Kiekvienas iš mūsų norime būti laimingas, susikurti gerą gyvenimą sau ir savo vaikams. Tačiau dažnas darbingas, pilnas jėgų žmogus prisipažįsta jau nebesitikįs gyvenimo pagerėjimo – gal tik vaikai ar anūkai gyvens geriau. Vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai klausia savęs: kaip išlikti, išsilaikyti nelengvame šiandienos pasaulyje? Kodėl vieniems pasiseka pagauti laimės paukštę, o kiti tik pavydžiai žiūri ir dėl nesėkmių kaltina kitus? Kokios mūsų nesėkmių psichologinės priežastys? Galbūt jos slypi lietuvių nacionalinio charakterio ypatumuose? Apie tai svarsto psichologė, psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Mums trukdo pasyvumas

Vyresnių kartų žmonės, kurie dar „ragavome“ sovietinės santvarkos, sovietinio mąstymo ir suvokimo, vėliau pergyvenome Sąjūdį, Atgimimą, ir tarsi stebuklo sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pradėjome labai savimi didžiuotis, apie save manėme per daug gerai: kad mes, lietuviai, išskirtiniai, ypatingi – labai darbštūs, labai vieningi, labai tautiški, žodžiu, nuostabūs... Dabar, kai praėjo jau beveik trys dešimtmečiai ir galime savo materialųjį ir dvasinį gyvenimą palyginti su kitomis Europos tautomis, taip pat su mūsų kaimynais latviais ir estais, mums pamažu ateina realybės suvokimas. Pamatėme, kokie esame iš tikrųjų: pakankamai pasyvūs, inertiški, pakantūs neteisybei, nemokame pakovoti už savo teises, pavydime savo kaimynams, giminaičiams ar draugams, jeigu jie prasimuša, užuot su jais pasidžiaugę ir juos palaikę. O patys neretai laukiame dovanų iš dangaus, laimėjimo loterijoje, ar dėdulės iš Amerikos palikimo, kuris neva išspręstų visas mūsų problemas, arba lengvatų iš valdžios, didesnio atlyginimo iš darbdavio. Deja, patys neskubame pradėti ko nors imtis, kad šventė ateitų ir mūsų kiemą.

O keistis turime pradėti nuo savęs. Dabar Lietuvoje kiekvienam žmogui yra beribės galimybės mokytis, tobulėti, veikti, realizuoti save įvairiausiose srityse, nepaisant sunkumų, lėšų trūkumo ar nepalankių įstatymų. Ir iš tiesų atsiranda vis daugiau aktyvių žmonių, kurie bando atrasti save įvairiose srityse, bando kurti savo verslą, nelaukdami malonių iš šalies.

Būtų naivu galvoti, kad kažkur pasaulyje yra vieta, kur viskas darosi savaime, o pinigai auga ant medžių. Kai pavydžiai žiūrime į praturtėjusius pažįstamus verslininkus, su kuriais kadaise lankėme tą pačią mokyklą, į turtingus europiečius ar amerikiečius ar prakutusius tautiečius emigrantus, daugelis mano, kad juos „parėmė“ tėvai ar pinigai jiems krito iš dangaus, arba jie prisivogė. Iš tiesų dauguma turtingų žmonių pradėjo nuo žemiausio laiptelio, juodai, sunkiai dirbo nuo mažens, daug mokėsi, tobulėjo savo srityje, o nepasisekus vienam verslui, nenusiminė, o ėmėsi kito, trečio.

Kaip dažnai mes tik dejuojame, nieko neveikdami, leisdami savo pasyvumui ir pokyčių baimei mus įveikti. Jeigu tas savo neveiklumo, apatijos, tinginystės dienas ir valandas pakeistume tikru darbu, galėtume puikiausiai gyventi ir save realizuoti, susikurti gerą gyvenimą ir Lietuvoje. Nereiktų žvalgytis į užsienį ir ieškoti darbo svetimuose braškių laukuose.

