Nors Aurelijos Plūkės diplome parašyta, jog baigė socialinį darbą ir daug metų dirbo nevyriausybinėse organizacijose, yra vadovavusi nakvynės namams, dirbusi su socialiniais verslais, turizmo srityje, pastaruoju metu vis daugiau laiko skiria gilinti žinias apie grybus.
Aurelija socialiniuose tinkluose dalinasi atradimais apie grybus, kerpes ir kitus laukinius augalus, jų nuotraukomis ir detaliais prašymais. „Esu tokia gamtos entuziastė“, – tokiais žodžiais save vadina Aurelija.
Moteris skaito įvairią literatūrą apie grybus, dažniausiai užsienio, nes
jos yra daugiau, tačiau susidūrusi su sunkumu suprasti mokslinius
terminus nusprendė baigti mikologijos kursą.
Mikologija – mokslas apie grybus. Vilniaus Universitete gamtos tyrimų
centre baigtas kursas padėjo moteriai lengviau savarankiškai gilinti
žinias.
„Pradėjusi labiau domėtis ir ieškoti informacijos apie grybus supratau,
kad lietuvių kalba informaciją yra sunku rasti, o jeigu randi, ji būna
taip moksliškai parašyta, kad nesupranti, kas ten parašyta.
Tai yra
labai specifiniai moksliniai terminai, skirto mikologijos sričiai
<...>. O pasimokius tame mikologijos kurse, man pasidarė lengviau
suprasti“, – sako gamtos entuziastė.
Žavi aplinkos paslapties jausmas
A. Plūkė gamta domėjosi jau vaikystėje.
„Manau, kad gamta domėjausi nuo pat vaikystės, daug laiko leisdavau
lauke pas bobutę vienkiemyje, tai visada buvo tas aplinkos paslapties
jausmas. Tarsi nujautimas, kad ten yra daugiau įdomių dalykų, negu
matosi iš pirmo žvilgsnio“, – prisimena moteris.
Praplėtusi savo žinias apie grybus, ne tik valgomus ar nevalgomus
moteris suprato, jog miškas slepia kur kas daugiau nei esame įpratę
matyti plika akimi. Pasak jos – grybai yra toks organizmas, kuris gamtoj
užima esminį vaidmenį.
„Iš pirmo žvilgsnio matai labai mažai. Matai tik tuos grybus, kuriuos mes rankam ar kurių nerenkam. Bet iš tikrųjų, yra kur kas daugiau apie juos ir tas man labai pasirodė įdomu. Ir apie tai, kas slypi daugiau gamtoje, kaip veikia skirtingi organizmai, kaip jie bendradarbiauja, vienas kitam padeda ir kaip susikuria tokios įdomios ekosistemos, kur kiekvienas organizmas turi savo labai svarbų vaidmenį“, – pasakoja A. Plūkė.
Pamatyti daugiau padeda makro objektyvas
Karantino metu darbas iš namų pastūmėjo Aureliją dažniau eiti į mišką, o
į jį moteris keliaudavo nešina makro objektyvu, kuris leidžia jai
įprastą pasivaikščiojimo takelį pamatyti visai kitaip.
„Aš pradėjau juos fotografuoti su makro obektyvu ir tada man toks
kosmosas atsivėrė. Iš pradžių net nesimato plika akimi, ką ten
užfiksavai, o ateini namo, pažiūri tas nuotraukas ir pamatai, kad tie
grybai kažkokie žali ir geltoni, labai įvairių struktūrų ir formų“, –
teigė moteris.
Nors Aurelija ir mėgsta grybauti, visgi, jai yra įdomiau grybus tyrinėti
nei vaikščioti su pintine ir juos rinkti. O tyrinėja, dalinasi
nuotraukomis bei informacija ne tik valgomų grybų, bet ir retai
sutinkamų arba mažai žinomų.
„Įprastai, kai matai aplinką, atrodo, kad čia nieko įdomaus nėra, bet
pasilenki, pažiūri atidžiau į tų mažų grybų, samanų ar kerpių formas,
spalvas, tai atrodo, kad visiškai kitas pasaulis po tavo kojomis
slepiasi.
Supratau, kad man įdomiau ne su pintine vaikščioti ir voveraites, baravykus rinkti, bet man įdomiau yra tyrinėti. Rasti kokį nuvirtusį pūvanti medį ir žiūrėti ar nėra grybų ar gleivūnų, tai yra tokie įvairių formų organizmai, kurie yra panašūs į grybus“, – pasakoja Aurelija.
Vieni įdomiausių – medicininiai grybai
„Kalbant apie grybus, kuriais labiausiai domiuosi, tai yra medicininiai,
funkciniai grybai, kurie turi veikliųjų medžiagų, kurių dėka gali
kažkaip vieną ar kitą sveikatos aspektą pastiprinti. Vienas iš tokių
grybų, kuris auga Lietuvoje, yra įvairiaspalvė kempė. Angliškas
pavadinimas „Turkey tail“.
