„Artėja Seimo rinkimai. Už ką balsuoti, kaip teisingai įvertinti kandidatus? Atrodo, kad pati savęs nebesuprantu. Kartais tie patys kandidatai būna patrauklūs, o kartais – ne. Sunku apsispręsti“, – teigia Kazimiera iš Saldutiškio.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis.

Svarbu ne tik įvertinti kandidatus,bet ir pažinti save, suprasti, kodėl ketiname vienaip ar kitaip balsuoti.Yra bent kelios politinės psichologijos teorijos, aiškinančios rinkiminį elgesį, rinkėjų pasirinkimą.

Galima balsuoti vadovaujantis savo ekonominiais interesais. „Kiekvienas protingas žmogus, – rašo politikos psichologas A.Downsas, –sprendimą, už ką balsuoti, priima tokiu pat būdu, kaip ir kitus sprendimus.“ Pagrindinė ekonominio balsavimo idėja yra susijusi su atlygiu arba bausme valdžiai. Jei ekonominė padėtis gera, rinkėjai savo balsais apdovanoja esamą valdžią. Priešingu atveju, kai ekonominė padėtis bloga ar prastėja, rinkėjai nubaudžia esamą valdžią, atiduodami savo balsą kitam pretendentui.Vis dėlto rinkėjų elgesys ir sprendimai nėra taip paprastai numanomi.

Rinkėjai gali remtis ne tik materialine nauda, bet ir moraliniu pasitenkinimu. Gana dažnai rinkėjas nori priklausyti gausesnei, laiminčiai ir, jo nuomone, dėl to prestižinei grupei. Rinkėjas, kurį pavyko įtikinti, kad konkretus politikas laimės rinkimus, atiduoda savo balsą būtent jam,nes galvoja neturintis kito pasirinkimo. Rinkėjas elgiasi „kaip visi“, išvengia asmeninės atsakomybės už sprendimą ir pasijaučia priklausantis „neklystančiai“ daugumai. Šliejimosi prie daugumos psichologinis mechanizmas toks įtaigus, kad ne vienoje demokratinėje Vakarų šalyje uždrausta prieš rinkimus skelbti statistines rinkimų prognozes ir politikų reitingus – manoma, jog rinkėjai balsuoja jų veikiami.

Rinkėjas gali balsuoti tapatindamasis ne tik su „laiminčiaisiais“, bet ir su jam svarbia grupe – šeima, bendradarbiais, religine bendruomene. Balsavimą taip pat gali lemti politinis tapatinimasis su kuria nors partija. Tai supaprastina rinkiminį pasirinkimą, leidžia vadovautis bendra gėrio ir blogio samprata.

Daliai rinkėjų šis sprendimas yra pernelyg keblus, todėl jie tiesiog nebalsuoja. Netgi senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse ketvirtadalis ar trečdalis rinkėjų nedalyvauja rinkimuose. Jeigu balsuojančiųjų skaičius priartėja prie 75–80 proc., skelbiama apie didelį rinkėjų aktyvumą.

Nebalsavimą gali lemti ir jausmai. Jei rinkėjai nuolat išgyvena nusivylimą, praranda vienijančius jausmus ir nebeįžvelgia bendrų tikslų, tarp jų ir politinės sistemos įsigali irimo jausena. Tai rodo vertinimas, kad visuomenės lyderiai yra nutolę ir abejingi žmonių reikmėms; požiūris, kad socialinė tvarka yra neprognozuojama ir nestabili, o socialinės normos – atgyvenusios; suvokimas, jog gyvenime nėra pažangos; įsitikinimas socialinės aplinkos nesaugumu.Lietuvoje kas aštuntas žmogus į sociologų klausimus atsako: „Metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu.“ Taip pasaulį suvokiančius žmones galima pastūmėti balsuoti už labiau reklamuojamą politiką, už naują populizmą, ir išrinkti asmenis, kurie neturi galimybių įgyvendinti lūkesčius.

Visais atvejais nesidomima partijų programomis.Norint suprasti politiką, nepakanka vadovautis jausmais ar vertinti savo piniginės pokyčius. Pravartu perskaityti pretendentų, už kuriuos ketinama balsuoti, programą. Patartina nesižavėti pažadais, verčiau išsiaiškinti, kuo žadama rūpintis – verslininkais ar darbuotojais, iš ko ketinama paimti pinigų visuotinei laimei. Tuomet lengviau suvokti, kodėl programos „Mokesčius sumažinsime per pusę, o atlyginimus ir pensijas pakelsime dvigubai“ vieta šiukšliadėžėje. Tada ne tik sprendimas, už ką balsuoti, taps aiškesnis, bet ir geriau suprasime patys save.