Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
100 ki­lo­met­rų iš Vil­niaus į Aly­tų pės­čio­mis: už po­ky­čius sa­vy­je ir ap­link mus

Per va­lan­dą įpras­tu tem­pu žmo­gus nu­ei­na 4 ki­lo­met­rus. Toks ėji­mas, kai tiks­lin­gai ei­ni ne vie­ną va­lan­dą, o dar ir „pa­si­kin­kęs“ ėji­mo laz­das, va­di­na­mas žy­gia­vi­mu. Koks šio už­si­ė­mi­mo tiks­las? At­sa­ky­mas į šį klau­si­mą ga­li bū­ti la­bai įvai­rus. Ste­bin­tiems iš ša­lies – ne­tu­ri ką veik­ti, ei­nan­tiems – me­di­ta­ci­ja, psi­cho­lo­gi­nis po­il­sis, tie­siog sma­gi fi­zi­nė veik­la.

At­stu­mas, kiek ga­li­ma nu­ei­ti, – sko­nio rei­ka­las, ta­čiau 100 ki­lo­met­rų lai­ko­ma ta ri­ba, ku­ri lei­džia pa­si­jus­ti įvei­kus iš­šū­kį. Tiek ga­li­ma nu­ei­ti per pa­rą be mie­go. 100 ki­lo­met­rų tra­są ma­si­niuo­se žy­giuo­se ren­ka­si ne­dau­ge­lis, bet nu­ei­ti il­gą at­stu­mą juo­se leng­viau. Ko­mer­ci­nis for­ma­tas (kai par­duo­da­mi bi­lie­tai į su­pla­nuo­tą tra­są) rei­ka­lin­gas tam, kad ei­tum be kup­ri­nės ir gau­tum pa­ke­liui van­dens bei mais­to. Taip pat or­ga­ni­za­to­riai už­tik­ri­na va­di­na­mą­jį „kri­tuo­lių su­rin­ki­mą“ – par­ve­ža­mi ne­bai­gu­sie­ji žy­gio. Vi­sa ši įžan­ga rei­ka­lin­ga tam, kad bū­tų leng­viau su­pras­ti, ko­kį iš­šū­kį įvei­kė trys žy­gei­viai – Rim­gau­das Le­o­na­vi­čius, Sau­lius Ivoš­ka ir Vy­tau­tas Ka­že­mi­kai­tis, Žo­li­nės iš­va­ka­rė­se nu­ė­ję 100 ki­lo­met­rų iš Vil­niaus į Aly­tų. Žy­gis bu­vo skir­tas au­tiz­mo pa­ra­mos fon­dui „Po­ky­čių am­ba­sa­da“ pa­lai­ky­ti.

Pui­ki si­ner­gi­ja: sa­vo ri­bų iš­ban­dy­mas dėl tiks­lo

„Jau­čiuo­si la­bai ge­rai, ko­jos me­di­nės, yra il­go ėji­mo ir ne­mie­go­ji­mo nuo­var­gis, bet, pa­ly­gin­ti su per­nai, – vis­kas daug daug ge­riau. Nak­tis bu­vo šal­ta, bet la­bai žvaigž­dė­ta ir pil­nas šau­dan­čių me­te­o­ri­tų dan­gus. Net kak­lą pa­skau­do vi­są­laik ei­nant at­lo­šus į dan­gų. Su pa­lai­ky­mo ko­man­da vi­są žy­gio 100-uką įvei­kė­me tri­se, bet ei­nan­čių il­ges­nę ar trum­pes­nę at­kar­pą bu­vo ne vie­na de­šim­tis ir kiek­vie­no in­dė­lis man la­bai svar­bus! AČIŪ vi­siems da­ly­va­vu­siems, pa­lai­kiu­siems, iš­ban­džiu­siems jė­gas, au­ko­ju­siems ir pri­si­dė­ju­siems prie po­ky­čių vi­suo­me­nė­je. Vi­si ne­nu­ė­ję ar no­rin­tys nu­ei­ti – ga­li­te pra­dė­ti tre­ni­ruo­tis ir pri­si­jung­ti ki­tais me­tais, rug­pjū­čio 10 die­ną“, – to­kiu įra­šu feis­bu­ke pa­si­da­li­jo žy­gį bai­gęs jo idė­jos au­to­rius Rim­gau­das Le­o­na­vi­čius.

