Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
31-ieji Nepriklausomybės metai: klerkai draudžia kelti vėliavą ant piliakalnio

Lietuvoje yra vietų, kuriose draudžiama kelti mūsų trispalvę arba istorinę šalies vėliavą su Vyčiu. Ir tai ne pokštas. Pasirodo, gali kilti keblumų,norint šiuo tautos simboliu papuošti piliakalnius. Tuo įsitikino Merkinės bendruomenė, jau ne vienerius metus bandydama Merkinės piliakalnį papuošti trispalve. Tačiau, pasirodo, lengviau mūsų vėliavą iškelti ant aukščiausio pasaulio kalno Everesto, nei gauti leidimą jai plevėsuoti ant piliakalnio.

Uždraudė net kelis sykius

Gintaras Stankaitis jau daugiau nei metus siekia šalies trispalve papuošti Merkinės miestelio piliakalnį, tačiau vis susiduria su valdininkų abejingumu. Vyras prieš kurį laiką net buvo pagaminęs vėliavos stovą ir jį iškėlęs ant minėto objekto, tačiau netrukus trispalvė buvo nukelta ir grąžinta jos savininkui. Tai nebuvo pirmas toks atvejis. Dar 1994 m. Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra vienos iš valstybinių švenčių metu ant minėto piliakalnio iškėlė šalies vėliavą. Vėliavos stulpas tada buvo įkastas į piliakalnio viršuje esantį žemės paviršių. Tąkart Kultūros paveldo departamento atstovai griežtai paprieštaravo šiai iniciatyvai, liepdami nukelti vėliavą bei pabrėždami, kad negalima kasinėti piliakalnio.

„Prieš daugiau nei metus sužinojau, kad Dzūkijos nacionalinio parko iniciatyva bus vykdoma Merkinės piliakalnio rekonstrukcija. Ant šio objekto rengiami nauji takai, statomi informaciniai stendai. Paprašiau į projektą įtraukti ir galimybę kalno viršuje pastatyti vėliavos stiebą. Iki tol ji stovėjo piliakalnio papėdėje ir tikrai ne iš visų pusių buvo gerai matoma. Deja, kultūros paveldo departamentas pasipriešino mano iniciatyvai“, – apgailestavo G.Stankaitis.

Atvežė į darbovietę

G.Stankaitis teigė suprantantis draudimus kasinėti istorinius šalies piliakalnius. Būtent dėl to vyras sugalvojo idėją, kaip jų išvengti. Siekdamas nepažeisti piliakalnio paviršiaus jis praėjusiais metais suvirino stiebą bei specialų rėmelį, kurį paramstė keturiomis šaligatvio plytelėmis ir prieš pat Valstybės dieną, liepos 6-ąją, nunešė jį ant Merkinės piliakalnio viršūnės. Kurį laiką ši vėliava plevėsavo, aplinkiniai iš tolo ja gėrėjosi.

Merkinės piliakalnis

„Netikėtai vieną dieną paveldosaugininkai atvežė šią vėliavą į mano darbovietę ir liepė pasiimti. Kai paklausiau, kokiu pagrindu vėliava nuimta, man buvo atsakyta, kad niekur šalyje ant piliakalnių viršūnių trispalvės neplevėsuoja. Bet argi tai argumentas? Šiemet per Vasario 16-ąją vėl norėjau iškelti trispalvę ant piliakalnio, tačiau šįkart jau pabijojau. Man, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, didelį susirūpinimą kelia valstybės tarnautojų politinis išprusimas ir griežtas nusistatymas prieš mūsų valstybės praeitį. Juk Lietuvoje yra daug kultūros paveldo objektų, kuriuose įmontuoti laikikliai vėliavoms ar užkabinėtos memorialinės lentos. Visi šie naujadarai šiems objektams tikrai nekenkia“, – kalbėjo pašnekovas.

Vyras teigė dėl šios problemos jau kreipęsis ir į kai kuriuos Seimo narius bei šalies istorikus, tačiau nė vienas iš jų nieko konkretaus taip ir neatsakė. G.Stankaitis teigė nenuleisiantis rankų ir toliau mėginsiantis kovoti už galimybę iškelti vėliavą ant Merkinės piliakalnio. Vyras žadėjo surinkti Merkinės miestelio gyventojų parašus, palaikančius jo iniciatyvą ir su jais dar sykį kreiptis į atsakingas institucijas.

