonių nepasitenkinimas globalizacija žymiai padidėjo. Todėl ir regime vadinamųjų „populistinių“ judėjimų gajumą Europoje ir JAV. Jau beveik dešimtmetį pastebimas politinis bruzdėjimas, kuris ilgainiui tik plėsis. Taigi, turėtų atsirasti daugiau tokių naujų politinių idėjų, kaip pateiktos mano knygoje.

Lietuvos kelias per 30 metų nuo nepriklausomybės atgavimo mūsų dienomis pateikiamas kaip didelė sėkmės istorija. Pasak jūsų, iš pirmo žvilgsnio toks požiūris atrodytų absurdiškas: Lietuva per šį laikotarpį neteko milijono gyventojų, daugiausia jaunesnio amžiaus žmonių. „Jei JAV patirtų panašaus masto demografinį nuosmukį, tai prilygtų maždaug 80 mln. daugiausia darbingo amžiaus piliečių praradimui per 25 metus. Be jokios abejonės, tai būtų vertinama kaip triuškinantis kaltinimas beviltiškai nekompetentingai valdžiai“, – rašote knygoje. Kuo tada būtų galima paaiškinti tokį vertinimo akibrokštą?

Pati didžiausia grėsmė mūsų valstybei yra masinė jaunesnio amžiaus piliečių emigracija. Lietuvoje, kaip ir visose Europos šalyse, jau ištisus dešimtmečius daugiau žmonių miršta, nei gimsta. Be to Lietuva pirmauja Europoje pagal darbingo amžiaus žmonių emigravimą į užsienį. Beprasmiška puoselėti viltis dėl geresnio mūsų gyvenimo, jei nebus kam dirbti ir kurti. O šiais geopolitiniu atžvilgiu neramiais laikais turime kelti ir dar vieną klausimą – kas mus gins nuo užsienio agresijos, jei didesnioji dalis jaunų žmonių bus išvykusi į užsienį?

Kalbos apie europietišką arba transatlantinį solidarumą skamba tuščiai, kai Lietuva ir kitos mūsų regiono šalys savo lėšomis paruošia milijonus jaunų specialistų bei darbininkų turtingoms, bet tuo pačiu senstančioms Europos ir kitų žemynų šalims. Turtingosios valstybės taip užsitikrina savo pensijų sistemų mokumą, bet klausimas dėl Lietuvos pensininkų varganos ateities yra nutylimas. Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir kitų mūsų regiono šalių bendras interesas – reikalauti, kad milžiniškos lėšos, investuotos į emigruojančio jaunimo švietimą, būtų adekvačiai kompensuojamos tų pačių turtingųjų šalių. Mes turime sutelkti jėgas su kitomis nuskriaustomis šalimis ir kartu suderinti bendrą poziciją derybose su ekonomiškai pajėgesnėmis valstybėmis.

Vienas jūsų knygos skyrius skirtas klausimui, kaip sustabdyti dabartinių Europos nacionalinių valstybių nuosmukį. Negaliu nepaklausti, kaip Lietuva šiandien atrodo kaip nacionalinė valstybė ir kaip reikėtų stabdyti jos pačios nuosmukį – juk būtent taip turbūt įvardijate dabartinę valstybės ir visuomenės būklę?

Viskas turėtų prasidėti nuo aiškių mūsų valstybės tikslų nustatymo. Manau, kad deklaruoti politiniai principai – toli gražu ne tuščia retorika, jie gyvybiškai svarbūs tautos gyvenime. Paskelbti politiniai tikslai yra viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis šalies piliečiai gali įvertinti valdančiosios klasės veiklą. Lietuvos atveju jos politinė klasė gavo liaudies mandatą sukurti nepriklausomą valstybę, kurioje Lietuvos žmonės pagaliau turėtų galią valdyti savo šalį taip, kaip jiems atrodo tinkama. Ši idėja buvo pati stipriausia kukliame Sąjūdžio idėjų arsenale; to ypač karštai troško dauguma žmonių. Į nacionalinės nepriklausomybės idėją galėjo būti įdėta pozityvesnio turinio, ypač konkretesnės nacionalinių ekonominių interesų formuluotės.

Lietuvai reikia politinio judėjimo ar partijos, kuri ryžtingai pasisakytų už mūsų tautos ir valstybės stiprinimą, taip pat ir demografiniu požiūriu. Lietuvos nacionaliniai interesai turėtų būti įvardyti kaip aukštesni už tarptautinius įsipareigojimus. Reikia pakeisti dabartinės valdžios nuostatą, kad Lietuvos valstybės tikslas – demokratinių pažiūrų skleidimas posovietinėje erdvėje ir pasaulyje, tarnavimas pasaulinei integracijai. Jeigu mūsų valstybė deklaruoja tikslą tarnauti abstrakčioms idėjoms ir integruotis į globalistų kuriamą naują pasaulinę santvarką, negali būti jokių iliuzijų, kad mes išbrisime iš dabartinių sunkumų. Toliau smuksime į tą duobę, kurią globalistai sukūrė per savo nenumaldomą troškimą valdyti pasaulį.

Pabaigai – dar viena jūsų citata: „Jei šalies viduje vyraujanti priespauda bus sunkesnė našta nei užsienio užkariautojų tikėtini suvaržymai, piliečiai atsisakys ginti savo kalėjimus.“ Ko turėtų imtis Lietuvos valdžia, kad valstybės piliečiai niekada nesusidurtų su tokio apsisprendimo galimybe? Kokių politinių permainų ir reformų reikėtų, kad dabartinio pasaulio iššūkių audras Lietuvoje pasitiktume pasiruošę, ramūs, vieningi, pasitikėdami savo valstybe ir vieni kitais?

Jau daug apie tai kalbėjau, tad baigdamas norėčiau paraginti visus mus grįžti į ištakas, prie Sąjūdžio skelbtų tikslų įtvirtinti stiprią, nepriklausomą valstybę ir taip užtikrinti mūsų tautos ilgaamžiškumą. Tai būtų patikimiausias ryšys tarp valdančiųjų ir paprastų piliečių. Globalizacija jau nugyveno savo geriausius laikus ir į jos vietą, manau, pretenduos vis daugiau Europos ir Šiaurės Amerikos patriotinių judėjimų. Mes vieni nesugebėsime įveikti globalizacijų iš Vakarų ir Rytų be kitų europietiškų šalių paramos. Todėl turėtume plėsti ryšius su visomis patriotinėmis jėgomis Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video