Psichologiniai tyrimai rodo, kad daugelį iš mūsų labiausiai erzina ne tiek maži atlyginimai ar dideli darbo krūviai, kiek vadovų, kolegų ar artimųjų kritika. Vieni mokame tinkamai ją priimti ar pateikti, kiti, deja, ne.
7 priežastys, kodėl mus kritikuoja
Kritika būna dviejų pagrindinių rūšių – konstruktyvi ir nekonstruktyvi. Pirmąja siekiama, parodžius tam tikrus žmogaus ar jo veiklos trūkumus, kažką pakeisti į gerąją pusę – tai nemalonu, bet dažniausiai naudinga. Antroji kritikos rūšis tokių „kilnių tikslų“ neturi. Tai kokie gi jos tikslai?
1. Jums pavydi. Asmuo, pavydintis jums kokio nors daikto ar pasiekimo, stengiasi tarsi pats sau parodyti, kad tai nėra vertinga. Tarkime, kolegė sako: „Puiku, kad tave paaukštino, bet juk būdama vedėja neturėsi kada pasirūpinti savo dvynukais...“
2. Nori jus pažeminti, kad paglostytų savimeilę. Kai kurie žmonės stengiasi kritikuoti viską iš eilės ir visur ieško trūkumų. Toks žmogus iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visažinis, bet iš tiesų jis menkai save vertina ir stengiasi savimeilę paglostyti kritikuodamas aplinkinius – taip jis jaučiasi esąs protingesnis už klystantįjį. Neretai toks asmuo nesugeba patarti, kaip pataisyti padėtį. Be to, net laikydamasi jo patarimų vargu ar jam įtiksite.
3. Jūsų nemėgsta, todėl siekia sugadinti nuotaiką. Jei nesutariate su kolega ar giminaičiu, labai tikėtina, kad atsiradus menkiausiai progai vienas kitą kritikuosite. Tokia kritika gali būti ir užmaskuota. Anyta sako: „Kokios skanios salotos! Nieko tokio, kad panaudojai pirktinį padažą...“ O tiesioginė: „Kokia tu šeimininkė, jei visada pridegini bulves!“ Deja, kad ir kiek mėgintumėte į ją įsiklausyti, jūsų nemėgstantis žmogus vis viena ras prie ko prikibti.
4. Siekiama išlieti neigiamas emocijas. Jei žmogui dieną nesisekė darbe, labai tikėtina, kad piktos kritikos vakare turės klausytis jo namiškiai. Tarkime, jei viršininkas ryte susipyko su savo žmona, gali būti, kad darbovietėje kažkas bus apkaltintas nebūtais dalykais – taip nuleidžiamas garas, atsikratoma įtampos.
5. Siekiama egoistiškų tikslų. Viena darbuotoja, sužinojusi apie atsilaisvinusią gerą darbo vietą, iš anksto ima kritikuoti visas galimas pretendentes, kad pati ją užimtų. Arba su drauge parduotuvėje aptinkate nebrangią, gražią suknelę. Draugė pasako, kad ji nedera prie jūsų figūros, o kitą dieną nusiperka pati.
6. Nori mums gero. Draugai, sutuoktinis ir net viršininkas kartais pasako šį tą nemalonaus, bet teisingo. Juk gali būti, kad įvėlėte klaidų ar užmiršote svarbų skambutį – kiekvienam taip gali nutikti. Jeigu aplinkiniai, nenorėdami jūsų įskaudinti, nutylės, kad susimovėte, galbūt ne tik neišgirsite naudingų patarimų, kaip elgtis kitą kartą, bet ir pamanysite, jog nepadarėte nieko baisaus, ir netrukus vėl suklysite.
7. Kritikuojančiojo motyvai gali susipinti. Tarkime, kritiko žodžiuose yra dalis tiesos, bet jis gerokai persūdo, nes jūsų nemėgsta arba ne ta koja išlipo iš lovos. Beje, net ir konstruktyvaus turinio kritika kartais nuskamba labai griežtai, o žmogus, norintis jus įskaudinti, gali pateikti ją labai gražiu tonu. Pvz., bičiulė sako: „Kokia graži suknelė, ji genialiai slepia visus tavo figūros trūkumus...“
Nepulkite į paniką
Kritika gali būti pelnyta ir nepelnyta. Dėl pirmosios verta susimąstyti – ar pernelyg neatsipalaidavote darbe? Jautrus asmuo, žinoma, puola nervintis dėl menkiausios pastabos. Jūs tikriausiai nepriklausote šiai kategorijai? Pamenate, juk ir mama ne kartą mokė, kad gyvenime dažnai tenka mokytis iš tų, kurie kaltina ir peikia, o ne iš tų, kurie papila liaupsių. Galite būti tikra – kritika rodo, kad jus vertina kaip savo darbą išmanančią specialistę, kuri kuo puikiausiai suvokia klaidas, jei tokių pasitaiko, ir tinkamai jas ištaiso. Ir atvirkščiai – jei dėl vienokios ar kitokios darbe padarytos klaidos sulaukiate tylos arba į tai nekreipiama dėmesio, tai signalas, kad galite susilaukti vadovo išvados ne savo naudai. Tad jei kritikuoja, vadinasi, jumis pasitiki. Tik neskubėkite išsyk teisintis. Vadovas irgi žmogus, tad jei suvokiate, kad kritika yra tiesiog būdas nuleisti garą, geriau pratylėkite. Kai jus „šukuoja“, skaičiuokite iki šimto. Psichologai pataria pabandyti įsivaizduoti vadovą, patekusį į neįprastą arba juokingą situaciją. Tarkime, jis yra vos penkerių metų vaikas – na, negi ant jo pyktumėte? O jeigu vadovas reikalauja atsakymo, bet jūs matote, kad jis nesugebės tinkamai įvertinti padėties, tempkite laiką, klauskite jo patarimo. Kartais klausdamas žmogus paaiškina daugiau negu atsakinėdamas į klausimus. Jūsų klausimai padės vadovui suprasti, kodėl pasielgėte vienaip ar kitaip ir jis nebepyks... Pasakykite, kad paieškosite daugiau informacijos dėl susidariusios situacijos, labiau įsigilinsite ir netrukus jam viską išdėstysite. Ir išties, po kiek laiko sugebėsite šaltakraujiškai viską paaiškinti, o ir jis pats bus atvėsęs.
