Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Avižienis: „Atgaukime savo valstybę“

Kaip mūsų valstybę slegiančios krizės susijusios su globaliu politiniu ir ekonominiu kontekstu? Ar gali būti, kad sutelkę žvilgsnį į skaudžiausias Lietuvos gyvenimo problemas, valdžios siūlomus jų sprendimo būdus, išleidžiame iš akių kai ką žymiai svarbesnio? Gal tai, ką Lietuvos ir ES politikos scenoje laikome atsitiktinėmis nesėkmėmis, neapsižiūrėjimu ar net absurdu, keistai užsitęsusiu vėlavimu, iš tiesų yra racionalus ir planingas veikimas? Apie tai kalbamės su buvusiu ilgamečiu JAV Valstybės departamento diplomatu, Jungtinių Valstijų ambasados Lietuvoje pareigūnu, dabar – politikos apžvalgininku Algiu Avižieniu. Skaitytojus netrukus pasieks lietuviškasis jo knygos „Pakeliui į naują nacionalinių valstybių epochą“ leidimas.

Apsisuko metų ratas, ir vėl, kaip kasmet, žiemos vidurys ir pavasario pradžia atveda prie trijų Lietuvos valstybei svarbių kalendorinių datų – Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Akistatoje su istorine jų atmintimi turbūt kyla ir vis dar neatsakytų klausimų: ar už tokią Lietuvą 1991 m. sausį galvas guldė laisvės gynėjai? Ar nepasikartos situacija, kai Lietuvos politinis ir karinis elitas 1940 m. be šūvio įsileido sovietų okupantus – ar nepriklausomybė jiems atrodė neverta net simboliškai ginti? Kodėl iš kovo 11-osios Lietuvos jau pabėgo trečdalis tautos? Ar žinote atsakymus į juos? O gal šios memorialinės datos verčia kelti ir kitus, dar sunkesnius, klausimus?

1991 m. sausio mėnesio įvykius stebėjau už Lietuvos Respublikos ribų, būdamas JAV diplomatinėje tarnyboje Krokuvoje. Sausio 14 d. savo automobiliu nuvažiavau į lietuvių gyvenamus kaimus Punske ir Seinų krašte. Ten kelias dienas važinėjau po pasienio ruožą, kalbinau vietinius gyventojus, taip pat atvažiuojančius iš Lietuvos per Agradninkų pasienio kontrolės punktą. Žinias perdaviau JAV užsienio tarnybai. Tai buvo nepaprastai jaudinančios dienos ir man asmeniškai. Tuomet Lietuva budo ir vieningai jungėsi bendram tikslui – valstybės nepriklausomybei. Tauta troško iškovoti valstybę, kurioje mes patys spręsime, kokį gyvenimą norime sukurti sau ir savo vaikams.

Bėda ta, kad Lietuva ir visos kitos Rytų bloko šalys, kovojančios dėl nepriklausomybės, pateko į Vakarų erdvę nepalankiu metu. Tuomet Vakarų pasaulio valdantieji patys išsijuosę plušo, kurdami bendrą pasaulinę ekonominę erdvę, kurioje planuota ir kiek vėliau įtvirtinti pasaulinę politinę santvarką. Toje ateities politinėje santvarkoje nebuvo numatytos vietos atskirų nacionalinių valstybių nepriklausomybei.

Vakarai niekuomet rimtai nesvarstė ko nors panašaus į pokarinį JAV Marshallo planą, kuris realiai padėjo Vakarų Europos nacionalinėms valstybėms atsistoti ant kojų po alinančio karo ir ekonominės suirutės. O Rytų Europos šalys, kaip ir Vakarų šalys 1945-aisiais, 1989–1991 m. atsidūrė sunkioje ekonominėje padėtyje, kai nutrūko seniai egzistuojantys regiono prekybiniai ryšiai ir nustojo veikti centralizuotai valdoma ekonomika.

Jei Vakarai būtų rimtai nusiteikę padėti Rytų Europos valstybėms prisitaikyti prie radikaliai pasikeitusių ekonominių sąlygų, būtų reikėję skirti kelis šimtus milijardų JAV dolerių vertės paramos jau 1991–1994 m., panašiai kaip buvo po Antrojo pasaulinio karo. Bet parama tuo kritiniu momentu Rytų Europos šalims siekė tik dešimtadalį reikiamos sumos.

