„Kodėl žmogus vis nerimsta, ieško, kur geriau, keičia darbą, nors jis ir suteikia tvirtą materialinį pagrindą. Ar būtinai darbas turi teikti pasitenkinimą?“ – klausia Aloyzas iš Plungės.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Laikai keičiasi

Kiekvieną reiškinį geriau suprasime, jei apie jį kalbėsime plačiąja prasme. Sąvoka „pasitenkinimas darbu“ atsirado palyginti neseniai. Tarkim, Senovės Romoje niekam nerūpėjo, ar vergas patenkintas savo darbu. Panašiai buvo ir feodalizmo laikais – baudžiauninkas dirbo, nes jam grėsė rimbas. Industrinėje epochoje pagrindinis „rimbas“, skatinantis dirbti, buvo pinigai, atlygis už darbą. Akivaizdu, kad ir dabar šis veiksnys turi įtakos daugumai žmonių.

XIX a. pabaigoje vienas žmogus išsivysčiusioje šalyje gamino tiek, kiek penki atsilikusioje. Pavyzdžiui, darbininkas Didžiojoje Britanijoje prilygdavo penkiems Indijoje. Šiandien vienas žmogus išsivysčiusioje šalyje (pvz., JAV, Japonijoje ar Lietuvoje) pagamina tiek, kiek trys šimtai atsilikusioje šalyje, tarkim, Bangladeše. Todėl šito gamintojo, kuris tiek sukuria, nuotaika, požiūris arba laimė tapo labai svarbūs.

Kaip pamatuoti?

Pasitenkinimą darbu galime matuoti kaip temperatūrą, ji būna pliusinė, nulinė ir minusinė. Jei darbas teikia pasitenkinimą, džiaugsmą, malonumą, dedame pliuso ženklą, o kai jis nemielas, kelia nemalonius jausmus, – minuso. Taigi darbo vertinimas yra tarsi dvi atskiros skalės: viena – pasitenkinimas, kita – nepasitenkinimas.

Kas, tarkim, galėtų mažinti nepasitenkinimą? Jei žmogus gauna menką atlyginimą, darbo sąlygos prastos, tarkim, triukšminga, šalta ar karšta, jei nėra kur nusiprausti, pastatyti automobilio, visi šie veiksniai kelia nepasitenkinimą darbu. Jeigu ką nors keistume, tarkim, pasirūpintume, kad žmonės turėtų, kur pavalgyti, pastatyti automobilį, mokėtume geresnį atlyginimą, mes mažintume nepasitenkinimą.

Taip pat pasitenkinimą darbu lemia galimybė kūrybiškai dirbti, daryti karjerą, siekti pripažinimo. Todėl ši schema mums ir atsako į klausimą, kodėl žmogus, gaudamas netgi ir visai padorų atlyginimą, ieško kitų sričių ir galimybių.

Kodėl neužtenka vien finansinio motyvavimo? Čia reikia atsižvelgti, ką darbas duoda žmogui, nes darbo vietoje mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Jei norime, kad jis būtų visavertis, kad juo galėtume džiaugtis, negalime jo aukoti, skirti tam, kad turėtume ką pavalgyti. Tai yra sėkmė, jei žmogus jaučia malonumą dirbdamas.

Nenori būti sraigtelis

Pasitenkinimas darbu duotas ne kokios nors išskirtinės profesijos žmonėms. Jei žmogus sugeba paprastą darbą dirbti kūrybiškai, įdomiai, o organizacija tai skatina, tokios įmonės būna sėkmingos ir jų ekonominė veikla būna gera. Tačiau jei žmogus suprantamas kaip tam tikros mašinos sraigtelis, po kurio laiko jis pradeda suvokti, kad nenori juo būti, jis siekia pagarbos, pripažinimo ir įvertinimo.

Tuo galime įsitikinti, užduodami darbuotojui paprastą klausimą: „Ar jis didžiuojasi, kad dirba toje organizacijoje?“ Jei atsako taip, vadinasi, viskas gerai. Tuomet jis dirba ne tik dėl atlyginimo, bet ir dėl to, kad darbas patenkina ir kai kuriuos kitus poreikius.

O jei atsakymas neigiamas, tokiu atveju jis ateityje keis darbo vietą, ieškos tokios, kur bus vertinamas kaip žmogus. Tai netiesioginis atsakymas, kodėl dalis tų, kurie susikūrė materialinę gerovę ir gauna gerą atlyginimą, vis tiek ieško savojo kelio, renkasi ir emigraciją. Jie nori būti gerbiami, pripažįstami, vertinami, nori, kad darbdavys į juos žiūrėtų ne kaip į sraigtelius, o kaip į žmones.