Valdykite padėtį
· Puikus sumanymas – užsirašinėti vadovo mintis į užrašų knygutę. Pirma, taip lengviau valdysite savo emocijas, antra, geriau suprasite, ar tikrai svarbi problema, taip pat pademonstruosite rimtą požiūrį į darbą.
· Svarbu kelti klausimus, patikslinančius reikalo esmę. Pvz., jeigu jums priekaištaujama dėl šį mėnesį sumažėjusio pelno, pasiteiraukite, su kuriuo mėnesiu ar laikotarpiu lyginama, koks pelnas buvo praėjusiais metais.
· Visai nereaguoti į vadovo pretenzijas neprotinga. Jei jaučiate, kad kolektyvas jūsų pusėje, pasakykite, kad visi drauge aptarsite situaciją ir galbūt rasite konkretų pasiūlymą, kaip viską pataisyti.
Kaip reaguoti į kritiką
Kritiką išgirsti sunku, bet svarbiausia nepasiduoti emocijoms. Stenkitės kuo ramiau ir greičiau įvertinti kritikos rūšį bei galimą savo kaltę. Juk išgirdus kritiką pirmiausia sukyla emocijos – pyktis, nusivylimas ar kažkas panašaus, ir tik po to „įsijungia“ protas. Turėdama tai galvoje, pasistenkite šių emocijų kuo greičiau atsisakyti. Padėti gali bandymas į situaciją pažvelgti iš šalies, tarsi būtumėte žiūrovė ir stebėtumėte teatro spektaklį. O jeigu su emocijomis susidoroti nepavyko, neparodykite to. Nes kritikui, norinčiam jus įskaudinti ar išlieti savo pyktį, jūsų sugižęs veidas ar ašaros akyse yra kaip tik tai, ką jis nori matyti. Juk neverta suteikti tokio malonumo, tiesa?
Jei kritika pagrįsta. Jei išties įvėlėte klaidą ar kitaip nusipelnėte kritikos, savo kaltę ar bent dalį jos verta pripažinti. Tą darykite ramiu tonu, o ne pro ašaras ar abejodama, nes tai bus palaikyta jūsų silpnumu. Kartais šito užtenka, kad būtų išvengta konflikto ir jūsų santykiai su kritikuojančiu asmeniu išliktų geri. O jei po jūsų prisipažinimo kritika neatslūgsta, bent jau parodėte, kad esate sukalbama, objektyviai vertinate situaciją ir mokate pripažinti savo klaidas. Tikrai neverta muštis į krūtinę, jeigu nesijaučiate kalta.
Jei kritikos nusipelnėte. Jei kritika skamba pernelyg griežtai, pasistenkite atskirti pagrįstus kaltinimus nuo emocijų. Pvz., sakykite: „Taip, šioje ataskaitos vietoje įvėliau klaidą ir ją ištaisysiu, bet gal būtų galima pasikalbėti ramesniu tonu?“ Nuo konstruktyvios kritikos nėra ko gintis, ją reikia pripažinti, o į klaidą atsižvelgti. Jei esate išties stipri asmenybė, už konstruktyvią kritiką gal net padėkosite...
Jei kritika nekonstruktyvi. Manote, kad kritikas nori jus įskaudinti ar išlieti prastą nuotaiką? Pasistenkite išsaugoti vidinę ramybę ir nepasiduoti emocijoms. Kai vyras, grįžęs iš darbo, kritikuoja jus dėl kažkokių smulkmenų, galbūt užteks paklausti: „Galbūt darbe nutiko kažkas blogo? Gal nori išsipasakoti?“ Jeigu jis ir toliau atakuoja, geriau palikti jį vieną, normaliai pasikalbėti vargu ar pavyks.
Jei kritika kelia pyktį. Jei jaučiate be reikalo kylantį jūsų ar pašnekovo pyktį, pasiūlykite pokalbį atidėti vėlesniam laikui: leisk man šiek tiek apie tai pagalvoti arba apsimeskite, kad turite užbaigti skubų pradėtą darbą. Per tą laiką, atsikračiusi nereikalingų emocijų, viską ramiai apsvarstysite.
Jei kritika išpūsta. Išgirdusi nepagrįstai išpūstą kritiką, galite nutylėti – tik stenkitės tuo metu atrodyti pasitikinti savimi, o ne susigūžusi pelytė. Arba pajuokaukite, papasakokite kokį nors su situacija susijusį anekdotą – tai kritiką išmuš iš vėžių.