Tikėti sėkme

Ir dvasiniame lygmenyje mūsų žmonės nelabai nori augti, bręsti, tobulėti, mokytis kažko naujo. Jie verčiau renkasi likti pasyvūs, tarsi vaiko ar paauglio lygyje, linkę tikėti kažkokiomis utopinėmis idėjomis, teorijomis, patys fantazuoja, bet realiai nieko nedaro, nesugeba veikti, tik yra labai linkę dėl savo nesėkmių kaltinti kitus arba save. Iš tiesų, nereikia nieko kaltinti, o prisiimti atsakomybę ir patikėti, kad aš galiu tai padaryti. Reikia suvokti, kad niekas kitas nepagerins mūsų gyvenimo, tik mes patys, todėl turime išsijudinti, paskatinti keistis. Turime sau ryžtingai pasakyti: kas, jei ne aš, kada, jei ne dabar.

Kitas neigiamas lietuvių bruožas – jis dar nė piršto nepajudino, net nepradėjo nieko daryti, o jau yra įsitikinęs, kad darbas jam nepasiseks. Psichologai susiduria su daugybe žmonių, turinčių šį bruožą. Tokiems taip ir knieti tiesiai išdrožti: tu pirma pradėk daryti, ir tik po to, kai baigsi, šnekėk, pasisekė tau ar ne. Iš anksto manyti, kad tau nepasiseks – tai užkirsti sau kelius į sėkmę. Tai kartu ir būdas pateisinti savo neveiklumą, pasyvumą – kam ką nors daryti, jeigu nepasiseks? Tai priežastis dejuoti, kentėti ir nieko neveikti, sakant, kad Lietuvoje nieko neįmanoma padaryti.

Kvailai, nebrandžiai elgiasi ir tie, kurie aklai paiso žiniasklaidoje skaitomų horoskopų „patarimų“: jeigu šiandien nesėkminga diena – niekur neisiu, nieko neveiksiu.

Reikia dešimt kartų bandyti, stengtis ką nors daryti, ir tik vienuoliktą kartą turime teisę sakyti, kad nepasisekė, kad nieko neišeina.

Iššūkis ar bausmė?

Kad žmogus išsijudintų, peržengtų per save, jam reikia ne išsigalvotos, o realios problemos, tikros kančios. Psichologai puikiai žino, kad dauguma žmonių, kurie garsiausiai aimanuoja ir verkia, iš tiesų neturi jokių bėdų.

Kai žmogų prispaudžia reali bėda, jis staiga tarsi pabunda iš letargo miego, tampa labai aktyvus ir pradeda veikti. Pavyzdžiui, kai žmogus iš tiesų suserga rimta liga, o ne tik prastai išsimiegojęs skundžiasi, kad užpuolė depresija, arba nuolat dejuoja dėl daugybės savo negalavimų... Kai rimta liga žmogų pastato prieš faktą: tu mirsi arba gyvensi, jis pradeda keistis. Tuomet jis ligą vadina didžiąja savo gyvenimo mokytoja. Atrodytų, kvaila laukti tikros bėdos, kad ji mus priverstų keisti savo gyvenimą, tačiau dažniausiai taip ir atsitinka.

Lietuviai turi dar vieną bruožą, kuris mus skiria nuo kitose, pažangesnėse šalyse gyvenančių žmonių: tiek jaunimo, tiek vyresnių. Žmonės, gyvenantys šalyse, kur jau seniai klesti demokratija, į jiems iškilusius sunkumus, problemas žiūri kaip į likimo mestą iššūkį patikrinti savo jėgas, išbandyti save, o mūsų žmonės viską dramatizuoja – į tuos pačius sunkumus žiūri kaip į katastrofą, nelaimę ar Dievo bausmę. Šis požiūris apsprendžia ir sunkumų nugalėjimo galimybę: jeigu tai likimo lemta nelaimė ar bausmė – aš bejėgis, nieko negaliu padaryti. Deja, ši klaidinga nuostata tvirtai įsišaknijusi daugelio sąmonėje.

O kai žmogus jį ištikusią nelaimę mato kaip iššūkį – jis skuba pasiraitoti rankoves ir griebti ją už gerklės, trokšta įrodyti sau ir kitiems, ką jis gali padaryti. Juk mūsų mintys turi tam tikrą energetinį potencialą. Teigiamos, optimistiškos mintys mums neša gerą energiją, teikia stiprybės, valios – tai ne parapsichologų prasimanymas, o įrodytas psichologijos dėsnis. O jeigu nuolat galvosime, kad mums nepasiseks – mums iš tiesų nepasiseks. Mes patys save pasmerkiame nesėkmei. Prisiminkime amerikiečius su jų kvailomis dirbtinėmis šypsenomis. Iš tiesų ji padeda suformuluoti savęs kaip sėkmingo žmogaus suvokimą. Arba jų filmai, serialai dažniausiai yra su laimingomis pabaigomis – jos padeda formuoti gyvenimo scenarijų su laiminga pabaiga.

