Žmonės neretai gaili išmesti apipelijusią duoną, dešrą ar papuvusius bananus bei obuolius – nupjaustę pažeistas vietas, juos suvalgo arba duoda kiaulėms ar vištoms. Mitybos specialistai tvirtina, kad pasenusius produktus reikia negailint sviesti į šiukšlių dėžę, nes jie žalingi ir žmonių, ir gyvūnų sveikatai.

Ne visuomet matomi

Jei apipelijęs tik produkto paviršius, o jo vidus atrodo gražiai, neturi pelėsiams būdingo kvapo, skonis nepasikeitęs – žmonės neretai jį suvalgo. Ir labai negerai pasielgia, nes pelėsiai gali būti nematomi, bekvapiai ir smarkiai nepakeisti produkto skonio. Jie greitai išplinta ne tik produkto paviršiuje, bet ir viduje. Nors pašalinus paviršinį pelėsių sluoksnį produktas atrodo visai sveikas, pelėsių nuodai, vadinami mikotoksinais, prasiskverbia kiaurai ir apnuodija visą produktą. Valgydami to nepajusime, bet patekę į organizmą mikotoksinai lėtai mus nuodys. Pelėsio pažeistų produktų negalima duoti ir gyvuliams.

Patys pavojingiausi sveikatai – supeliję pieno produktai, dešros ir riešutai. Todėl šviežią ir virtą mėsą, varškę, varškės sūrius stenkimės valgyti kuo šviežesnius, pirkdami etiketėje atidžiai išstudijuokime vartojimo terminus, laikykime tik šaldytuve.

Riešutus geriausia pirkti su kevalais – tuomet jie išlieka šviežesni, skanesni, mažiau išdžiūsta. Supelijusius riešutus lengva atpažinti pagal skonį ir išvaizdą – jie būna apkartę, pajuodusiais branduoliais. Tokie riešutai labai nuodingi. Lengviausia suvalgyti supelijusių riešutų, kurie parduodami aplieti cukraus ar šokolado glazūra, nes saldus apvalkalas puikiai maskuoja karstelėjusį apipelijusių riešutų skonį.

Puvenas užkaskite

Prekybos centruose milžiniškų kiekių daržovių pirkėjai nespėja išpirkti. Jos neišvengiamai vysta, pūva ir pelija. Žmonės noriai perka perpus atpigintus pomidorus ar bananus... Na, ir kas, kad vietomis apipuvę – išpjaustys, ir tiek tos bėdos. Tačiau puvimo bakterijų, kaip ir pelėsių, skleidžiami nuodai prasiskverbia ir į nepažeistą vaisiaus dalį.

Rudenį sodai būna pilni krituolių obuolių. Vieni sveiki, kiti sukirmiję, treti – apipuvę. Iš sveikų ar pakirmijusių galime virti obuolienes, spausti sultis, o supuvusius reikėtų užkasti, kad puviniu neužkrėstų sveikųjų.

Nustatyta, kad vienas iš puvimo produktų – patulinas, kuris gaminasi vaisiuose bei uogose, – yra labai pavojingas vaikams ir nėščioms moterims. Patulinas veika mutageniškai – suardo ląstelių genetinę informaciją ir jas žaloja. Kūdikio besilaukianti moteris, apsinuodijusi apipuvusiais vaisiais ar uogomis, gali pagimdyti apsigimusį kūdikį.

Skirtingai nei daugelis ligas sukeliančių mikrobų ar bakterijų, kurie žūva nuo aukštos ar žemos temperatūros, mikotoksinai ir patulinas nebijo terminio apdorojimo. Virinami jie nepraranda kenksmingų savybių.

Sukelia alergiją

Daugelis žmonių neįvertina pelėsių pavojaus manydami, kad iš jų gaminamas penicilinas ir kiti antibiotikai. Neapsirikite – šie vaistai iš tiesų gaminami iš tam tikros rūšies pelėsių išskiriamų medžiagų, tačiau pelėsiai, padengę pasenusią dešrą ar varškę, jokių gydomųjų savybių neturi. Atvirkščiai – ilgainiui gali tapti daugelio ligų priežastimi. Pelėsiai gamina apie šimtą toksinių junginių, iš kurių pavojingiausias yra alfatoksinas. Pamažu kaupdamasis organizme, jis per 10–15 metų gali sukelti kepenų vėžį.

Žmogui pavojų kelia ne tik suvalgytos, bet ir įkvėptos pelėsių sporos. Ant grūdinių kultūrų besidauginantys pelėsiai yra labai stiprūs alergenai.

Kita pelėsių sukeliama liga – kandidozė. Ji pažeidžia vidaus organų gleivines. O prasiskverbę į plaučius candida rūšies pelėsių grybeliai gali sukelti plaučių uždegimą (pneumoniją) arba lėtinį bronchitą. Patekę į kraują jie gali smarkiai apnuodyti organizmą ir net sukelti mirtį.

Žinoma, tarp tūkstančių pelėsių rūšių yra ir naudingų. Daugelis gardžiuojamės prancūzų pasididžiavimu – baltaisiais pelėsiais apaugusiu minkštu sūriu bri. Mėlynieji pelėsiai taip pat padeda fermentuoti tam tikros rūšies sūrį. Pelėsiai naudojami net kai kurių vynų gamyboje. Tačiau ant kasdienių mūsų produktų jiems – ne vieta.