„Iš kur mumyse tas pernelyg kritiškas savęs vertinimas, dėl kurio neretai kreipiamės į psichologus?“ – klausia Vilmantė iš Pakruojo.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Gediminas Navaitis

Kiekvienas laisvai galime pasirinkti savo gyvenimo vertinimo matą. Niekas mūsų neverčia lygintis su tais, kuriems yra ko pavydėti. Bet neretai kenčiama būtent nuo gretinimo, savęs lyginimo su kitais. Tai JAV psichologas R.Wolfas vadina „gretinimų karštlige“. Jo nuomone, menkesnė bėda ar net „liga“, kai neprotingi palyginimai silpnina pasitikėjimą savimi, kliudo siekti tikslo, nes vidinis balsas sako: „Yra už tave gabesnių, labiau nusipelniusių, kuriems ir turi atitekti visa, kas geriausia.“ Sunkesnis atvejis, kai bandoma varžytis su žmonėmis, kuriems „ligonis“ visai nerūpi, kurie kartais net nežino, jog su jais kas nors varžosi.

Moderniose visuomenėse vis daugėja politikų, kuriems rūpi didesnis piliečių pasitenkinimas gyvenimu. Jie paskatino ir visuomenės laimės tyrimus. Miuncheno (Vokietija) universiteto psichologai keliose ES šalyse domėjosi, kokią šalį ar tos šalies žmones tiriamieji laiko sektinu pavyzdžiu, ir kodėl taip mano.

Nestebina, kad buvo žmonių, maniusių, jog geriausia šalis gyventi – gimtinė. Tačiau buvo ir teigusių, kad protingesni bei turtingesni gyvena kitur. Įdomus šių požiūrių aiškinimas, atskleidus ryšį su žmonių gyvenimu. Tiriamieji buvo padalinti į dvi grupes: tuos, kurie sakėsi esą laimingi, ir tuos, kurie manė, kad laimės jiems pritrūko.

Laimingieji buvo labiau patenkinti savo valstybe. Jie rečiau teigė, kad kitos šalys yra sektinas pavyzdys. Užtat nusivylusieji savimi gana dažnai buvo nusivylę valstybe, kurioje gyveno. Pirmieji dažniau lygino savo šalį su kitomis, kurių gyventojai vargsta (badauja ar kenčia nuo pilietinių karų), o antrieji – su turtingesnėmis ar bent malonesnio klimato. Pirmieji nemanė, kad jų šalis turi konkurentų, antrieji pažymėdavo, kad kitos šalys juos „aplenkė“, „laimėjo konkurencinėje kovoje“.

Pirmieji lygino tapačias ypatybes, o antrieji – vienus privalumus ar trūkumus su kito pobūdžio pasiekimais, samprotavo, kad „mes turime gražią gamtą, tačiau jie – daugiau pinigų“. Tokiuose samprotavimuose psichologinė problema yra jungtukas „bet“ ir naivi nuostata, kad sėkmė nėra tikra, jei kuo nors nusileidžiama kitiems.

Bene ryškiausias skirtumas tarp abiejų grupių atstovų yra tas, kad pirmieji buvo labiau informuoti ir lygino realijas, o antrieji – realų gyvenimą su svajonėmis. Visi žmonės turi iliuzijų, daro klaidų. Laimės ekonomikos centrinė idėja – laimingesni žmonės sugeba daugiau uždirbti. Todėl jos šalininkai bando susieti įvairias žmonių psichologines ypatybes su laime ir sėkme.

Gretinant aptartų grupių atstovų nuostatas su jų pajamomis, paaiškėjo, kad pozityviau vertinantys savo šalį daugiau ir uždirba. Žinantys, kurioje šalyje jų lauktų sėkmė, jei emigruoja į ją, paprastai irgi pagerina savo padėtį.

Ką daryti likusiems? Aptarto tyrimo organizatorių nuomone, juos galima pamokyti kai kurių mąstymo taisyklių, t. y. pamokyti minčių nuoseklumo ir gebėjimo lyginti tuos pačius dalykus, gebėjimo kritiškai įvertinti turimą informaciją (dažnai apie tai, kam bandome prilygti, žinome toli gražu ne viską).

Kai žmogus viso to pramoksta, jo pajamos, pasak tų pačių psichologų, išauga bent 5 proc. Nedaug, bet vis vien malonu.

Išvada: žmonės gali mąstyti, svajoti ir fantazuoti, kaip jie geba. Tačiau jie neturėtų pamiršti vienos reikšmingiausių modernios psichologijos įžvalgų – pakeitęs savo mąstymą ir vaizdinius, gali pakeisti gyvenimą.