Po to, kai Vilniaus universitetinėje ligoninėje prieš porą savaičių šios ligoninės medikas iš gyvenimo pasitraukė galimai išprovokuotas patyčių ir žeminimo darbe, visuomenė pradėjo aktyviai diskutuoti apie mobingą. Premjeras Saulius Skvernelis pripažino, kad mobingo problema egzistuoja visose gyvenimo srityse, nes bendruomenėje tarsi kariuomenėje vyrauja nusistovėjusi hierarchija, susiduriama su patyčiomis, kolegų žeminimu ir žiauria konkurencija. Apie tai, kas yra mobingas, jo priežastis kalbame su profesore dr. Jolita Vveinhardt.

dr. Jolita Vveinhardt

Kas yra mobingas?

Mobingas apibūdinamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kurį dažniausiai grupė taiko vienam asmeniui. Jis gali pasireikšti visaip – nepagrįsta darbo, asmens, jo pažiūrų kritika, apkalbos, užduočių, viršijančių aukos sugebėjimus, skyrimas, sveikatai kenksmingas darbas, darbinės informacijos slėpimas, ignoravimas, patyčios, įžeidžiančios replikos ir kt. Kitaip tariant, puolant auką naudojamas itin platus žmogiškąjį orumą žeminantis, žeidžiantis veiksmų spektras.

Galima sakyti: atsirado darbiniai santykiai, atsirado ir mobingas – bandymas „išėsti“. Nes tai susiję ir su konkurencija, o sąžiningai konkuruoti sugeba ne visi. Visuomet atsiranda tokių, kurie išgyventi ar pasiekti karjeros bando juodindami kitus, apkalbėdami, pašalindami konkurentus, baugindami ar tiesiog asmenines psichologines problemas perkelia ant „baltos varnos”.

Galima pastebėti sąsajų ir su visuomenės modernėjimu, spartėjančiu gyvenimo tempu, didėjančiais darbo krūviais, reikalavimais, ekonominiais pokyčiais ir bendra konkurencine aplinka. Puolantieji tampa žymiai išradingesni, prisideda naujos technologijos – elektroninis paštas, internetas, socialiniai tinklai ir kt. Be to, mobingą taiko ir darbdaviai, kai darbuotojus ginantys teisės aktai apsunkina legalias nepageidaujamo žmogaus atleidimo procedūras. Man pasakojo atvejį, kai per sunkmetį vienos įmonės vadovas darbuotojams tiesiogiai įvardijo žmones, kuriais reikia atsikratyti. Kadangi paaiškinta, jog įmonė kitaip neišgyvens – užvirė tikras pragaras.

Kada Lietuvoje apskritai pradėta kalbėti apie šią problemą?

Lietuvoje šiokių tokių užuominų atsirado praėjusio amžiaus pabaigoje. Sakyčiau, rimtesni tyrimai prasidėjo prieš dešimtį metų. Buvo apklausti Kauno pedagogai – nustatytas ryšys tarp mobingo ir širdies ligų. 2006-aisiais pradėjusi rašyti disertaciją praktiškai visą literatūrą turėjau gabentis iš užsienio… Tuomet ir kilo mintis sukurti tinklalapį www.mobingas.lt bei talpinti jame kuo daugiau ir tikslios informacijos apie mobingo reiškinį, padėti mobingo aukoms.

Kai susitikau su viena iš mobingo aukų, besirengiančia teismui, o jos byloje pamačiau atspausdintus ir sužymėtus savo straipsnius – šiek tiek sukrėtė. Mano žiniomis, pastaraisiais metais į teismus kreipėsi tik kelios aukos, nors daugelis kenčia, geria antidepresantus arba išeina iš darbo.

O kas yra tie moberiai?

Žemina tie, kurie nepasitiki savo jėgomis ir negali kovoti su konkurentu sąžiningomis, sveika konkurencija paremtomis priemonėmis. Sukuriamas psichologinis diskomfortas darbščiam ir gabiam darbuotojui daugeliu atvejų garantuoja jo produktyvumo kritimą, taip pat uždega žalią šviesą konkurentui. Nors sakoma, kad nuo mobingo neapsaugotas niekas, vis dėlto „pilkai pelytei“ jis gresia mažiau nei ryškioms, pasiekimais, išvaizda, pažiūromis išsiskiriančioms asmenybėms, nesitaikstančioms su klikos nuostatomis, ar sąžiningai informuojančioms vadovybę apie darbovietėje vykstančius neigiamus reiškinius.

