Gyvename pasaulyje, kai ne tik materiali, bet ir dvasinė pagalba nesitikint atlygio tampa retenybe. Labdara pasidarė proginė pirmųjų ponių ir grožio konkursų nugalėtojų privilegija. Visur ieškome naudos sau, galvojame apie save, o vienas kitą kaltiname egoizmu. Savimylos teisina save, sakydami, kad meilė sau yra brandžios asmenybės bruožas. Tačiau psichologai teigia, kad iš tiesų savanaudžiai, egoistiški žmonės nemyli savęs. Atvirkščiai – jie yra dvasios skurdžiai, atėmę iš savęs patį tyriausią jausmą – džiaugsmą teikti dovanas ir nesavanaudišką pagalbą. Maža to – egoistai pasmerkti vienatvei ir apleistumui. Tačiau nuo šios bjaurios ydos yra vaistų.

Egoistai nemyli savęs

Savanaudžiai, egoistiški žmonės daro didžiulę klaidą, manydami, kad, besirūpindami tik savimi, myli save. Žinomas psichoanalitikas Erichas Fromas tvirtina, kad savanaudis žmogus iš tiesų savęs nemyli.

„Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o per mažai. Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet lygiai taip pat jie nepajėgūs mylėti ir savęs“, – teigia E.Fromas.

Savanaudis žmogus klaidingai mano, kad ką nors duoti kitam ar suteikti pagalbą be atlygio, vadinasi, save apgauti, ką nors prarasti, ko nors atsisakyti. Egoistas įsitikinęs, kad duoti materialių gėrybių kitam – nuskursti pačiam. Teikti dvasinę išmintį – pačiam susilpnėti dvasiškai, prarasti savo jėgą. Skirti savo laiką kitam – vadinasi, apvogti save, nes verslo pasaulyje laikas yra pinigai. Iš tiesų nesavanaudiškas davimas ar pagalba yra dovana kitam žmogui. O dovana, džiaugsmingas, savanoriškas davimas – tai žmogaus vidinių galių išraiška, teikianti tyrą džiaugsmą. Todėl, ką nors dovanodamas kitam, apdovanoji ir save. Tikrasis altruizmas, meilė žmogui – meilė ir pagarba Dievui, sau pačiam ir savo žmogiškumo esmei. Todėl darantieji gera kitiems paprastai veikia tyliai, nesigirdami, nesireklamuodami.

Kas įprasmina gyvenimą

Viena moteris nuoširdžiai slaugė savo sergančią kaimynę. Paklausta aplinkinių, kodėl eikvoja savo laiką ir jėgas svetimam žmogui, turinčiam suaugusių vaikų, kurių pareiga slaugyti motiną, atsakė: „Elgiuosi taip, kaip liepia mano sąžinė, ir tikiu, kad elgiuosi teisingai, ir kad Dievui patinka tai, ką aš darau. Koks būtų pasaulis, jeigu jame neliktų žmoniškumo, nesavanaudiškos pagalbos vienų kitiems? Pagalba, tarnavimas žmogui man teikia didžiulį pasitenkinimą, ir mano gyvenimas įgauna prasmę. Egoistai nesupras, ir jiems neverta net aiškinti, kodėl taip darau. O žmonės, kurie turi širdy artimo meilę, kurie pasitiki Dievo išmintimi ir meile, mane supranta be žodžių. Dievo priesaką mylėti savo artimą galime realizuoti tik per kitą žmogų. Aš tikiu nematomo dieviško pasaulio galia ir stengiuosi gyventi pagal jo dėsnius. Nesavanaudiškai mylėdamas kitą, žmogus prilygsta Dievui. Padarykite nors vieną nesavanaudišką darbą dėl kito žmogaus, ir patirsite didžiulį, tikrą džiaugsmą. O žmogus, kuriam laiku ir vietoje suteikėte pagalbą, jūsų nepamirš visą gyvenimą.“

Save atiduodamas, padėdamas kitam, žmogus įprasmina savo egzistenciją,  paverčia ją realia. Žmogaus dvasios turtai yra materialių turtų priešingybė: kuo daugiau turto išdaliji, tuo mažiau jo lieka tau. O kuo daugiau savęs atiduodi kitiems, tuo daugiau savęs susikuri, tuo labiau save puoselėji, augini savąjį gerąjį „aš“.

Vietoje gailesčio – pagalba

Aplink mus daugybė nelaimingų žmonių. Vieniems trūksta sveikatos, kitiems – pinigų, tretiems – sėkmės, ketvirtiems – meilės. Bet daugumai jų trūksta galimybės būti išklausytiems ir suprastiems. Sakoma, kad bet kokia kančia ir skausmas sumažėja perpus, jeigu juo gali pasidalyti su kitu žmogumi. Tikra pagalba nelaimių sugniuždytam žmogui – ne užuojautos žodžiai, tegul ir nuoširdūs,bet galimybė išsisakyti, išlieti savo skausmą artimam žmogui, draugui ar net nepažįstamajam. Vietoje gailesčio, kuris kartais žemina, žmogui daug reikalingesnė konkreti dvasinė ar materiali pagalba. Deja, mūsų skubančiame pasaulyje vis mažiau tokių, kurie turi valandėlę laiko išklausyti kitą žmogų, jam nesavanaudiškai padėti. Ar ne todėl tiek daug sergančiųjų depresija ir kitais psichikos sutrikimais, tiek savižudybių?

