„Po įvykių Kaune daugelis tėvų suglumę – nejaugi vaiko negalima bausti net rykštele? Įdomu, ką apie tai galvoja gerb. psichologas?“ – klausia Ramunė iš Kelmės.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Lietuvos valstybė vienareikšmiškai nepritaria fiziniam vaikų baudimui. 1992 m. Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ir įsipareigojo įgyvendinti jos nuostatas, tarp kurių – įsipareigojimas kovoti su fizinių vaikų baudimu.

Įstatymą, kuris draudžia fiziškai bausti vaikus, priėmė Latvija, Estija, Švedija, Suomija, Austrija, Norvegija, Vokietija, Kipras, Ispanija, Izraelis, Turkmėnija, Urugvajus, Venesuela, Kosta Rika, Malta, Bolivija ir daug kitų valstybių.

Visgi Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetui teko pareikšti, kad jo nariai susirūpinę dėl vis dar dažno vaikų fizinio baudimo ir nori priminti visų valstybių pareigą jį uždrausti įstatymiškai bei praktiškai panaikinti.

Lietuvoje vis dar gausu žmonių, kurie į fizines bausmes žvelgia atlaidžiai, laiko jas tinkama ugdymo priemone ir vaikų mušimą vadina „beržine koše“, „įkrėtimu į kailį“ ar panašiai, o įstatymą, kuris neleidžia šitaip drausminti vaikų, laiko neleistinu tėvų teisių varžymu.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ apklausė 1 002 vyresnius nei 18 metų žmones iš 19 miestų ir 31 kaimo ir išsiaiškino, ar vaikystėje jie buvo fiziškai bausti bei kitų įdomių dalykų. Apklausa parodė, kad 5,8 proc. buvo dažnai fiziškai baudžami, retkarčiais – 31,5 proc. Labai retai (1–2 kartus) fiziškai bausti – 25,0 proc, o nebaustų buvo 34,5proc. Dar keli procentai apklaustųjų nenorėjo į šį klausimą atsakyti. Apibendrintai galima teigti, kad du iš penkių Lietuvos piliečių vaikystėje gana dažnai „ragavo beržinės košė“, trys iš penkių jos beveik ar net ir visai išvengė. Be to, berniukams kliuvo daug dažniau nei mergaitėms.

Nenuostabu, kad savą patyrimą žmogus linkęs laikyti visiems tinkamu ir netgi pageidautinu. Maniusiųjų, kad saikingos fizinės bausmės vaikui nepakenks, o padės jį išauklėti, buvo daugiau nei pusė (52,1 proc.). Taigi pirmas įdomus pastebėjimas – dalis tėvų, kurie išvengė fizinių bausmių, norėtų jas taikyti savo vaikams.

Kitas įdomus pastebėjimas – nemažai apklaustųjų nežinojo, ką į šį klausimą atsakyti (8,1 proc.). Gana didelis „nežinančiųjų“ skaičius taip pat parodo realią situaciją – lyg ir reikėtų kalbėti, kad mušti vaikus negražu, bet daug giminaičių ir šiaip gerbtinų žmonių juos muša. Tai geriau patylėti ir nutylėti, nes nežinia, kuri nuomonė teisinga.

Kiti (39,8 proc.) aiškiai pasisakė prieš fizines bausmes vaikams. Tarp jų daug daugiau išsilavinusių ir jaunų žmonių. Antai tarp tų apklaustųjų, kuriems dar nesuėjo trisdešimt, maniusiųjų, kad fizinis vaikų baudimas – tinkama ugdymo priemonė, buvo 45,2 proc., o tarp septyniasdešimtmečių – 56,1 proc. Tarp įgijusių nebaigtą vidurinį išsilavinimą už fizines bausmes pasisakė 57,9 proc., tarp turinčių aukštąjį – 42,2 proc.

Lengvai rastumėme psichologų, edukologų ir kitų specialistų, kurie rašė apie fizinį vaikų baudimą ir jo pasekmes. Šie autoriai mini, kad vaikams taikomos fizinės bausmės susijusios su jaunimo elgesio problemomis, su agresyvumu ir nusikaltimais, su polinkiu į savižudybes, su žemu savęs vertinimu. Šiandien, kai knygų skaitoma vis mažiau, o išminties semiamasi iš būrėjų, ekstrasensų ir šamanų, savarankiškai su mokslinių tyrimų patarimais susipažįsta retas iš tėvų. Todėl ne vienas jų, jei ką nors apie baudimą ir išgirsta, tai išdidžiai atsako: „Mane negailėdami lupo, bet aš vis tiek doru žmogumi išaugau.“ Išgirdus tokį samprotavimą reikėtų atsikirsti: „Gal ir doru, bet mažiau laimingu nei tie, kurie nebuvo mušami.“