„Aly­taus nau­jie­noms“ Rim­gau­das pa­sa­ko­jo, kad ant­ra­sis jo žy­gis bu­vo leng­ves­nis nei pir­mas, o ėji­mas su idė­ja – pra­smin­gas. „Tai – ne vien sa­vo ri­bų iš­ban­dy­mas, bet ir ge­ro tiks­lo sie­ki­mas – iš­ėjo pui­ki si­ner­gi­ja. Ei­nan­tys ga­li skir­ti lė­šų lab­da­rai, bet ėji­mas ir pa­čius žmo­nes kei­čia, o tai įdo­mi pa­tir­tis“, – sa­ko žy­gio su­ma­ny­to­jas. Rim­gau­das džiau­gia­si, kad žy­gis pa­vy­ko, tiks­las pa­siek­tas – 100 ki­lo­met­rų nu­ei­ta ir su­rink­ta lė­šų au­tis­tiš­kų vai­kų la­vi­ni­mui.

Pri­si­jung­ti prie žy­gio Rim­gau­das kvie­tė vi­sus no­rin­čius, ra­gi­no rink­tis jiems pri­im­ti­ną at­stu­mą. Jo­kių me­da­lių ar nu­ei­tus ki­lo­met­rus liu­di­jan­čių ser­ti­fi­ka­tų, įpras­tų žy­giuo­se, taip pat nie­kas ne­tei­kė, nes tiks­las bu­vo iš­ban­dy­ti sa­vo iš­tver­mę ir iš­reikš­ti pa­lai­ky­mą žmo­nių po­rei­kių įvai­ro­vei. Vil­niu­je star­ta­vo 12 žy­gei­vių, įvai­riuo­se eta­puo­se jų su­si­rin­ko apie 20. Fi­ni­šą po 25 va­lan­dų žy­gio pa­sie­kė tri­se (čia tie, ku­rie nu­ė­jo vi­są 100 ki­lo­met­rų), o li­kus 12 ki­lo­met­rų iki Aly­taus dar pri­si­jun­gė pa­lai­ky­mo ko­man­da.

Nu­ė­jo po 170 tūkst. žings­nių

Ne pa­slap­tis, kad 100 ki­lo­met­rų at­stu­mas yra ne­men­kas iš­ban­dy­mas net nuo­lat ir daug žy­giuo­jan­tiems žmo­nėms, o ko­kių eks­tre­ma­lių emo­ci­jų ga­li pa­tir­ti tai da­ran­tys be ypa­tin­go pa­si­ren­gi­mo? Štai aly­tiš­kio S.Ivoš­kos sek­ma­die­nio įspū­džiai: „Vi­siems skam­bi­nan­tiems, ste­bin­tiems ir ne­ži­nan­tiems – 104 km iš Vil­niaus į Aly­tų pės­čio­mis įveik­ti! Per 28 va­lan­das. Be jo­kio mie­go. Pri­si­pa­žin­siu, ne­ti­kė­jau, kad ga­liu. Pa­na­šu, jog žmo­gaus ga­li­my­bės iš­ties yra be­ri­bės, tik jis pats to ne­ži­no. Kaip jau­čiuo­si? Fi­ziš­kai – kaip tan­ko per­va­žiuo­tas, emo­ciš­kai – kaip nu­ga­lė­jęs Pu­ti­no ar­mi­ją. Pūs­lės ant ko­jų – kiau­ši­nio dy­džio, o skaus­mas – gal kaip per gim­dy­mą (mo­te­rys, ne­už­py­kit ). Ar dar ka­da tiek ei­siu? Sa­kau, kad „nie­ka­da“, bet ga­li bū­ti, kad taip kal­bu tik da­bar, kai ko­jas be­veik ran­ko­se ne­šuo­si. Sū­nus Jo­ris įvei­kė pu­sę tra­sos – 53 ki­lo­met­rus. La­bai juo di­džiuo­juo­si!“

Sau­lius sa­ve va­di­na „stan­dar­to vaikš­čio­to­ju“ – nu­ei­na 15–20 ki­lo­met­rų, tai jam ne­su­da­ro pro­ble­mos. Ta­čiau 100 ki­lo­met­rų iš­šū­kis pa­si­da­vė la­bai ne­leng­vai – 75-aja­me ki­lo­met­re te­ko pa­si­rū­pin­ti van­de­nin­go­mis pūs­lė­mis ant ko­jų… „Esu įsi­ti­ki­nęs, kad mes tik­rai ne­ži­no­me sa­vo ga­li­my­bių ri­bų, o jei su­ži­no­tu­me – la­bai nu­steb­tu­me“, – sa­ko aly­tiš­kis. Dvi die­nas po žy­gio sa­kęs griež­tą „ne“ jo­kiems vaikš­čio­ji­mams, va­kar S.Ivoš­ka jau ne­bu­vo toks griež­tas – gal ir eis at­ei­ty­je. „Ko­ją pa­ki­šo nuo­var­gis ir ne­tin­ka­ma ava­ly­nė, bet pa­si­ban­dy­mas bu­vo įdo­mus. Mie­lai pa­svei­kin­siu bet ku­rį, nu­ė­ju­sį 100 ki­lo­met­rų!“ – šmaikš­ta­vo jis.

