„Kodėl vidurinioji klasė Lietuvoje tokia nestipri ir neturinti politinės įtakos?“ – klausia skaitytojas iš Vilkaviškio r.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Dar antikinės Graikijos filosofas Aristotelis teigė, kad turintieji per daug kenksmingi valstybei, nes rūpinasi tik savimi, o nieko neturintieji neturi ir dorovinių stabdžių, nes stengiasi bet kokiu būdu išbristi iš skurdo. Valstybės atrama jis laikė aukso vidurį, o kalbant moderniais terminais – viduriniąją klasę. Jos nekenčia oligarchai, kuriems laisvi, nuo jų nepriklausantys žmonės yra kliūtis. Nepakenčia ir varguoliai, nes pavydėti oligarchams jie net svajonėse nedrįsta, o savarankiškiems žmonėms – gali.

Nemėgstama vidurinioji klasė yra stiprios nacionalinės valstybės atrama, nes skurstantieji atsisako savo teisių dėl nors kiek geresnio gyvenimo, o oligarchams valstybės nelabai reikia, nes teisingumą, švietimą, sveikatos apsaugą jie gali nusipirkti. Tik viduriniajai klasei svarbi stipri, galinti apginti jos interesus valstybė.

Tenka pripažinti, kad oligarchijai gerai sekasi tvarkyti savo reikalus, išsisukti nuo mokesčių visuomenei. Nestebina, kad Lietuvoje vidurinioji klasė negausi ir neįtakinga. Tačiau šiandien mokytojas, bibliotekininkė, smulkusis ūkininkas savo mokesčiais išlaiko valstybę ir remia skurstančiuosius. Nors Lietuva pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui truputį lenkia Lenkiją ar Latviją, atlyginimai Lietuvoje mažesni. Lietuvoje BVP yra 75–80 proc. ES vidurkio, tačiau atlyginimai tesudaro 42–45 proc. ES atlyginimų vidurkio.

Valdžiai akivaizdžiai neparankūs skaičiai, nes juos žinančiuosius vis sunkiau įtikinėti – dirbkite daugiau ir kada nors gyvensite geriau. Juolab kad įkyrus pilietis gali paklausti, kuo skiriasi darbo vieta vokiškame ir lietuviškame „Lidle“ – kasos aparatas toks pat, prekes gal net brangesnės Lietuvoje, o atlyginimai bent aštuonis kartus mažesni.

Oligarchiją aptarnaujantiems politikams tenka ką nors sugalvoti, kad šiam piliečiui atsakytų. Ir jie tai išradingai padarė. Nuo sausio 1 dienos įsigalioję mokesčių pakeitimai (jie skambiai pavadinti reforma) tarsi padidina algas trečdaliu ir tokiu būdu sumažina neatitikimą tarp BVP ir atlyginimų. Dabar jau bus keblu klausti, kas pasiima trečdalį galimos algos. Kad ji ir toliau „dings“, valdžiai nesvarbu. Ji tiesiog perskirstė mokesčius – darbdavio mokesčius priskyrė darbuotojui ir pagerino statistiką. Be to, paskelbė įspūdingą šūkį – milijardas milijonui.

Klausimėlis: „Kaip tas milijardas bus padalytas?“ Visi skaičiavimai labai painūs, bet juos suapvalinus galima suprasti, kad vargstantis už 500 eurų šiais metais gaus 5 proc. daugiau, o po trejų metų – 10 proc. daugiau. Panašu, kad jis vargs kiek mažiau, bet viduriniajai klasei vis tiek nepriklausys.

Apibūdinti viduriniąją klasę pagal pajamas nėra lengva, nes priklausymą jai rodo ne tik pajamų vidurkis, bet ir išsilavinimas, gyvenimo būdas. Galima ją apibūdinti pagal bendros nacionalinės laimės indekso matavimus, kurie rodo, kad kai pasiekiamas išsivysčiusių šalių pajamų vidurkis, tolesnis pajamų augimas šio indekso iš esmės nebekeičia. Toks požiūris leistų kalbėti apie žmones, gaunančius 2 tūkst. eurų atlyginimą.

Taigi gudragalvių politikų dėka oligarchija 3:0 laimi prieš Lietuvą. Pirma – sutvarkė statistiką ir galės girtis, kad atlyginimai Lietuvoje panašūs į atlyginimus ES. Antra – pamalonino skurstančiuosius, bet neleido jiems pereiti į viduriniąją klasę, kuriai, kaip visada, teks apmokėti valdžios išdaigas. Trečia – dar šiek tiek pradžiugino ir save.