Harmoningą ir laimingą gyvenimą nelengva sukurti ne tik dėl objektyvių socialinių ar ekonominių prielaidų. Neretai šį uždavinį apsunkina ir žmogiški jausmai, tūnantys daugelyje mūsų. Vienas tokių ypač galingų jausmų, deja, su minuso ženklu, yra pavydas. Tinka priminti, kad krikščionybėje pavydas laikomas viena iš mirtinų nuodėmių.

Britų filosofas Bertrandas Russellas teigė, kad linkę pavydėti žmonės yra užsispyrę ir nepasirengę rūpintis kitų gerove. Pavydą paprastai lydi neapykanta tam, kuriam pavydima, pyktis ir desperacija. Pavydas siejasi su nevisavertiškumo kompleksu, kadangi pavyduolis neretai save nuvertina, lygindamasis su tuo, kuriam pavydi.

Pavydus asmuo gyvenime randa daug priežasčių pavydėti, taip skatindamas neigiamas emocijas, o ne geranoriškumą. „Taip, – sako pavydus žmogus, – šiandien saulėta diena, tikras pavasaris, ir paukščiai gieda, ir gėlės žydi, bet pavasaris Italijoje yra tūkstantį kartų gražesnis nei mano sode.“ Kadangi jis tuo įsitikinęs, saulė jam šviečia nebe taip skaisčiai, atbundanti gamta jo nedžiugina.

B.Russellas rašo, kad pavydas mažai kuo keitėsi nuo senovės iki šių dienų. Ir tada, ir dabar pavydas yra nemaloni emocija, kuri dažnai užgožia visa kita. Žmogus gali būti laimingas ir patenkintas, bet apimtas pavydo jaučiasi pagiežingas, nusiminęs.

Tyrinėjantieji pavydą mano, kad tai nėra paprasta emocija, o greičiau mišinys reakcijų, kylančių iš žmogaus vertės jausmo. Kiekvienas nori būti įvertintas, suprastas ir pagirtas. Tačiau specialistai sutaria, kad pavydas apima du pagrindinius komponentus: vienas – tai jausmas, kad esi žemesnėje padėtyje lygindamasis su kitais, kitas – tai norėjimas blogo kitiems.

Esant šiems pavydo tipams, žmonės elgiasi skirtingai. Pirmuoju atveju žmogus pavydės to, ko neturi ir galbūt nesiims veiksmų prieš tą, kuriam pavydi, o antruoju tikėtina, kad labai stipriai pavydintis žmogus gali elgtis netinkamai ir net nusikalsti.

Pavydas žudo, kai socialiai nuskriaustas asmuo jaučiasi neturįs privilegijų, palyginus su kitais, ypač jei ta sritis yra svarbi, pavyzdžiui, darbas, pinigai, asmeninis ar visuomeninis gyvenimas. Pyktis ar blogo linkėjimas kitam yra natūralus neteisybės suvokimo rezultatas. Labai dažnai skriaudą patyręs žmogus ima pavydėti savo skriaudėjui.

Jei asmuo siekia blogo kitam iš pavydo, toks jo elgesys bus pasmerktas visuomenėje, bet jei žmogus keršys dėl patirtos neteisybės, jis neretai sulauks palaikymo ir kartu jo elgesys bus pateisintas.

Kai kurie žmonės gali ne tik jausti pavydą, kai susiduria su kito asmens pranašumu, bet ir siekti pakenkti savo pavydo objektui. Pavydėti galima bet ko – pinigų, meilės, sėkmės, grožio ir netgi tokių dalykų, kurie yra prigimtiniai, nepasiekiami. Tokios neigiamos emocijos griauna ne tik jų pačių, bet ir aplinkinių dvasinę gerovę.

Pavydžių žmonių galima sutikti visur ir visada. Kaip elgtis su jais susidūrus? Universalaus recepto nėra. Tikriausiai vertėtų stengtis nekreipti į juos dėmesio ir esant galimybei mažiau su jais bendrauti.