Mobingo imamasi dažniausiai (bet ne visada) prieš gabesnius, aukštesnės profesinės kompetencijos, kito socialinio statuso, kitos lyties, kitos seksualinės orientacijos ir pan. darbuotojus. Taip pat mobingo gali tikėtis išskirtinių rasinių, etninių, socialinių (pvz., asmuo atvykęs iš kaimo ar mažo miestelio) bruožų turintys asmenys. Kitaip tariant, pretekstu užpulti gali tapti bet koks bruožas, kurį mobingo proceso organizatorius pateikia kaip žalos organizacijoje susibūrusiai neformaliai klikai, padaliniui darymą, ir taip suvienyti „bendram tikslui“ kitus bendradarbius.

Kaip pasireiškia mobingas?

Galima būtų tuos puolimo veiksmus išskirti į kelias grupes. Neleidžiama žmogui išsakyti savo nuomonės, jis nuolatos pertraukinėjamas, aprėkiamas, koneveikiamas, jis sulaukia grasinimų, jį lydi smerkiantys žvilgsniai ar vengimas bendrauti. Tai vieni iš dažnesnių būdų. Dažnas atvejis, kai kolegoms tiesiog uždraudžiama bendrauti, su žmogumi elgiamasi kaip su „tuščia vieta“. Pašaipos, apkalbos, tyčiojamasi iš kalbėjimo, eisenos, skiriamos žeminančios ar beprasmės darbinės užduotys. Dažnai girdime, kad vienas kolega kažkoks „ne toks“, gal net serga kokia nors psichikos liga. Tokiam žmogui gali būti atvirai pasiūlyta pasitikrinti psichiką.

Skleidžiama nuomonė, kad auka nieko nesugeba, jo darbas nuolatos kritikuojamas, žodžiu, pats blogiausias darbuotojas. O kad tą „įrodytų“, pavyzdžiui, gali ištrinti įrašus kompiuteryje, sugadinti ataskaitą, skirti darbą jau iš anksto žinant, kad žmogus negalės jo gerai atlikti ir pan. Kartais griebiamasi grasinimų fiziškai susidoroti ar net panaudojama fizinė jėga, priekabiaujama seksualiai. Auka gali būti ir išprievartauta.

Dažniausiai siekiama įvairiausiais būdais sukurti nepakeliamas sąlygas, kad auka išeitų pati arba būtų atleista kaip „prastas“ darbuotojas. Iš tiesų ilgai terorizuojamas darbuotojas gali pateisinti „lūkesčius“ – sutrinka dėmesys, imama klysti, žmogus nebesuvaldo emocijų – pratrūksta, mažiau laiko lieka darbui ar apskritai imama piktnaudžiauti ligos lapeliais ar net svaigalais. Neįmanoma išvengti apkalbų, tačiau reikia suvokti, kad gero linkintys žmonės to nedaro – neapkalba, neskleidžia paskalų. Jeigu tai jau vyksta, vadinasi, vadovai kažką pražiūrėjo. Būna ir tokių atvejų, kai vadovai sąmoningai skatina „pletkus“. Vienos įmonės vadovas stebėjosi, o kaip kitaip sužinos, kas vyksta jo darbovietėje? O kaip jis gali būti garantuotas, kad „patikimas“ informatorius neturi savanaudiškų ketinimų? Iš tiesų toje įmonėje tai vyko net tarp aukšto rango vadovų.

Po to, kai apie šią problemą prabilo aukšti šalies pareigūnai, kai ligoninėje, kurioje įvyko tragedija, buvo nušalinti vadovai, galbūt visuomenė ims keistis? Ko mums trūksta, kad pažabotume šį reiškinį?

Nesu nusiteikusi taip pozityviai, kad tai bus inspiracija keistis visuomenei. Reiškinys senas, vyksta kasdien, labai daugelyje organizacijų, žmonės skundžiasi, valstybinė darbo inspekcija užversta skundais apie mobingą. Bet reikėjo žmogui atimti sau gyvybę, kad būtų atkreiptas didesnis dėmesys. Kai atsirado suvokimas, kad yra toks reiškinys, bylų teisme taip pat atsirado. Bet nėra mechanizmų, kaip realiai nubausti tą kenkėją. Bylos laimėtojai – mobingo aukos, bet niekada nelaikau to laimėjimu, nes to, ką auka patiria, jokia priteista kompensacija neatpirks. Kita vertus, nemanau, kad kas nors keisis artimiausiu metu, nes pagrindo taip manyti tikrai nėra. Nors naujame Darbo kodekse mobingo sąvoka paminėta, tikrovėje jam užkardyti mechanizmo nėra.

O ar galima padėti sau?