„Tai, ką aš darau – tik simbolinis gestas. Norėtųsi išvystyti diskusiją, ar tikrai vėliavų statymas ant piliakalnių yra toks didelis blogis? Mūsų šalyje yra daug gražių piliakalnių: Seredžiaus, Veliuonos ir kt. Būtų gražu, kad ir ant jų plevėsuotų Lietuvos trispalvės arba istorinės vėliavos su Vyčiu. Suprantu, kad valdininkai laikosi tam tikrų įstatymų, bet gal galima juos pakeisti?“ – retoriškai svarstė G.Stankaitis.

Pasiskirstė po lygiai

Patys merkiniškiai G.Stankaičio iniciatyvą vertina dvejopai. Merkinės krašto muziejaus direktoriaus Mindaugo Černiausko iniciatyva bendruomenės internetiniame puslapyje buvo surengta vietos gyventojų apklausa, ką jie galvoja apie galimybę iškelti vėliavą piliakalnio viršūnėje. Balsai pasiskirstė tolygiai – buvo 40 proc. palaikančių šią idėją, tiek pat – jai prieštaraujančių, o 20 proc. gyventojų šiuo klausimu nuomonės neturėjo.

„Asmeniškai man patinka G.Stankaičio idėja, tačiau suprantu, kad ją įgyvendinti bus sunku. Juk visus leidimus reikia suderinti ne tik su Kultūros paveldo departamentu, bet ir su Dzūkijos nacionalinio parko bei vietos bendruomenės atstovais“, – sakė M.Černiauskas.

Panašios nuomonės laikėsi ir miestelio bendruomenės pirmininkas Arūnas Glavickas. Jis teigė gerbiantis individualias iniciatyvas, tačiau pabrėžė, kad jas įgyvendinant reikėtų vadovautis galiojančiais įstatymais.

Neturėtų kelti problemų

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, išgirdęs apie šią situaciją pabrėžė, kad vėliavos iškėlimas jokiu atveju neturėtų būti problema.

„Aišku, logiška, kad saugomame paveldosaugos objekte draudžiama kasinėti. Juk norima išsaugoti mūsų istorinį turtą! Lygiai dėl tos pačios priežasties iš Egipto ar kitų kraštų draudžiama vežtis koralus. Jei žmonės taip darytų, koralų greitai neliktų. Suprantu, kad šiuo atveju situacija yra kiek kitokia. Jei žmogus rodo iniciatyvą ir nė kiek nepažeidžia piliakalnio, jam neturėtų būti draudžiama kelti vėliavą. Jei vadovaujamės tokiais principais, tai gal ir žmonių nereikėtų leisti ant to piliakalnio? Bet šiuo atveju reikia įvertinti ir saugumą. Gal tas pagamintas stiebas nėra saugus ir kelia pavojų aplinkiniams? Kas atsakys, jei įvyks nelaimė?“ – svarstė V.Juozapaitis.

Politikas taip pat teigė, jog G.Stankaičio pagamintą vėliavos stiebą nuo piliakalnio nukėlę ir grąžinę paveldosaugininkai privalėjo jam pranešti, kokiais teisės aktais tuo metu buvo vadovautasi. Jei to padaryta nebuvo, teoriškai stiebą būtų galima vėl užkelti ant piliakalnio.

„Juk kai policijos pareigūnas sustabdo prasižengusį automobilio vairuotoją, jis pasako pastarojo pažeidimus. Taip ir čia būtina vadovautis įstatymais, o ne tik žlugdyti individualias iniciatyvas“, – kalbėjo V.Juozapaitis.

Siūlė alternatyvą

Kultūros paveldo departamento Veiklos koordinavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Ričardas Dediala pasakojo, kad jo atstovaujamo departamento Alytaus-Marijampolės teritorinio skyriaus specialistai praėjusių metų pabaigoje atlikinėjo patikros darbus Merkinės piliakalnyje, kai ten vyko rekonstrukcijos darbai. Anot jo, darbus vykdę rangovai skundėsi, kad numatytų piliakalnio aikštelės žvyravimo ir grunto sutankinimo darbų negali atlikti dėl ten pastatyto ir šaligatvio plytelėmis paramstyto vėliavos stovo. Projekte toks stovas nebuvo numatytas, tad Kultūros paveldo departamento atstovai leido jį nuimti.