Motina Teresė, tapusi pasiaukojimo ir meilės vargšams simboliu yra sakiusi, kad pasaulyje daug kitokios rūšies skurdo, kuris neturi nieko bendra su badmiriavimu, varganomis gyvenimo sąlygomis.Tai žmoniškumo ir dėmesio kitam žmogui stoka, egoizmas ir savanaudiškumas. Šis skurdas ypač klesti turtinguose namuose, kurie pertekę materialiomis gėrybėmis, tačiau vaikams tuose namuose šalta ir nejauku, nes trūksta tėvų laiko, meilės ir dėmesio. Jie jaučiasi apleisti ir nemylimi. O seni, paliegę tėvai ar neįgalūs šeimos nariai ten atskirti nuo jaunųjų ir sveikųjų, ir pasmerkti viskuo aprūpintai, bet karčiai vienatvei.

Geru žmogumi galima tapti

Dvasiškai skurdžioje šeimoje auga savanaudžiai vaikai. Jie elgiasi ne taip, kaip jiems sakoma mokykloje, bažnyčioje ar rašoma gero elgesio vadovėliuose. Jie mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžių – tėvų ar tų žmonių, kuriuos laiko savo autoritetais, elgesio ir juos mėgdžioja. Nepatyręs tėvų, ypač motinos, meilės vaikas nemokės mylėti savęs ir kitų. Be meilės šeimoje nebus ir žmogiškos visuomenės. Vaikas, kurį šeimoje supa meilė ir pagarba, kuris mato savo tėvus gerbiančius ir mylinčius vienas kitą, padedančius aplinkiniams, vėliau lygiai taip pat elgsis ir su kitais: su savo šeima ir vaikais, su kolegomis, su nelaimės ištiktais žmonėmis.

Tapti geram yra vilties net ir sužeistos sielos individui, kuris išaugo be meilės ir atjautos. Kiekvienas žmogus turi sąžinę, kiekviename yra gėrio ir žmogiškumo daigų, kuriuos galima išauginti į gražų meilės artimui žiedą. Vienam žmogui reikia gilių išgyvenimų, sukrėtimų, kad jis pasikeistų, kitas pasikeičia, kai pats patiria nesavanaudiškos meilės pavyzdį, kitiems padeda atsivertimas, įtikėjimas Dievu.

Didžiausia dovana – bendravimas

Altruizmas, mokėjimas duoti ir išklausyti ypač reikalingas šeimoje. Egoistų šeimos paprastai išyra, nes sutuoktiniai anksčiau ar vėliau ima rūpintis tik savo interesais. Kol du žmonės aistringai įsimylėję, natūralu, kad jie pasirengę vienas dėl kito atiduoti save. Ši nuostata turi išlikti ir tuomet, kai įsimylėjimas praeina, meilė tampa brandi.

Šeimoje davimo sąvoka turi kiek kitokią prasmę nei įprasta. Duoti – tai nereiškia duoti ką nors materialaus, praktiško. Šią klaidą ypač dažnai daro vyrai. Jie nuperka brangią dovaną žmonai ar vaikui ir klaidingai mano, kad to užtenka. Iš tiesų pats turtingiausias, pats brangiausias dalykas, kurį galime duoti savo šeimai, esame mes patys. Užuot nupirkę dovaną, praleiskime vakarą ar laisvadienį su šeima – tai bus tikrai neįkainojama dovana. Tai nereiškia aukoti savo laiką ar net gyvenimą už kitą, tai reiškia perteikti kitam savo džiaugsmą, svajones, troškimą gyventi, įrodyti, kad tie, su kuriais esame drauge, yra mums brangūs ir mylimi. Ir iš jų gausime tas pačias dovanas. Vadinasi, toks savęs davimas kartu reiškia gavimą. Santuoka turi tapti dovana sau pačiam ir kitam. Tuomet du žmonės pasirengę dalytis, atsiverti, atleisti, mylėti.

Savimylos pasmerkti vienatvei

Nors aplink egoistus daugybė žmonių, jie jaučiasi vieniši. Vienatvės ir apleistumo jausmas yra daugelio psichikos bei fizinių ligų ir net ankstyvos mirties priežastis. Vienatvė pasaulyje šiandien tapo tikra epidemija. Nuo vienatvės gelbsti tik nuoširdus bendravimas. Savanaudiškus žmones nuo aplinkinių izoliuoja jų požiūris: jie nesugeba atsiverti, nemoka mylėti, nesugeba atjausti, nesupranta kito skausmo, nemoka tarti kelių padrąsinančių paguodos žodžių, nemoka duoti. Jiems neįdomūs kitų reikalai, jų problemos ir skausmas. Jie tik laukia, kol kiti ims jais domėtis. Tačiau tie kiti paprastai būna labai užsiėmę, turi savų rūpesčių ir darbų. Toks žmogus skundžiasi, kad jo niekas nemyli, niekam jis nerūpi, niekas nepadeda, niekam neįdomios jo bėdos nei džiaugsmai. Žmogus jaučiasi, apleistas, vienišas, nelaimingas, nes pats save pastatė už meilės, šviesos ribų.

Yra puikūs „vaistai“ nuo tokios būsenos: užuot laukę nesulaukę kitų meilės, dėmesio ir pagalbos, pirmąjį žingsnį ženkite patys. Pamynę savo egoizmą, eikite kitų link. Apsižvalgykite aplink – kiek aplink jus vienišų, ligotų, bejėgių žmonių, kurie daug kartų nelaimingesni ir labiau apleisti už jus. Niekada ne vėlu pradėti keistis gerumo linkme – užsibrėžkite kasdien padaryti nors vieną gerą darbą, apie kurį niekas nežino, ypač tas, kuriam tai padarėte. Pamatysite, kaip šilta pasidarys širdyje, kokie geri, kilnūs ir reikalingi pasijusite.

Parengė Virginija Genienė