„Vis dažniau pasigirsta balsų, kad, sprendžiant ekonomines problemas, būtina pereiti prie trumpesnės darbo savaitės. Dirbantys žmonės pasijus laimingesni, bet ar tai prisidės prie visuomenės turto gausėjimo?“ – klausia Romualdas iš Panevėžio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius prof. dr. Gediminas Navaitis.

Ir ankstesnės kadencijos, ir dabartinei valdžiai norisi priminti, kad gyvename XXI amžiuje, kuriame vis dažniau kalbama ne apie rinkos, o apie laimės ekonomiką.

Tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kaip visuomenė suvokia darbo ir laimės sąsają bei geba pertvarkyti darbo sferą, yra darbo problemų sprendimo būdai. Šiandien daugelis modernios ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuva, bando spręsti darbo problemas atsietai vieną nuo kitos. Bedarbiams skiriamos pašalpos, nelabai sėkmingai stengiamasi paremti naujų darbo vietų steigimą, nes jos gana lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir labai sparčiai nyksta nuosmukio metu. Tos darbo problemų sprendimo kryptys jau ne kartą išbandytos ir iš esmės situacijos darbo sferoje nepakeitė. Todėl jas reikia spręsti naujais būdais. Perpektyviausias iš jų – darbo laiko trumpinimas.

Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir pamiegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik XX a. septintajame dešimtmetyje.

Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios informacinės technologijos. Anglijoje veikiančio NEF (Naujosios ekonomikos fondo) specialistai siūlo siekti naujo tikslo – pereiti nuo 40 ar daugiau valandų prie trumpesnės darbo savaitės.

NEF specialistų nuomone, toks sprendimas – tai naujas būdas išspręsti daugelį ekonominių problemų ir krizių, su kuriomis susiduria modernios visuomenės. Trumpesnė darbo savaitė padėtų išspręsti tokias problemas, kaip nedarbas, neracionalus vartojimas, darbuotojų pervargimas ir stresas, o galiausiai suteiktų laiko, kuris leistų žmonėms tobulėti, daugiau rūpintis vieniems kitais ar tiesiog džiaugtis gyvenimu.

Kodėl verta pertvarkyti darbo laiką? Trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, todėl atsirastų prielaidų tvaresnei ekonomikos plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų patogias sąlygas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui.

Labiausiai diskutuotinas klausimas, ar trumpesnė darbo savaitė prisidės prie visuomenės turto gausėjimo. Jos šalininkai teigia, kad Vakarų šalyse mokamam darbui prilyginę nemokamus vaikų priežiūros, namų ruošos ir panašius darbus ir įvertinus juos pagal minimalų darbo užmokestį, pastebėtume, jog apie penktadalį bendrojo vidaus produkto sukuria nemokamas darbas. Trumpesnė darbo savaitė padidintų šią dalį. Ji taip pat skatintų efektyvesnių technologijų, naujų gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitė padėtų tolygiau paskirstyti mokamą darbą. Drauge ji skatintų ekonomiką prisitaikyti prie visuomenės ir aplinkos saugojimo poreikių. Rimčiausias finansinis argumentas, kodėl verta sutrumpinti darbo savaitę, – jau dabar žmonės, dirbantys ne visą darbo dieną bei dirbantys nanuose, gaunamomis pajamomis lenkia dirbančiuosius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perpektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. J.Enriquezo pateikia duomenis, kad vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.

Deja, renkantis tarp naujų galimybių, laimingesnės visuomenės ir korporacijų interesų, Lietuvoje laimi pastarieji. Laimės ekonomikos siūlymai mūsų krašte vis dar lieka už diskusijos ribų. Todėl svarstant Darbo kodeksą, neprisiminta R.Seligmano pasiūlyta laimės formulė, atskleidžianti, kad savanoriškai pasirenkami užsiėmimai pristatomi kaip laimės sąlyga. Todėl tarsi neišgirsti M.Argyle‘o siūlymai iš esmės apriboti ar visai uždrausti dirbti viršvalandžius, sutrumpinti darbo savaitę, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną, plėtimą. Neprisimintas ir T.Jackon, kurio nuomone konkrečios priemonės sutrumpinti darbo laiką ir laisvai pasirinkti veiklą padiktuotų priemones, kurios neleistų darbdaviams diskriminuoti darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, riboti jų tarnybinę karjerą, užimtumo garantijas.

Nesunku išvardyti ir daugiau pasaulinio garso ekonimistų bei psichologų, siūlančių trumpinti darbo laiką. Jie mato esminį XXI a. visuomenės tikslą – padidinti visuomenės laimės lygį. Kai šis lygis, apibūdinantis žmogaus gyvenimo kokybę, nelaikomas svarbiu, renkamasi kitą kelią, žmogus prilyginamas ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi kuo daugiau suktis. Laimės ekonomika nedviprasmiškai renkasi laimingesnės visuomenės kelią. Laimės ekonomika remiasi daug kartų įrodytu faktu – laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti.

Nemąstantieji sakys, kad laimingai gyventi dar per anksti, kad šiandien reikia sunkiai dirbti ir daugiau sukurti, o paskui, tolimoje ateityje... Jiems ir kitiems, giriantiems laisvą, neprijaukintą rinką, korporacijų interesus, galima užduoti labai „nepatogų“ klausimą: „Kiek ir ko dar reikia sukurti, kad lietuvis laimingiau gyventų, kiek turi išaugti BVP, kad ir jis pajustų augimą?“ Taip pat galima pasiūlyti susipažinti su Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija: BVP vienam gyventojui Lietuvoje per metus sukuriama 19 100 eurų, Estijoje – 18 600, Lenkijoje – 17 500; vidutinis darbuotojas už vidutinę darbo valandą gauna – Lietuvoje 6,2, Estijoje – 9,0, Lenkijoje – 7,6 euro.