Nebūtina ir mums, lietuviams, vaikščioti išsišiepus, bet šypsokimės bent jau mintyse – patys sau.

Kančia apvalo ar žlugdo?

Žmogaus nesėkmių priežastys nepriklauso nuo jo socialinės ar turtinės padėties. Kiekviena tauta turi savo egzistavimo scenarijų. Antrasis pasaulinis karas, po jo pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija taip pat buvo to scenarijus dalis. Lietuviai – tauta, kuri orientuojasi į sunkumus. Per visą tautos istoriją lietuvių mentalitete tarsi raudona linija eina kančia. Neretai žmonės tiesiog nori kentėti ir patys ieško kančios. Kančia jiems – kažkas tauraus, apvalančio.

Būtų klaidinga teigti, kad šis bruožas primestas krikščionybės. Juk krikščionybė nemoko, kad reikia nuolat kentėti – ji pirmiausia kviečia mylėti artimą, džiaugtis Dievo artumu, o kančią dalytis su Kristumi. Bet patiems nereikia ieškoti kančios. Tos kančios mūsų tautai labai daug kainavo. Svarstant, kodėl mūsų tautoje tiek daug depresijos, savižudybių, vienas iš atsakymų būtų: vis iš to noro kentėti. Juk žmogus visada turi pasirinkimą – kentėti arba nekentėti. Ir jeigu jis yra išmintingas ir sugeba skirti dalykus, kuriuos gyvenime galima pakeisti, jų išvengti, nuo tų, kurių neįmanoma pakeisti, juos išmokti priimti ir su jais susitaikyti, jis tikrai nekentės

Nesąmoningai ieško kančios

Antra vertus, nereikia manyti, kad į šį pasaulį atėjome vien linksmintis, išragauti visus gyvenimo malonumus, kad gyvenimas bus nesibaigianti šventė. O toks supratimas, ypač tarp jaunų, nebrandžių žmonių, labai gajus. Tokiems mažiausia kliūtis, problemėlė sukelia skausmą. Kiekvienam žmogui atsitinka nelaimių, bėdų, tačiau viena yra pasyviai kentėti, kita – susidūrus su problema, imtis ją spręsti. Kiekvienam iš mūsų duota pakankamai energijos, jėgų, valios tai daryti, todėl kiekvienas turi prabusti ir pradėti keisti savo gyvenimo scenarijų, nors tai padaryti be galo sunku. Iš šalies pažvelgti į save, į savo situaciją, į savo problemas ir jų sprendimo būdus jam gali padėti psichologai, psichoterapeutai.

Ir mūsų jaunimas šia prasme nesiskiria nuo vyresnės kartos žmonių. Vaikai gauna informaciją iš tėvų ir senelių ir nesąmoningai kopijuoja tėvų gyvenimą, atkartoja jų elgesio modelį. Jeigu tėvai yra kančios mėgėjai, neišvengiamai kančios ieškos ir jų vaikai. Tai, kad jaunimas ieško alkoholio, narkotikų, gyvena palaidą seksualinį gyvenimą – irgi būdas patirti kančią. Tik šito jie nesuvokia. Dažniausiai mes kančios ieškome nesąmoningai.

Tačiau yra vilties, kad gyvenimas Lietuvoje pasikeis į gera. Pati jauniausioji karta, augusi ir brendusi Nepriklausomybės laikais, o ypač dvidešimt pirmame amžiuje, jau yra kitokia. Lyginant su penkiasdešimtmečiais ar šešiasdešimtmečiais, jie yra kur kas aktyvesni, verslesni, labiau išsilavinę. Jie mokėsi ar dirbo užsienyje, keliavo, pamatė pasaulio ir gali lyginti save su kitų tautų žmonėmis. Jie patys keičia savo gyvenimą.