Tiesa, jo išsakytai pozicijai kiek paprieštaravo tuo metu piliakalnio rekonstrukcijos darbus vykdžiusios įmonės darbų vadovas Aivaras Pankevičius. Anot jo, vėliava tikrai niekam netrukdė, o jos pašalinimą inicijavo ne rangovai, o Kultūros paveldo departamento atstovai. Pasak A.Pankevičiaus, jiems labiausiai užkliuvo neestetiškas vėliavos stiebo pagrindo vaizdas. Nors rangovai pasiūlė jį paslėpti užpildami skaldele, į tai atsižvelgta nebuvo.

„Pradėjus aiškintis, kieno šis stovas, iš pradžių niekas negalėjo to pasakyti. Tik vėliau paaiškėjo jo savininkas. Pasirodo, G.Stankaitis niekada nesikreipė į mūsų departamentą ir nederino jokių veiksmų. Skyriaus atstovai siūlė stovą pastatyti piliakalnio papėdėje, senų stiebų ar stendų vietoje. Tokiu atveju nebūtų reikėję atlikti jokių papildomų tyrimų“, – pasakojo R.Dediala.

Turi sietis su istorija

Paprašytas pakomentuoti galiojančius įstatymus, R.Dediala tikino, jog nėra tokio teisės akto, kuris konkrečiai draustų statyti vėliavas ant piliakalnių. Anot jo, teisės aktai reglamentuoja valdytojo pareigas ir atsakomybę. Taip pat reglamentuojama priežiūros tvarka.

Pasak specialisto, dauguma piliakalnių pagal savo pobūdį yra paminklai. Paprastai piliakalniuose saugomos įvairios vertingosios savybės: reljefas, aikštelė, grioviai, kultūrinis sluoksnis, šlaitai. Paveldosaugininkai siekia išsaugoti ne tik objektą kaip visumą – jie žvelgia konkrečiai į vertingųjų savybių pobūdį ir žalos jam galimybę.

„Atliekant tvarkomuosius paveldosaugos darbus siekiama išsaugoti vertingąsias savybes, įrašytas kultūros vertybės objekto pase. Šiandien vyrauja pozicija, kad tokiems objektams kaip piliakalniai siekiama kuo mažesnės intervencijos, todėl tvarkymo darbuose naudojamos kuo natūralesnės medžiagos. Kiekvienas toks projektas yra unikalus, nes tiek sprendiniai, tiek įterpiniai būdingi tik tai vietai, svarbūs konkrečiai bendruomenei ir turintys nepertraukiamą sąryšį su vietos istorija. Žinoma, pasitaiko išimčių, nepuošiančių piliakalnių, tačiau visgi siekiama, kad piliakalniai išlaikytų kuo natūralesnę savo pirminę formą, o nauji įterpiniai harmoniškai derėtų aplinkoje, neatrodytų kaip vietai nebūdingi svetimkūniai, kurie suardo natūralią dermę bei naikina vertingąsias piliakalnio savybes“, – kalbėjo R.Dediala.

Būtina derinti

Kultūros paveldo departamento atstovas teigė sveikinantis individualias iniciatyvas, tačiau, specialisto teigimu, jos ne visada atitinka teisės aktus ir gali žaloti kultūros paveldo objektus.

„Esame gavę kelis paklausimus dėl vėliavų įrengimo ant piliakalnių. Paprastai tai reikštų, kad vėliavai reikia stiebo, o stiebui reikalingas postamentas. Norint įrengti tokį dalyką, reikia vykdyti žemės judinimo darbus ir galimai ardyti kultūrinį sluoksnį. Be archeologinių tyrimų tokio pobūdžio darbai būtų negalimi. Kita problema yra siekis išsaugoti natūralų, autentišką vaizdą, o vėliavos ant piliakalnių tikrai nėra jiems būdingas dalykas. Praktiškai neįmanoma pagrįsti jų istorinio buvimo ant vieno ar kito piliakalnio. Departamentas neprieštarauja laikinai naudoti vėliavas įvairių renginių, minėjimų metu, pavyzdžiui, pastačius pernešamą vėliavos laikiklį, kurį galima lengvai atnešti ir išnešti. Visgi šiuos veiksmus prieš renginius reikėtų derinti su mūsų teritoriniais skyriais“, – pabrėžė R.Dediala.

