Žalias vejos kilimas kieme – daugelio mūsų svajonė. Kad ją įgyvendintume, reikia ne tik žinių, bet ir nemažai nuoseklių pastangų. Balandžio mėnuo – idealus laikas pradėti pirmuosius vejos atnaujinimo darbus.

Aeravimas ir skarifikavimas

Kol sėja laukia savo eilės, galima pradėti vieną svarbiausių vejos atnaujinimo darbų – skarifikavimą. Sodininkai, prižiūrintys veją, pavasarį dažnai kalba apie jos aeravimą ir skarifikavimą. Sodininkai mėgėjai mano, jog šie darbai – vienas ir tas pats, tačiau tai visai skirtingi dalykai.

Pagrindinė skarifikavimo nauda – senos, sudžiūvusios žolės ir samanų pašalinimas. Veja augdama ilgainiui sutankėja tiek, kad žemėje esančios šaknys tampa panačios į storą veltinį. Sutankėjusios šaknys sunkiai įsisavina orą, vandenį ir maisto medžiagas. Kuo didesnis pernykštės žolės sluoksnis, tuo sunkiau kaltis naujiems daigeliams: besikaupiančios vejos atliekos paviršiuje sulaiko didelę dalį vandens, o tai sumažina jo įsiskverbimą į dirvožemį. Norint to išvengti, veja skarifikuojama. Skarifikuojant iššukuojama sudžiūvusi pernykštė žolė, o pats dirvos paviršius suraižomas.

Palankiausia skarifikuoti veją pavasarį, tik prasidėjus augalų vegetacijai, o geriausia tai padaryti iki gegužės mėnesio arba iki pirmų pjovimų. Aišku, jei pavasaris buvo lietingas ir nespėjome to padaryti, skarifikavimo darbus galima perkelti į gegužę. Rezultatas vis tiek bus akivaizdus. Po žiemos vejos nukenčia nuo snieginio pelėsio, o skarifikavimas padeda jį sunaikinti. Gerai suraižyta žemė gauna daugiau deguonies, šviesos, dėl to žolė greičiau atsigauna, auga vešlesnė, žalesnė.

Specialistai iš karto po skarifikavimo pataria veją patręšti, nes tada lengviau pasisavinamos maistinės medžiagos. Norint atnaujinti žemės lopinėlius, po skarifikacijos juos reikia užpilti juodžemiu, į jį įmaišyti sėklas ir grėbliu gerai jas paskirstyti.

Tuo tarpu aeravimas – visai kitoks procesas. Paprastais žodžiais sakant, aeravimas yra dirvos subadymas: vejoje paliekamos maždaug 8 cm gylio duobutės, kurias vėliau reikia užpildyti smėlio mišiniu (frakcija 0–2 mm). Kodėl tai reikalinga? Žemė tampa laidesnė – veja neužmirks, todėl neaugs samanos. Iš esmės aeravimas yra procedūra, skirta tiems, kas žino, ką daro, ir tikrai prižiūri veją. Aeravimą galima atlikti visą vegetacijos sezoną. Svarbiausia, kad veja būtų subadyta sausa, o vėliau užpilta smėlio mišiniu.

Kada geriausia sėti žolę?

Vejos sėkloms sudygti reikalinga neįšalusi, šilta dirva. Tinkamiausiu laiku sėti žolę laikomas ankstyvas ruduo bei pavasaris. Sėjant rudenį, ekspertai rekomenduoja tai daryti likus 1,5–2 mėnesiams iki šalčių, kad sėklos spėtų įsitvirtinti dirvožemyje ir nesušaltų.

Pavasarį sėjos skubinti tikrai nereikia, nes sėklos be reikalo gulės žemėje. Per tą laiką jas gali išpustyti vėjas ir išplauti lietus. Sėti geriausia, kai dienomis lauko temperatūros stulpelis pakyla iki 10–12 laipsnių šilumos.

Ne tik nuo laikotarpio, kada sėti žolę yra geriausia, bet ir nuo dirvožemio priklausys, kaip gerai augs veja. Todėl dirvos paruošimas yra vienas svarbiausių žingsnių visame žolės sėjimo procese. Visų pirma, reikia išravėti piktžoles – išrauti su visomis šaknimis arba paveikti jas herbicidais. Jie padės pilnai išnaikinti piktžoles, tačiau nepasiliks dirvoje, todėl sėjama veja nuo to tikrai nenukentės.

Jei veja sodinama palei namą, būtinai pasirūpinkite, kad tarp jų būtų paliktas bent 30 cm atstumas. Čia rekomenduojama įrengti 2 proc. nuolydį, dėl kurio iš vejos pasišalintų vanduo. Kelias dienas prieš sėją dirvą sudrėkinkite.

Norėdami sėti žolę įsitikinkite, kad jūsų vejos dirvožemis yra bent 15 cm storio. Vejos sėkloms reikalingas rūgštus 6–7 pH dirvožemis. Jei jūsų dirvožemis nėra pakankami rūgštus, jį reikės sureguliuoti naudojant sulfalamidiną. Norint sumažinti dirvos rūgštingumą, į ją reikia įmaišyti kalkakmenio. Taip pat gali būti reikalingos trąšos – jos padės sureguliuoti žemės maistingumą. Rekomenduojama trąšas naudoti 3 savaites prieš žolės sėją. Nepamirškite patręšti ir kitų sodo ar kiemo augalų.