Vietoje realios paramos gavome nurodymų ir rekomendacijų, kaip kuo greičiau atverti ekonomiką laisvai, laukinei prekybai. Lietuvą užplūdo lavina vartojimo prekių iš Kinijos ir kitur, o vietinės gamybos įmonės bankrutavo, neatlaikiusios nelygios konkurencijos su galingais užsienio gamintojais. Pasekmes mes žinome. Masiškai užsidarė vietinės pramonės įmonės, šimtai tūkstančių žmonių neteko darbo, buvo paruošta autostrada į Vakarų ekonominę erdvę siekiantiems įsidarbinti užsienyje. Ten vyrauja lėtai bręstanti demografinė krizė, kai per mažas gimstamumas atvedė prie spartaus Vakarų šalių visuomenės senėjimo. Tad mūsų jaunimą Vakarų valdantieji nutarė pasisavinti, kad pagerintų savo šalių demografinę padėtį.

Mūsų vietiniai valdantieji prisitaikė prie šios padėties. Už prisitaikėlišką nusistatymą ir elgesį atlyginama gana dosniai. Tad mūsų lietuviškasis politinis elitas, paklusnus Vakarų valdantiesiems, gyvena santykinai gerai, o kad tauta išsivaikšto, šio elito atstovams nėra labai svarbu.

Jeigu jau pradėjome nuo mums visiems svarbių datų, galėtume pratęsti – tik šį kartą paminėdami tą, kuri svarbi asmeniškai jums: šiemet sukanka 27 metai, kai savo noru pasitraukėte iš JAV diplomatinės tarnybos, kad galėtumėte dirbti atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Ar dabar nesigailite tokio savo sprendimo? Gal eidamas atsakingas pareigas JAV valstybės departamente būtumėte labiau padėjęs tėvynei, nei, pavyzdžiui, 1995–1997 m. vadovaudamas Lietuvos investicijų agentūrai?

Man prireikė 20 metų, kad perprasčiau realią padėtį, kurioje atsidūrė mūsų regiono nacionalinės valstybės. Kai tarnavau Lietuvos investicijų agentūroje, dar maniau, kad Europos Sąjunga rimtai nusiteikusi mums padėti atsistoti ant kojų kaip nacionalinei valstybei. Dabar aš traktuoju ES kaip globalizacijos mašinerijos dalį. Ji skirta paspartinti nacionalinių valstybių išnykimą.

ES net nesirūpina Europos tautų gerove. Jai svarbiau sulydyti Europos tautas į pasaulinę gyventojų ir vartotojų masę. ES valdo stambūs bankai ir tarptautinės korporacijos, būtent jos nori sukurti pasaulinę santvarką pasinaudojant globalizacijos procesu. Todėl toleruojama masinė nelegali imigracija į Europą iš kitų žemynų šalių. Siekiama ilgainiui Europą suvienyti su Afrika ir arabų šalimis.

1995–1997 m. vadovaudamas Europos Sąjungos finansuojamai Lietuvos investicijų agentūrai maniau, kad tarnauju Lietuvos stiprinimui. Šį bei tą pamačiau ir galiausiai sužinojau, kokia yra reali padėtis. Dabar jokiu būdu negrįžčiau į tokią ES remiamą ir įtakojamą įstaigą, net jeigu ir pakviestų.

A.Avižienis: „Jau daugiau nei 20 metų bendraudamas su patriotine opozicija pastebėjau negerą tendenciją – ilgai ir nuobodžiai prognozuoti savo sėkmės perspektyvas. Ar Lietuva ir kitos Europos tautos išliks? Neišliks, jei neatsiras stiprios opozicijos globalizacijai.“

Tad ką išmokau iš šios patirties? Išvada – jei nori tarnauti savo tautai, neužtenka gerų norų. Mūsų tauta ir visos kitos Europos tautos dabar yra nutautinamos jau minėtu globalizacijos procesu. Jis vykdomas ne visai atvirai. Daug kas slepiama, maskuojama. Priešas veikia rafinuotai, intelektiniame lygmenyje. Kad būtum efektyvus nacionalinių interesų gynėjas, turi įdėti be galo daug intelektinio darbo ruošdamas politinę ar ekonominę veiklą. Dabar kovojama ne durtuvais, šautuvais ir patrankomis. Mūsų ginklai dabar yra idėjos, žinios, patirtis, išradingumas, gerai apgalvoti, nepajudinami principai, drąsa.

