Bėgant metams, nyksta kūno grožis, silpnėja sveikata, senka energija – žmogus sensta. Kaip susitaikyti su senatve? Visame pasaulyje žinomas Niujorke gyvenantis indų menininkas ir filosofas Šri Činmojus gyvenimo žiemą pataria priimti kaip naują patirtį. Daugybėje savo knygų, kurios išverstos į bene 30 pasaulio kalbų, jis aprašo, kaip atskleisti vidinį savo potencialą, atrasti vidinę ramybę, tobulinti ir pranokti save.

Naujos patirtys

Anot Šri Činmojaus, kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokio būtų amžiaus, kokios lyties ir kokių pažiūrų, gali prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresnis. Kaip? Pirmiausia pats tapdamas geresnis. Tačiau visų pirma būtina atsikratyti nerimo, baimių, niūrių minčių. Taigi, pakeisti požiūrį. Jei apie senatvę galvojate kaip apie kokybiško gyvenimo pabaigą, naikinate savyje visą džiaugsmą, įkvėpimą, veržlumą ir entuziazmą. Štai tą akimirką ir ateina mirtis. O turėtumėte įsisąmoninti, kad viskas gyvenime – tik naujos patirtys. Nelaikykite gyvenimo ir mirties dviem skirtingais dalykais. Iš tiesų mirtis – tarsi perėja, kurią privalome pereiti. Amžinybės tikėjime yra gyvenimas, paskui mirtis, o tada vėl gyvenimas. Taip sukasi amžinasis gyvenimo ratas.

Gyvenimas – ilga kelionė

Nereikia liūdnai galvoti apie amžių. Galvokite apie gyvenimą kaip apie ilgą kelią, kurį reikia nueiti. Suskirstykite jį į keturis penkis etapus. Pirmuosius dvidešimt metų žmogus mokosi. Paskui mokosi ir dalijasi savo patirtimi. Jei esate trečiame ar ketvirtame gyvenimo kelionės etape, nemanykite, kad tai, ką veikėte būdami dvidešimties ar trisdešimties metų, yra reikšmingiau už triūsą, kurio pilnas dabartinis jūsų gyvenimas. Dukra, mama, močiutė, prosenelė... Privalote suprasti, kad visi vaidmenys, kuriuos jums skyrė likimas, kuriuos Dievas atlieka per jus ir jumyse – tiek jauname, tiek senyvame amžiuje, – vienodai svarbūs ir prasmingi. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis teikia ne tik rūpesčių, bet ir džiaugsmų bei malonumų.

Sendina ne metai

Kai ateiname į šį pasaulį, mirtis tampa neišvengiama. Tiesa, nežinome nei dienos, nei valandos, kada ji ištiks. Miršta ir maži, ir jauni... Nereikia liūdėti vien dėl to, kad suėjo 60 ar 70 metų. Likimas suteikė jums naują vaidmenį, skyrė naują užduotį, mestelėjo naujų iššūkių. Nesvarbu, kiek jums metų, svarbu, kiek sukaupėte išminties, meilės ir šviesos. Nesigraužkite dėl to, kas praėjo, nekaltinkite savęs dėl padarytų klaidų. Dabar į jūsų gyvenimą turi įžengti išmintis. Kaip? Senstant svarbiausia kliautis savo širdimi, o ne protu, nes jame nėra meilės. Dvasinė išmintis ateina iš širdies. O širdis visada stengiasi padaryti laimingus kitus. Dvasiniame gyvenime svarbu ne amžius, o vidinis poreikis ką nors nuveikti, kuo nors tapti, kam nors tarnauti. Siela nesensta, o žmogų labiausiai sendina ne metai, bet nenoras tobulėti, pažinti ką nors naujo, siekti naujų tikslų, nuveikti ką nors dėl kitų.

Skundai vargina

Paklauskite savęs, kuo dar galite būti naudingi, kaip galite pagelbėti visuomenei. Jūsų sukaupta patirtis, žinios tikrai bus naudingesnės nei žmonių, kurie nugyveno ne tokį ilgą gyvenimą. Pasikalbėkite apie gyvenimą su tais, kuriuos mylite, dalykitės patirtimi. Svarbiausia – nebūkite nuolat verkšlenantys bambekliai. Nešvaistykite savo energijos nuolat skųsdamiesi ir kivirčydamiesi, nes tai vargina. Bambeklių niekas nemėgsta, o senatvė tampa tikra našta ir jiems, ir jų artimiesiems. Labai svarbu suprasti ir susitaikyti, kad ligos ir mirtis – neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Tai suvokdami ramiau pasitiksite senatvę.

Parengė Evalda Dagilė