Prieš pradedant sėti veją, reikia išlyginti dirvos paviršių. Tai yra daroma voleliu, tik įsitikinkite, kad gerai suvolavote ir neliko jokių nelygumų. Dirvos paviršius po volavimo turi būti visiškai lygus.

Jei veja nėra labai didelė, ją apsodinti pavyks ir rankomis. Sėti reikia horizontaliai ir vertikaliai – paskirstykite sėklas į dvi dalis, vieną dalį sėkite vienaip, kitą antraip. Tai paprasčiausias sėjimo metodas, kuris užtikrins, kad sėklos pasiskirstys tolygiai ir bus apsodintas visas norimas plotas.

Ką tik pasodintą veją reikia saugoti nuo mindžiojimo, kol sėklos pilnai prigis ir pradės augti želmenys. Tai turėtų įvykti per 5–15 dienų nuo pasėjimo. Pasėjus veją, ją reikia dažniau laistyti iki tol, kol želmenys užaugs iki 2,5–5 cm.

Išbarščius visas sėklas, dirvą išlyginkite naudodami grėblį. Po to specialistai rekomenduoja dar kartą voluoti ir palaistyti. Tai atlikti reikia itin švelniai, nepakenkiant ir su vandens srove neišplaunant sėklų. Papildomai barstyti žemių ant viršaus nerekomenduojama.

Svarbiausia sėklas paskleisti kuo tolygiau visame plote 0,5–1,5 cm gyliu. Optimali sėklos norma – 2–4 kg/a, tačiau skirtingų vejų sėklų išeigos ir normos nurodomos ant sėklų pakuočių. Esant geroms sąlygoms, pirmieji daigeliai pasirodo jau po savaitės. Po sėjos būtina veją patręšti.

Tuomet laistyti galima ir rečiau, tačiau visuomet prižiūrėkite, kad veja pilnai neišdžiūtų. Ją reikia stebėti, nes tai priklauso nuo oro sąlygų.

Pjovimo ir laistymo iššūkiai

Nors daugeliui gali pasirodyti, kad pasėta veja augs ir žaliuos be didesnių pastangų, dekoratyvios vejos reikalauja dėmesio – jas būtina patręšti 3–4 kartus per sezoną. Geriausiai tinka kompleksinės trąšos, turinčios azoto, kalio ir fosforo. Gerai pamaitinta veja būna žalesnė, stipresnė ir atsparesnė.

Veją geriausia tręšti jau po pirmo ar antro pjovimo. Jei žolės dygimą apsunkina oro sąlygos (vėjai, dargana), šaknų sistemos vystymąsi paskatinti trąšomis galima ir nelaukiant pirmosios pjūties.

Nors daugelis sodininkų žolę pjauna vos jai pradėjus stiebtis, specialistų nuomone, skubėti neverta. Pjauti galima jau ūgtelėjusią, sustiprėjusią žolę, kai žemė nėra per daug šlapia, todėl tinkamiausias laikas – balandžio pabaiga (jei šilta) arba gegužės pradžia.

Kaip dažnai reikia pjauti veją, priklauso nuo vejos rūšies. Pavyzdžiui, parterinę veją reikės pjauti tuomet, kai žolės aukštis pasiekia 2–3 cm. Tuo tarpu universali veja pjaunama tada, kai užauga 4–6 cm aukščio. O žydinčias vejas reikia pjauti tik tuomet, kai aukštis pasiekia 5–7 cm.

Veją sunaikinti galime padarę paprastą, bet esminę klaidą – pjaudami per aukštą žolę. Dažnai sodininkai užsiaugina aukštą veją, o paskui ją skuta vos ne iki pat žemės, kad ilgiau nereikėtų pjauti. Tai didžiulis šokas vejai! Ypač jei tai daroma tvyrant karščiui – žolė paprasčiausiai nudeginama.

Veja maitinasi per šaknis, todėl jų gyvybingumui palaikyti ne mažiau nei papildomas tręšimas svarbus vanduo. Žolė „atsigeria“ ne per lapus ar stiebelius, o per šaknis. Todėl turi būti didesnis vandens kiekis, kad jo pakaktų.

Norint džiaugtis gražia veja, pravartu susitvarkyti kiemo drenažo sistemą, kad veja nemirktų. Taip pat veją patariama lieti vakare, kai žemesnė oro temperatūra ir atvėsęs dirvos paviršius. Tokiu būdu pasiekiame minimalius vandens praradimus, o augalams užtikrinamas maksimalus pasisavinimas. Nepakankamas drėgmės kiekis gali būti ir vejos išretėjimo priežastis.

Vejos priežiūra – nuolatinis ir kruopštus darbas. Jei jį atliksite atsakingai, veja jus džiugins savo brandžia žaluma, tačiau veją apleidus, ją išgydyti dažnai būna labai nelengva.