„Pastebėjau, kad pavydus žmogus yra nepakantus tam, kuriam pavydi, jis tampa piktas ir agresyvus jo atžvilgiu. Ar tai galima pakeisti?“ – klausia Irena.

Atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Harmoningą ir laimingą gyvenimą nelengva sukurti ne tik dėl objektyvių socialinių ar ekonominių prielaidų. Neretai šį uždavinį apsunkina ir žmogiški jausmai, tūnantys daugelyje mūsų. Vienas tokių ypač galingų neigiamų jausmų yra pavydas.

Britų filosofas Bertrand‘as Russellas teigė, kad pavydas – vienas iš labiausiai paplitusių ir daugiausia neigiamų pasekmių sukeliančių jausmų. Linkę pavydėti žmonės yra užsispyrę ir nepasirengę rūpintis kitų gerove. Tiktų priminti, kad krikščionybėje pavydas laikomas viena iš mirtinų nuodėmių.

Pavydas – troškimas daiktų, galios, pasiekimų, kuriuos turi kažkas kitas. Pavydas siejasi su nevisavertiškumo kompleksu, nes pavyduolis neretai save nuvertina lygindamas su tuo, kuriam pavydi.

Pavydus asmuo gyvenime randa daug priežasčių pavydėti, taip skatindamas neigiamas emocijas, o ne geranoriškumą. „Taip, – sako pavydus žmogus, – šiandien saulėta diena, tikras pavasaris, ir paukščiai gieda, ir gėlės žydi, bet pavasaris Italijoje yra tūkstantį kartų gražesnis nei mano sode.“ Kadangi jis tuo įsitikinęs, saulė jam šviečia nebe taip skaisčiai, atbundanti gamta jo nedžiugina.

Pavydas yra nemaloni emocija, ji dažnai užgožia kitas emocijas. Žmogus gali būti laimingas ir patenkintas, o apimtas pavydo yra pagiežingas ir nusiminęs.

Tyrinėjantieji pavydą mano, kad tai nėra paprasta emocija, o greičiau mišinys reakcijų, kylančių iš žmogaus įvertinimo. Kiekvienas nori būti įvertintas, suprastas ir pagirtas. Tačiau specialistai sutaria, kad yra dviejų tipų pavydas: vienas – tai jausmas, kad esi žemesnėje padėtyje, palyginti su kitais, kitas – norėjimas blogo kitiems.

Pirmuoju atveju žmogus pavydi to, ko neturi, tačiau tikriausiai nesiims veiksmų prieš tą, kuriam pavydi, o antruoju atveju tikėtina, kad labai stipriai pavydintis žmogus gali elgtis netinkamai ir net nusikalsti.

Pavydas yra ypač tikėtinas, kai socialiai nuskriaustas asmuo jaučiasi neturįs privilegijų, palyginti su kitais, ypač jei ta sritis yra svarbi, pavyzdžiui, darbas, pinigai, asmeninis ar visuomeninis gyvenimas. Pyktis ar blogo linkėjimas kitam yra ir natūralus neteisybės suvokimo rezultatas. Labai dažnai skriaudą patyręs žmogus ima pavydėti savo skriaudėjui.

Jei asmuo siekia blogo kitam iš pavydo, toks jo elgesys bus pasmerktas visuomenėje, bet jei žmogus keršys dėl patirtos neteisybės, jis neretai sulauks palaikymo ir kartu jo elgesys bus pateisintas. Pavydus asmuo, iškentęs pažeminimą ir neteisybę, visa tai priima asmeniškai. Tai jam sukelia didelį nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmą. Beje, kartais tai bandoma pridengti meilikavimu savo skriaudėjui.

Kai kurie žmonės ne tik gali jausti pavydą, susidūrę su kito asmens pranašumu, bet taip pat siekti pakenkti savo pavydo objektui. Pavydėti galima bet ko – pinigų, meilės, sėkmės, grožio ir netgi tokių dalykų, kurie yra prigimtiniai ir nepasiekiami. Tokios neigiamos emocijos griauna ne tik pačių pavyduolių dvasinę gerovę, bet ir aplinkinių.

Pavydo išvengti tikriausiai sunku, o gal ir neįmanoma. Pavydžių žmonių sutinkame visur ir visada. Tad kaip elgtis su jais susidūrus? Kaip minimizuoti jų daromą blogą poveikį? Universalaus recepto nėra. Tikriausiai vertėtų nekreipti į juos dėmesio ir mažiau su jais bendrauti.