„Praėjo rugsėjo pirmoji. Valdžios žmonės sveikino mokinius, mokytojus, studentus, dėstytojus ir skelbė, koks svarbus švietimas. Bet iš tikrųjų tik atskiri pedagogai ugdo kūrybingas, laisvas, laimingesnes asmenybes. Ar nėra taip, kad visa švietimo sistema vykdė ir tebevykdo valdančiųjų užsakymą, pagal jų interesus konstruoja ateities visuomenę?” – ir klausia, ir teigia Valdemaras iš Kauno.

Atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Išties sovietinė švietimo sistema tvirtino ugdanti žmogiškumą, bet sėkmingai vykdė tikrąjį, neskelbiamą, užsakymą – parengė milijonus skundikų bei konclagerių prižiūrėtojų. Šiandien vis mažiau slepiama tikroji moksleivių ugdymo esmė, atitinkanti valstybę užvaldžiusios oligarchijos, didžiųjų korporacijų interesus. Todėl sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvius, gebančius agresyviai konkuruoti (žeminti bei tyčiotis iš kitų), lojalius korporacijai (didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su tėvyne, viliasi siekti karjeros užsienyje, taigi, nuvertina gimtąją lietuvių kalbą), godžius vartotojus (nuo paauglystės svajojančius apie naujausio modelio išmanųjį telefoną, nes jo neturintieji yra nevykėliai).

Oligarchijai, didžiosioms korporacijoms parankūs skirtingas šalių išsivystymo lygis, nes jis leidžia naudotis mažiau išsivysčiusių teritorijų ištekliais. Štai kodėl Lietuvai primetamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos būdas, kai šimtas juodadarbių, kuriuos kontroliuoja dešimtys technikų, realizuoja vieno inžinieriaus sumanymą. Tokiai gamybai nereikia aukštesnio, universitetinio, išsilavinimo žmonių.

XXI a. perspektyvi gamyba remiasi kitokiu darbuotojų pasiskirstymu. Modernioje šalyje šimtas inžinierių, padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairiapusių profesinių gebėjimų darbuotojo, realizuoja konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą.

Regis, Lietuvos universitetai, galintys parengti išsilavinusius specialistus, vis labiau niekinami korporacijų interesams atstovaujančios žiniasklaidos, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos – šlovinamos, be to, jos vis geriau finansuojamos. Tuo pat metu protų (medikų, mokslininkų) nutekėjimas iš mažiau pajėgių šalių, taigi ir iš Lietuvos, tapo dar vienu jų „pagalbos“ labiau išsivysčiusioms ekonomikoms veiksniu. Jei kas paklaustų, kaip „prasti“ universitetai parengia pasaulinei rinkai paklausius specialistus, jis būtų išjuoktas.

Atgyvenusiai ugdymo sistemai nereikia ir nacionalinius interesus atitinkančių mokslinių tyrimų. Atliekant mokslines ekspertizes pirmenybė teikiama užsienio specialistams; mokslininkų ir universitetų dėstytojų, ypač dirbančių lituanistikos, Lietuvos istorijos srityse, atlyginimai sparčiai artėja prie „Maximos“ kasininkių atlyginimų. Tačiau jei jie darbuotųsi užsienio reikmėms skirtuose projektuose ar skelbtų straipsnius užsienio kalba moksliniame žurnale, jie galėtų užsidirbti. Jų tekstai būtų vertinami labiau nei tie patys tekstai, paskelbti lietuvių kalba.

Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraeito amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis ir socialiniu kapitalu paremtą laimės ekonomiką. Įsiteikinėdami oligarchams „negirdi“, kad, norint išeiti iš akligatvio, kuriame atsidūrė Lietuva, būtina moderninti ekonomiką, kurios svarbiausiu resursu yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės.

XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu bus žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su oligarchijai mielos neribotos konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu.

Ekonominė ir socialinė raida arba priverčia atskiras šalis, atskiras bendruomenes persitvarkyti, arba jos ima sparčiai degraduoti.

Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia aiškiau nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingai sistemai gražinti, nelaimingiems vaikams gelbėti, bet neskirs keliolikos tūkstančių sužinoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų. Nes tokia statistika neišvengiamai priverstų domėtis, kas darytina, kad jų būtų daugiau. Jie gali kiekvienais metais reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleiviai, skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes.

Tuo metu piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau jį tenkina tik neformalusis ugdymas. Formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebi. Tai atspindi apgailėtiną švietimo sistemos padėtį.

Neatsiribodama nuo XIX a. rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus, švietimo sistema vis mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties paprastas – atsisakyti atgyvenų, o pačiu svarbiausiu tikslu pripažinti laimingo žmogaus ugdymą. Deja, kada Lietuvos švietimo sistema išdrįs žengti šiuo keliu, kol kas neaišku.