„Ma­no nuo­sta­bai, nors sa­vęs ir įran­gos iš­ban­dy­mo tiks­lu ne­šiau­si 13–14 kg kup­ri­nę, šis žy­gis pa­si­ro­dė leng­viau­sias iš vi­sų ma­no įveik­tų. Ma­nau, kad vi­so to kal­ti­nin­kai bu­vo LE­KI Cross Trail laz­dos. Jo­kios nuos­pau­dos, be­veik jo­kio nuo­var­gio jaus­mo ko­jo­se šian­dien (tik­riau­siai ryt pa­si­jaus). Ne­įti­kė­ti­na!“ – to­kie bu­vo tre­čio­jo šim­tu­ki­nin­ko Vy­tau­to Ka­že­mi­kai­čio sek­ma­die­nio įspū­džiai. Vaikš­čio­ji­mo pa­tir­ties tu­rin­tis žy­gei­vis po žy­gio dar spė­jo ap­lan­ky­ti ir Aly­tu­je gy­ve­nan­čius tė­vus.

Žy­gis už po­ky­čius taps tra­di­ci­nis

Nors 100 ki­lo­met­rų žy­gis pės­čio­mis už po­ky­čius ne­bu­vo per daug gar­si­na­mas, ži­no­ma, at­si­ra­do ste­bė­ju­sių įra­šus so­cia­li­nė­se me­di­jo­se, nes bu­vo smal­su, kaip se­ka­si žy­gei­viams. Dau­ge­liui ki­lo klau­si­mų, o ką gi reiš­kia „už po­ky­čius“? Ko­kia bu­vo šio žy­gio idė­ja, su­jun­gu­si fi­zi­nės iš­tver­mės iš­ban­dy­mą su sie­kiu rink­ti lė­šas? Žy­gio su­ma­ny­to­jas R.Le­o­na­vi­čius kvie­tė mo­ra­liš­kai ir fi­nan­siš­kai pa­lai­ky­ti au­tiz­mo pa­ra­mos fon­dą „Po­ky­čių am­ba­sa­da“. Su­rink­tos lė­šos bus pa­nau­do­ja­mos au­tiz­mo spek­tro su­tri­ki­mą tu­rin­čių vai­kų te­ra­pi­joms. Rai­dos iš­šū­kių tu­rin­tiems vai­kams vals­ty­bė per me­tus su­tei­kia 6 lo­go­pe­do už­si­ė­mi­mus, „Po­ky­čių am­ba­sa­da“ vi­du­ti­niš­kai su­tei­kia 20–30 lo­go­te­ra­pi­jų, t. y. apie 100 per mė­ne­sį. Aso­cia­ci­jos va­do­vė Kle­men­ti­na Gruz­die­nė pa­brė­žia, kad tai yra įma­no­ma tik vi­sų ge­ro va­lios, šiai veik­lai au­ko­jan­čių žmo­nių dė­ka.

„Il­gą lai­ką bu­vo ma­no­ma, kad žmo­nių su ne­ga­lia tei­sė­mis, pa­ra­ma ar ki­tais rei­ka­lais tu­ri rū­pin­tis jie pa­tys, jų ar­ti­mie­ji ar su jais dir­ban­čios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos. La­bai sma­gu, kad at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie tie­sio­giai nė­ra su­si­ję su au­tiz­mu, ki­tais rai­dos iš­šū­kiais, bet su­pran­ta, kad mes esa­me vi­suo­me­nės da­lis ir ne tik mums rei­kia vi­suo­me­nės, bet ir vi­suo­me­nei rei­kia tos įvai­ro­vės“, – džiau­gia­si „Po­ky­čių am­ba­sa­dos“ įkū­rė­ja K.Gruz­die­nė. Ji taip pat žings­nia­vo da­lį ke­lio su žy­gei­viais, o lo­gis­ti­ka rū­pi­no­si Go­da Pra­puo­le­ny­tė-Le­o­na­vi­čie­nė.

Ar ini­cia­ty­va taps tra­di­ci­nė ir at­ei­ty­je su­burs di­des­nį bū­rį ei­nan­čių­jų? R.Le­o­na­vi­čius ma­no, kad taip – jis pla­nuo­tų šį žy­gį kaip tra­di­ci­nį ir kas­me­ti­nį. Be ki­ta ko, yra ir psi­cho­lo­gi­nis as­pek­tas – min­tys va­lo­si, kai rei­kia įveik­ti fi­zi­nius ir emo­ci­nius sun­ku­mus, lie­ka tik su­si­kau­pi­mas ir ke­lias prieš akis.

Rekomenduojami video