Medus yra vienas iš seniausių maisto produktų. Arano oloje Bikorpe, netoli Valensijos (Ispanija), ant sienos rastas piešinys, kuriame pavaizduotas žmogus, lipantis su indu prie bičių. Bitės aplink jį skraido, o žmogus jas rūko dūmais. Šis piešinys datuojamas 7000 m. prieš Kristų ir laikomas pirmuoju rašytiniu šaltiniu apie bites.

Medų ir bitininkystę vertino ir egiptiečiai. Valdovės Hačepsut herbe buvo pavaizduota bitė.

Sandariai uždarytų puodynių su medumi rasta Egipto faraono Tutanchamono, kitų valdovų kapavietėse. Praėjus tūkstančiams metų, šį „konservuotą“ medų dar buvo galima valgyti. Anais laikais medus buvo labai brangus: pilna medaus puodynė prilygo jaučio arba asilo vertei.

Antikinės Graikijos gydytojo Hipokrato raštuose pateikiama gydymo bičių produktais (medumi, pikiu) ir bičių įgėliais pavyzdžių.

Hipokratas, plačiai taikęs gydomojoje praktikoje medų, patardavo žmonėms kasdien jo valgyti, kad ilgiau gyventų. Senovės persų gydytojo Avicenos veikale „Gydymo mokslo kanonas“ aprašytas gydomasis pikio poveikis, rekomenduota kariams juo gydyti žaizdas. Senovės Graikijoje ir Romoje manyta, kad medus suteikia žmogui išminties.

Pirmosios žinios apie bites, medų ir vašką Lietuvoje randamos XIII a. kronikose. Senovės lietuviai dėl labai sudėtingo ir paslaptingo gyvenimo bites laikė šventu kūriniu. Jie tikėjo, kad bitės turi savo globėjus – dievą Bubilą ir deivę Austėją. Deivė Austėja laikyta bičių spietimo arba dauginimosi globėja.

Medžiai, kurių drevėse gyveno bitės, buvo laikomi šventais, neliečiamais. Tokį medį nukirtęs asmuo laikytas nusikaltėliu.