Jis taip pat svarstė, kas būtų, jei panašios iniciatyvos taptų masinėmis.

„Kai kas gali užsimanyti ant daugiau nei 800 Lietuvoje esančių piliakalnių pastatyti po obeliską ar kryžių, užridenti akmenį, pasodinti po berželį. Ar tokiu atveju neturėsime ištiso „Disneilendo“? Žinoma, esama piliakalnių, kuriuose galima rasti kryžių. Tai ir Kryžių kalnas, ir Moteraičio, Vaitiekūnų, Žemaičių Kalvarijos, Bartkūnų piliakalniai ir kt. Kryžių atsiradimas turi savo istoriją, pagrindimą, sąsajas su svarbiais įvykiais. Kiekviena nauja iniciatyva turi būti pasverta ir apgalvota. Jau šiandien turime problemą su baltiškos religijos puoselėtojais, kurių gretos pastaraisiais metais auga kaip ant mielių, tačiau istorinės žinios mąžta. Pasitaiko, kad ant piliakalnio aikštelės išdygsta koks nors aukuras ar įrengiamas nedidelis ugniakuras. Deja, tokia veikla ne tik dirbtinai ardomas reljefas, galimai naikinant kultūrinį sluoksnį – tuo pačiu kuriama apgaulė, kuomet nieko bendro su konkrečiu piliakalniu neturintis daiktas kažkokiais būdais ir proginėmis praktikomis siekia tapti visumos dalimi“, – kalbėjo R.Dediala.

Jis ragino bendruomenes dar daugiau dėmesio skirti piliakalnių tvarkymui: pjauti žolę, šalinti nevertingus medžius, rinkti šiukšles. Jo teigimu, reikėtų siekti išsaugoti kuo mažiau paveiktą,natūralią aplinką.

Akivaizdu, kad bent laikinai vėliava ant Merkinės ir kitų šalyje esančių piliakalnių gali stovėti, jei ši nepažeidžia jo paviršiaus. Aišku, ne visada vietos valdininkai nori gilintis į painias įstatymų vingrybes ir todėl geriau uždraudžia gražias iniciatyvas, nei suteikia joms leidimus. G.Stankaičio užsispyrimas ir ryžtas parodė, kad beldžiant į duris, jos gali būti atidarytos. Vyras pažadėjo, kad šiemet per Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, vėliava ant Merkinės piliakalnio bent laikinai vėl suplevėsuos. Juk to įstatymai nedraudžia!

„1958 m. vasario 16 d. keletas Varėnos rajono Marcinkonių kaimo moksleivių ant kreivo alyvos koto pririšo Lietuvos trispalvę ir ja nešini garvežiu pasiekė Vilnių. NKVD atstovai greitai buvo informuoti apie šią iniciatyvą ir suskubo užkirsti jai kelią. Minėti jaunuoliai kalėjimo išvengė tik dėl to, kad buvo nepilnamečiai“, – tai tikra istorija, kurią paskambinęs į redakciją papasakojo Dzūkijoje gyvenantis G.Stankaitis.

Daugiau nei 60 metų senumo įvykis neturėtų nieko stebinti, bet kai kurie šių dienų draudimai kelti Lietuvos vėliavą gali būti nesuprantami. Juolab kad vėliavą prie savo namų šiandien gali išsikelti visi,ir ištisus metus ją laikyti ant namo, stiebo ar net ištiestą ant daugiabučių balkonų rėmų. Kodėl gi neleisti žmonėms tokios iniciatyvos, jeigu vėliavą ant piliakalnio galima iškelti kartu su specialistais, kad nebūtų pažeistas joks įstatymas? O gal užtenka, kad laisvai galime iškelti savo trispalvę ant aukščiausio pasaulio kalno Everesto?

Rekomenduojami video