„Per karantiną padidėjo nedarbas, todėl mažėja žmonių pajamos. Ar darbas svarbus ir žmogaus psichikos sveikatai?“ – klausia skaitytojas Tautvydas iš Ukmergės rajono.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Iš tiesų darbas teikia ne tik pajamas, bet ir gyvenimo prasmę. Didelę mūsų gyvenimo dalį užimanti darbinė veikla yra svarbi ne tik kaip pragyvenimo šaltinis, bet ir kaip psichologinės bei fizinės sveikatos sąlyga. Darbas turi galią suteikti gyvenimui prasmę ir padėti pamatyti, jei tos prasmės vis dar nerandame. Darbas yra ir svarbus savirealizacijos būdas. Tai prasminga veikla, kuri padeda jaustis reikalingam, pačiam sau atsakyti į klausimus: ką veikiu gyvenime, kodėl tai, ką darau, yra svarbu? Šių klausimų nereikia bijoti, ir tikrai verta juos užduoti, nes tik žinodami atsakymus būsime atviri galimybėms.

Asmeninės gyvenimo prasmės suradimas – viena svarbiausių psichologinių brendimo užduočių žmogaus gyvenime. Būtų gerai, jei tai padaryti pavyktų kuo anksčiau, nes tuomet žmogus galėtų suspėti tą prasmę realizuoti. Ne visiems tai pavyksta, todėl maždaug 5 proc. neurozių (neurozė – liga, kuri paveikia ir kūną, ir psichiką) kyla dėl egzistencinio vakuumo ar, paprasčiau tariant, prasmės nebuvimo. Atpažinti su prasmės pojūčio stoka susijusias neurozes leidžia vadinamoji neurotinė triada, kurią sudaro agresyvumas, depresyvumas ir polinkis svaigintis.

Tai, kad galimybė dirbti iš tiesų yra didelė dovana, geriausiai žino žmonės, kurie ilgai ieškojo darbo, taip pat asmenys, kuriems gauti kad ir paprastą darbą yra didžiulis iššūkis. Vienišos mamos, vyresnio amžiaus dirbantieji ar negalią turintys žmonės, kurių darbo rinkoje niekas nelaukia, su tuo susiduria itin dažnai.

Neįgaliam žmogui galimybė vykti į darbą yra tiesiog aukso vertės – tai gali būti vienintelis dalykas, priverčiantis atsikelti iš lovos. Būti reikalingam, naudingam, priklausyti kolektyvui – tai svarbūs dalykai, apie kuriuos sveikieji dažnai gal net nesusimąsto. Jie kur kas dažniau kalba apie karjerą, geidžiamus pokyčius. Tuo tarpu dirbantys neįgalieji nori, kad būtų, kur dirbti, nes tai daugiau nei pragyvenimo šaltinis. Pirmiausia tai jausmas, kad iš tiesų gyveni. Gyventi su fiziniais apribojimais išmokę neįgalieji dažnai yra psichologiškai stiprūs, geba atlaikyti skaudžius gyvenimo smūgius, tačiau darbo netektis ir jiems yra didelė trauma.

Tokia „nereikalingų“, darbo rinkai dėl vienos ar kitos priežasties „netinkamų“ žmonių problema matoma visame pasaulyje ir ji vis aštrėja. Viena iš XXI a. socialinių problemų – nemenkas skaičius „nereikalingų“ žmonių, kurie nežino, kaip geriau save „parduoti“ darbdaviui, negali rasti vietos darbo rinkoje. Maža to, matomos labai aiškios sąsajos tarp tokios situacijos ir tų „nereikalingų“ žmonių psichologinės būsenos. Dirbdamas žmogus tampa vis labiau reikalingas kitiems ir sau pačiam.