Galima, jeigu žinai kaip. Mobingą patyrusi vienos mokyklos psichologė, tik supratusi, kas vyksta, problemą iškėlė viešumon. Teroras baigėsi, nes vadinamieji moberiai labiausiai bijo, kad bus demaskuoti. Kartais padeda oficialus advokato raštas, nes į mūsų policiją kreiptis beprasmiška – greičiausiai sulauksite pasiūlymo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Juoba, kad pas mus dar nesuvokiama, jog pašaipa – irgi yra smurtas, sukeliantis žmogui skausmą…

Jeigu vadovas nėra vienas iš puolančiųjų, reikia eiti pas vadovą. Jeigu taip elgiasi pats vadovas – patarčiau ieškoti kito darbo. Žinoma, jeigu negaila sveikatos – galima pradėti kovą su juo, bet turbūt nesunku suprasti, kiek tai kainuoja laiko, pinigų, sveikatos ir ką reiškia toliau dirbti tokioje aplinkoje. O ir pabaiga visiškai neaiški. Žinoma, jeigu žmogus buvo neteisingai atleistas, būtina kreiptis į teismą. Teisinė, psichologo, mobingo konsultanto pagalba niekada nepakenks. Bet pirmas atramos šaltinis – šeima, artimieji, draugai, panašaus likimo žmonės. Dažnas, o ypač vyrai, slepia nuo artimųjų darbe patiriamus nemalonumus, kol galiausiai ima irti pati šeima – artimieji nesupranta, kas vyksta…

Kokia patirtis užsienio valstybėse?

Pirmaujančios Vakarų Europos kompanijos mobingą aptaria net kolektyviniuose susitarimuose. Skaičiuojama, kad Vokietijos kompanijos dėl mobingo patiria nuo keliolikos iki kelių dešimčių tūkstančių eurų nuostolių per metus. Tai – ir negautos pajamos, ir kompensacijos, ir teisminės išlaidos. Reikia įvertinti tai, kiek išleidžiama aukos gydymui arba socialinėms išmokoms, jei ši tapo laikinai nedarbinga arba neįgali. Dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje švedų ekonomistai pastebėjo, kad pigiau yra pripažinti mobingą, taikyti profesinę reabilitaciją, gerinti darbo aplinką nei prarasti lėšas, susijusias su sveikatos sutrikimais, ankstyvu išėjimu į pensiją, teisinėmis išlaidomis ir kt. Jeigu kalbame apie teismines išlaidas, tai Vokietijos Baden-Württenberg teismas iš kompanijos „Daimler-Chrysler“ priteisė 25 tūkstančių eurų kompensaciją už patirtą psichologinį skausmą. Vadybininkas įrodė, kad jį metus terorizavo šios kompanijos valdybos narys. Didžiojoje Britanijoje aukai priteista milijonas svarų, o vieno Australijos kalėjimo darbuotojas gavo pusės milijono dolerių kompensaciją. Užsienyje į šią problemą žiūrima labai rimtai.

Viešumas vaidina labai svarbų vaidmenį. Dažnai man laiškuose rašoma, kad pasijuto geriau sužinojęs savo bėdos vardą. Nepamirškime, auka jaučiasi vieniša, visų atstumta ir nereikalinga. Todėl apie mobingą reikia kalbėti, viešai įvardyti smurtautojus, jų daromą žalą kolegoms, organizacijoms, valstybei.

Esu atlikusi tyrimą, kurio rezultatai, nors ir negalutiniai, – šokiruojantys. Daugiau kaip pusė tyrime dalyvavusių aukų nurodė, kad darbovietėje nesiimta jokių veiksmų, kuriais auka būtų apsaugota nuo puolimo, o realios pagalbos iš vadovų ir bendradarbių sulaukė absoliuti mažuma respondentų. Žymi dalis įvairių grandžių vadovų, tarp jų – ir aukščiausių, irgi yra patyrę mobingą. Apie tai, kad būtų naudojamos šiuolaikiškos intervencijos priemonės – galima tik pasvajoti.

Ar yra kokios nors sritys, kur šis reiškinys paplitęs labiausiai?

Prieš kelerius metus atlikau apklausą tarp įvairių profesinės veiklos sferų darbuotojų. Panašiai, kaip ir užsienio atvejais, daugiausiai mobingo aukų švietimo, medicinos, socialinio darbo sektoriuose – apie 10-11 proc. Išsiskiria tai, kad panašus skaičius darbuotojų mobingą patiria leidyba, spausdinimu, įrašytų laikmenų tiražavimu besiverčiančiose įmonėse. Kiek mažiau (7-9 proc.) – prekyboje, viešbučiuose, restoranuose, viešojo valdymo ir gynybos, transporto organizacijose.