Tuo tarpu darbas biurokratinėse įstaigose reikalauja visai kitų savybių. Valstybinės įstaigos dabar įkinkytos į globalizacijos plėtrą. Jei ten dirbsi, norom nenorom tarnausi strateginiam tikslui – vadinamajai ekonominei integracijai ir politiniam daugiašališkumui. O mums reikia pakeisti būtent strategiją, vyraujančius nusistatymus, principus, ideologijas, doktrinas, vadinamąsias užsienio politikos vertybes. Čia kaip tik tinka atsitraukimas nuo sistemos tvirtovių, nepriklausomas mąstymas.

Todėl esu patenkintas, kad galiu toliau tarnauti savo idealui – lietuvių tautai, ir ne iš toli, bet čia pat, ir ne apkaustytas valdiškos disciplinos, o laisvas kūrybiškai mąstyti. Tai nėra lengvas kelias. Bet žmogus gyvena vieną kartą ir reikia gyventi taip, kad būtų prasminga, įdomu. Nesiskundžiu.

Grįžkime prie nelengvų klausimų – manau, nesuklysiu pasakęs, kad esate vienas iš tų retų žmonių, kurie šiandieninėje Lietuvoje turi drąsos ne tik viešai juos kelti, bet ir bandyti sąžiningai į juos atsakyti. Tai, beje, esminiai klausimai, susiję su mūsų tautos ir valstybės gyvenimu, ir bene svarbiausias jų – išliksime ar išnyksime sparčiai besikeičiančiame pasaulyje? Koks atsakymas, jūsų akimis, peršasi žiūrint į dabartines Lietuvos ir pasaulio realijas?

Jau daugiau nei 20 metų bendraudamas su patriotine opozicija pastebėjau negerą tendenciją – ilgai ir nuobodžiai prognozuoti savo sėkmės perspektyvas. Ar Lietuva ir kitos Europos tautos išliks? Neišliks, jei neatsiras stiprios opozicijos globalizacijai. Tai yra mūsų pareiga, ir, sakyčiau, tuo pačiu gera galimybė realizuoti save kaip kūrybingas asmenybes, kovoti prieš globalizaciją. Gyvenimas yra kova, ir mes čia esame tam, kad kovotume, o ne tam, kad visą laiką spėliotume, ar pasiseks, ar kovoti apsimoka.

Manau, kad globalizacija remiasi trapiais pagrindais. Tam, kad visas pasaulis būtų suvienytas, reikia be galo daug mobilumo, pinigų, prekybos, žmonių ir daiktų judėjimo, perskirstymo siaubingai dideliais atstumais. Jau dabar patiriame energetinį sunkmetį dėl to, kad per tą mano vadinamąjį turboglobalizacijos procesą (šį terminą vartoju savo knygoje), per 50 praėjusių metų, naftos vartojimas padvigubėjo – iki 100 mln. barelių į dieną. O nafta yra neatsinaujinantis resursas. Pigiausi ištekliai jau seniai suvartoti, o naujų eksploatavimas kainuoja vis brangiau. Tad brangstanti energija ir toliau bus nuolatinė mūsų gyvenimo dalis, o tai reiškia, kad globalizacijai bus vis sunkiau skintis kelią į priekį.

Be to, globalizacija milijonams europiečių ir amerikiečių materialiai jau pablogino gyvenimą, eksportavusi 100 tūkst. gamyklų ir milijonus gerai apmokamų darbo vietų iš Amerikos ir Europos į trečiąjį pasaulį. Todėl nuo to nukentėję žmonės remia vadinamuosius populistus ir nacionalistus, tokius kaip Donaldas Trumpas ir Marine Le Pen. Kuo ilgiau bus bandoma tęsti globalizacijos procesą, tuo jų bus daugiau.

