Sodininkai vis labiau domisi sojomis, nes žino, kad, patys jų užsiauginę, tikrai valgys ne genetiškai modifikuotus produktus.

Soja – vienmetis savidulkis pupinių šeimos augalas, kilęs iš Indijos ir Kinijos. Daugiausia sojų auginama Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Indijoje, Vakarų Ukrainoje, Moldovoje.

Mūsų šalyje sojos atsirado tik XX a. pradžioje, tačiau nepaplito. Rytų Azijos kraštuose sojos yra vienas svarbiausių maisto produktų iki šių dienų. Jose yra daug maistinių skaidulų. Sojų pupelėse yra 40 proc. baltymų, 20 proc. riebalų, 35 proc. angliavandenių, kurių nemažai sudaro maistinės skaidulos. Sojų baltymai tirpsta vandenyje, o aminorūgščių sudėtis panaši į pieno ir mėsos, todėl jos vadinamos „augaline mėsa“, kurioje nėra cholesterolio.

Sojos – šviesiamėgiai augalai, todėl sėti jas reikia į priesmėlį šviesioje saulėtoje vietoje tada, kai žemė sušyla, t. y. gegužės pradžioje. Kad greičiau sudygtų, parą prieš sėją galima pamirkyti. Pasėtos šaltoje žemėje gali supūti.

Sojos mėgsta ir drėgmę. Jei trūksta drėgmės, gali nukristi žiedai, jų užuomazgos. Kai ankštys subręsta, pagelsta, nukrenta lapai ir sėklų drėgnumas būna mažesnis kaip 20 proc., galima imti derlių. Sojos atsparios šalnoms, todėl nebūtina skubėti nuimti derlių, tai galima padaryti ir po šalnų, tačiau tada galima netekti dalies derliaus. Mat iš atsivėrusių ankštarų išbyra nemažai pupelių.

Sojos – ankštinės kultūros, todėl, nuėmus derlių, verta jas apkasti. Jas galima naudoti ir kaip žaliąją trąšą, tik tada jos auginamos iki žydėjimo ir apkasamos. Vasarą rekomenduojama sojas tręšti azotinėmis trąšomis, tačiau svarbu nepertręšti, nes jos pačios azoto pasigamina iš gumbelinių bakterijų.

Paprastai valgomos virtos sojų pupelės. Jos nėra tokios sočios, kaip tradicinės pupelės, o apdorotos tampa baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų šaltiniu. Sojų pupelėmis galima paįvairinti gaminamus patiekalus. Iš sojų pupelių gaminama mėsa, pienas, miltai, grietinėlė, padažai, aliejus.

Maistinės sojų savybės

Flickr.com nuotr.

Sojų pupelėse būna iki 45 proc. baltymų ir iki 26 proc. riebalų, 32–42 proc. mineralinių medžiagų, 320–350 mg kalcio, 9,2–14 mg geležies, 580–620 mg fosforo, nemažai vitaminų A, B1, B2, D, E, C, K. Dėl nepakeičiamųjų aminorūgščių kiekio ir sudėties sojų baltymai yra visaverčiai. Iš sojų gaminami riebalai ir miltai, kurie naudojami margarino, pieno, sūrio, konservų, kotletų ir kitų produktų gamyboje. Labai vertingas sojų aliejus, jo maistinės savybės labai panašios į sviesto. Tolimųjų Rytų tautų virtuvėse jos naudojamos kaip svarbus baltymų šaltinis, pakeičiantis pieną. Sergant tuberkulioze, spinduline liga, diabetu bei širdies ir kraujagyslių ligomis, esant aukštam cholesteroliui, patartina valgyti sojų košę.