Tai kempininis grybas, auga kaip vėduoklėlės, kurios turi daug pereinamų
atspalvių: rausvų, violetinių, melsvų. Tai yra vienas labiausiai
ištirtų medicininių grybų pasaulyje, kurį galima rasti Lietuvoje“, -
sako grybais besidominti moteris.
Aurelija tokius grybus ne tik fotografuoja bei jais grožisi, tačiau juos
pati panaudoja ir virtuvėje – gamina kempininį toniką, kuris padeda
nusilpusiam imunitetui.
„Aš tokius grybus renku ir iš jų darau tokį, kaip vadinu kempininį
toniką. Išdžiovinu, tada ilgai paverdu vandenyje, kai kurios
veiksliosios medžiagos yra tirpios vandenyje. Jį vartoju, kai jaučiu,
kad reikia pastiprinti imunitetą“, – dalinasi pašnekovė.
Grybas panašus į vištieną
Lietuvoje šių grybų auga apstu, tačiau mažai kas juos žino, o gal ir
prisibijo. Neįprastai atrodančius grybus yra ne tik lengva atpažinti,
bet jie neturi ir panašiai atrodančių nuodingų grybų, o dėmesį verta
atkreipti dėl ypatingo skonio:
„Lengvai atpažįstamas, bet gal dar nėra taip plačiai žinomas grybas ir
nelabai turi panašiai atrodančių kitų nuodingų grybų – geltonoji
geltonpintė, jo angliškas pavadinimas „chicken of the woods“, t.y.
„miško višta“, – pasakoja gamtos entuziastė.
Toks angliškas pavadinimas šiam grybui yra suteiktas ne veltui. Šis
grybas yra ypatingai vertinamas žmonių, kurie mėgsta laukinės gamtos
gėrybes, o tinkamai paruošus savo skoniu primena vištieną.
„Ji taip vadinama dėl savo tekstūros, panašios į vištienos krūtinėlę, o
atpažinti jį gana lengva.
Jis pradeda augti, jeigu šiltas pavasaris, tai
gegužės mėnesį, bet auga ir dabar. Tai yra vienas iš tokių, kempininių
grybų, nes auga kaip vėduoklė ant medžio, dažniausiai lapuočių arba jau
negyvo medžio“, – sako Aurelija Plūkė.
Šiuos kempininius grybus lengva atpažinti ne vien dėl jų ryškios geltonos, oranžinės spalvos, bet lengvai pastebimas ir dėl dydžio. „Jis turi tokią labai ryškią gelsvą, geltoną, oranžinę spalvą. Gana didelis grybas, paprastai jis matomas iš toli. Šis grybas yra valgomas kol yra jaunas, reikėtų pačiupinėti ar paspaudus jaučiasi minkštas, ar nesutrupa, nenulūžta ir tada jį galima valgyti: kepti įprastu būdu su grietinėlė ar pamarinuoti su žolelėmis, galima užsišaldyti“, – patarimais dalinasi pašnekovė.
Rinkti tik gerai pažįstamus grybus
Moteris pasakoja, jog socialiniuose tinkluose įvairiose grybautojų
grupėse dažnai tenka pastebėti, jog žmonės prisineša pilnas pintines
nežinomų grybų namo ir tada rašo į grupę klausdami, kas tai per grybai, o
taip daryti nederėtų.
„Aš patariu taip nedaryti ir geriau išsiaiškinti pradžioje kas tai per
grybai, o tik tada juos rinkti, jeigu jie yra valgomi.
REKLAMA
Renkant augalus ar grybus galioja pagrindinė taisyklė: jeigu nesi 110
proc. tikras, kad tai yra valgomas grybas, tada geriau neimti“, – sako
Aurelija Plūkė.
„Nėra vienos taisyklės, kuri veiktų ir padėtų atpažinti ar tai yra valgomas, ar nevalgomas grybas iš vieno požymio. Esam įpratę manyti, jeigu ant kotelio yra sijonėlis, tai nuodingas grybas, kaip musmirių pavyzdžiui. Na, bet toli gražu ne visais atvejais tinka, nes, pavyzdžiui, žvynabudė turi sijonėli ir turi žvynelius, beveik taškuota, tad labai panaši i į musmirę, bet yra valgoma“, – pasakoja moteris. Pasak pašnekovės, jeigu žmogus parsinešė grybų namo, bet dvejoja ar žino kas tai per grybai – reikėtų neskubėti prisivalgyti. „Kai kurie valgomi grybai turi panašių savybių į nuodingus grybus. Tam tikros oro sąlygos pakeičia grybo išvaizdą, jeigu labai lietinga gali būti pasikeitusi grybo spalva, gali būti kitokia tekstūra ir tada jau ne visada žinosi ar tai valgomas grybas ar į jį panašus nuodingas grybas. Reikėtų būti labai atsargiems su grybais“, – pataria A. Plūkė.
Autorė: praktiką atliekanti žurnalistė Ieva Korsakaitė.