Mūsų valstybės ir tautos ateitis, dabarties iššūkiai, su kuriais susiduriame, politiniai, socialiniai, kultūriniai prioritetai renkantis jų įveikimo būdus kartu su kitais esminiais Lietuvos gyvenimo klausimais turėtų būti nuolatinių viešų visuomenės diskusijų pagrindas, bet jūs esate retas svečias Lietuvos visuomeninio transliuotojo studijose. Žiūrovai jūsų nuomonę dažniausiai išgirsta tik internetinės televizijos laidose. Kodėl didieji lietuviškos žiniasklaidos kanalai tapo kurti valdžios ideologijai prieštaraujančioms nuomonėms? Juk prestižiniams ES, NATO, EBPO politiniams klubams priklausančios valstybės nuomonių įvairovę viešojoje erdvėje laiko esmine demokratijos gyvybingumo sąlyga. Ką tai sako apie mūsų demokratijos būklę?

Tokie klasikiniai demokratiniai politiniai mąstytojai kaip Jean-Jacques Rousseau, Tomas Jeffersonas, Alexis de Tocqueville manė, kad imperijose negali egzistuoti demokratija. Jai reikia politinės galios suskaldymo, o imperijos kaip tik skirtos tam, kad sutelktų politinę galią, sukoncentruotų ją. Gyvename tokiu metu, kai piniginė, ekonominė ir tuo pačiu politinė galia tapo nepaprastai intensyviai sukoncentruota, taip pat ir žiniasklaidoje. Dabar pasaulio žiniasklaidą valdo maždaug 7 gigantiškos finansinės struktūros. Tam, kad pasaulis būtų suvienytas, reikia vienos politinės valios, o ne daugelio. Tad manau, kad realiai sąlygos demokratijai egzistuoti dabar smarkiai tirpsta.

Aš visai nenoriu dalyvauti sisteminės žiniasklaidos programose, nes iš patirties žinau, kad sisteminiai žurnalistai pasinaudos savo kaip studijos šeimininkų padėtimi ir parodys tikrus sistemos oponentus kuo blogiausioje šviesoje. Kaip reaguoti į tai? Galima stengtis kurti savo laidas, patiems kontroliuoti studijas ir programų eigą. Tą aš ir darau – daugiausia „YouTube“ kanale „Iš savo varpinės“ su kolega Vitalijumi Balkumi. Man kol kas tiek užtenka.

Gyvename tokiu metu, kai valstybės atsparumą bando iškart kelios rimtos krizės, kai kas sako, kad dalį jų savo neapgalvotais veiksmais sukūrė pati valdžia. Vyksta ir geopolitinės permainos, iš pažiūros rimtos ir nelabai mums palankios. Kaip manote, ar artimiausiais metais Lietuvai pavyks pasirinkti teisingą kelią priėjus vieną ar kitą vidaus ar užsienio politikos kryžkelę?

Sėdime traukinyje ir riedame globalizacijos nutiestais bėgiais. Jei tikroji opozicija neperims valdžios, važiuosime nuo vienos nesėkmės į kitą, kol galiausiai mūsų valdantieji pareikš: žinote, mums visai nereikia Lietuvos valstybės. Ji juk brangiai kainuoja ir faktiškai nieko nesprendžia. Juk ir dabar praktiškai 80 proc. mūsų parlamento – kaip ir kitų ES valstybių parlamentai – priimamų teisės aktų savo gyvenimą pradeda Europos Komisijoje. Nacionaliniai parlamentai išverčia į vietines kalbas įstatymų projektus, kurie turi pirmenybinį statusą kaip eurointegracinės iniciatyvos. Tam joks blaivaus proto parlamentaras juk neprieštaraus?

Esame sunkioje padėtyje kaip valstybė ir tauta, nes nebevaldome savo valstybės. Kad galėtume ją valdyti, reikia be galo daug intelektinio triūso: būtina suvokti realią padėtį. O tada reikia dar ir išradingų, drąsių politikų, kurie įgytas žinias ir patirtį transformuotų į alternatyvią politiką. Tad siūlau dirbti šia linkme. Atgaukime savo valstybę ir savarankiškai kurkime mūsų ateitį. Ar mums tai pavyks? Nežinau ir net neužduodu sau tokio klausimo: esu per daug užsiėmęs spręsdamas, kaip nukreipti Lietuvos likimą, kad ji tvirtėtų, o ne išsivaikščiotų.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video