„Šalies laikraščiuose ir televizijoje vis daugiau negatyvių žinių. Kartais net baisu įsijungti televizorių, ypač jei greta yra mažamečių vaikų. Ar žmonėms tikrai reikia skelbti tokią informaciją? Kokiais tikslais tai daroma?“ – klausia Amelija iš Radviliškio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Pradėdami svarstyti šią temą galėtumėme pasiremti Bronio Savukyno teiginiu. Anot jo, tyrimai rodo, kad nėra jokio ryšio tarp publikacijų kriminaline tema ir nusikaltimų statistikos. Kitaip sakant, straipsniai ar televizijos laidos kriminaline tema nei mažina, nei didina nusikaltimų skaičių. Todėl suprantami klausimai, kam reikia tokių publikacijų, ką jos siūlo ir ar tikrai jomis domimasi.

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad publikacijos ir laidos kriminalinėmis temomis siūlo bendrą nesaugios šalies vaizdinį. Pavyzdžiui, Žmogaus studijų centro atliktas tyrimas parodė, kad nelaimėms ir nusikaltimams skirta 55,3 proc. „Lietuvos ryto“pirmojo puslapio temų. Jaučiame, kad tai daug, bet nepasikliaukime vien jausmu, geriau palyginkime. Užsienio laikraščiuose, pavyzdžiui, amerikietiškame „The New York Times“, tokios temos sudaro vos 2,9 proc. pirmojo puslapio temų, o lenkų laikraštyje „Rzeczpospolita“ – vos 2,4 proc. Skaičiai pakankamai iškalbingi. Bet vargu ar kas patikės, kad Lenkijoje nusikaltimų ir nelaimių yra 23 kartus mažiau nei Lietuvoje.

Įžvelgę aiškias tendencijas, galime pasigilinti, dėl kokios priežasties atsiranda tokių publikacijų ir ką žiniasklaida jomis bando įpiršti visuomenei. Galbūt geriausiai šias tendencijas paaiškintų vadinamoji žiniasklaidos rėmų teorija. Ji remiasi prielaida, kad informacija suvokiama pagal išankstines jos aiškinimo schemas, kurios leidžia pagreitintai ir supaprastintai priimti sprendimą, nes nukreipia dėmesį į tai, ką žiniasklaida pristato kaip svarbų dalyką. Ne tik nukreipia dėmesį į tam tikras detales, bet ir atitraukia nuo kitų. Ši „rėmų“ teorija remiasi kognityvinės psichologijos ir kognityvinės psichoterapijos tyrimais. Šios psichologijos ir psichoterapijos atstovai nurodo, kad žmogus vadovaujasi kelių tipų schemomis, o tos schemos padeda „organizuoti“, „sutvarkyti“ patirtį. Naudodamiesi tuo, kai kurie žiniasklaidos šaltiniai atitinkamai pateikia informaciją.

Kaip rašo žinomas rašytojas ir filosofas Umberto Eco, turime tarsi dviejų tipų cenzūrą. Žinoma, jis kalba apie Italiją, bet visa tai tinka ir Lietuvoje – tiek sovietinėje, tiek dabartinėje. Fašistinėje Italijoje laikraščiams buvo nurodoma, ką nutylėti, o apie ką rašyti. Šiuo atveju cenzūra buvo vykdoma per tylą. Šiandien cenzūra vykdoma per triukšmą. Kad nebūtų kalbama apie tam tikrus dalykus, reikia daug kalbėti apie ką nors kita. Nusikaltimų tematika ir atlieka šį vaidmenį – nukreipia skaitytojų, televizijos žiūrovų dėmesį nuo svarbių dalykų į nusikaltimų sritį. Juk joje visada rasime šokiruojančių faktų, kurie gali būti pateikiami kaip šokiruojančios žinios. Rasime įvykių, kuriais galima stebėtis, baisėtis, kuriuos galime aptarinėti prie kavos puodelio, dėl kurių galime piktintis, užjausti nusikaltimo auką ar net patį nusikaltėlį. Šios tematikos niekaip kitaip kaip triukšmu ir nepavadinsi. Ji ne tik nukreipia dėmesį nuo kitų svarbių dalykų, bet ir kuria nesaugios šalies vaizdinį. Pavyzdžiui, dažnai girdime apie kaimynės Estijos ekonominius laimėjimus, bet tik nedaugelis žino, kad nusikalstamumas Estijoje yra kiek didesnis nei Lietuvoje. O kodėl Lietuvoje skelbiama tiek daug kriminalinių žinių? Atsakymas paprastas – negatyvia informacija patikinčiais žmonėmis lengviau manipuliuoti.

Tikėtina, kad šis primityvus būdas manipuliuoti skaitytojais ar televizijos žiūrovais po truputį atgyvena, nes vis mažiau žmonių domisi kriminaline tematika. Juk 20 kartų perskaitę apie vagystę ar žmogžudystę, nieko naujo nesužinosime, todėl tiesiog nustojame skaityti. Užtenka akimis perbėgti per antraštes. Panašu, kad dauguma žmonių taip ir daro. Ir tai yra sveikas apsisprendimas. Norėtųsi, kad tokių informacijos vartotojų atsirastų dar daugiau.