„Mano sūnui 6-eri. Pastaruoju metu jis pradėjo jausti daug įvairių baimių: prašo naktį palikti uždegtą šviesą, bijo net kelioms minutėms likti vienas namuose, niekada nebūna atskirame kambaryje ir t. t. Anksčiau taip nesielgė. Iš kur tos visos baimės ir kaip turėtų elgtis tėvai?“ – klausia Rita iš Kauno.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Baimių – aibė

Pirmosios baimės, kurias išgyvena vaikas, – vienumos baimė, baimė būti paliktam. Mažylis yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Jeigu jie juo rūpinasi, tenkina jo poreikius, leidžia jam pajusti švelnumą ir globą, ugdo kūdikio pasitikėjimą tėvais, kitais žmonėmis, pasauliu ir galiausiai savimi pačiu. Kiek vyresni vaikai gali bijoti tamsos ir uždarų ar atvirų erdvių. O vėliau 5–6 metų mažiesiems atsiranda mirties baimė. Vaikas pradeda nerimauti dėl savęs ir artimųjų. Pradinukai jau įgyja ir „socialinių baimių“, pradeda baimintis dėl nesėkmių moksle, draugų atstūmimo.

Vaikai gali bijoti ir daugelio kitų dalykų: ugnies, gyvačių, šunų ir pan. Jie gali bijoti viso to, kas realiai ar tik įsivaizduojant gresia kūno vienovei, t. y. to, kas vaikiškoje sąmonėje gali būti tapatinama su mirtimi. Arba to, kas vaiko jausmuose ir vaizdiniuose tapatinama su vienatve, ryšio su tėvais nutrūkimu (svetimų žmonių, kelionių, naujų vietų ir pan.). Todėl vaikams reikėtų padėti įveikti ir „menkas“ baimes. Ir jų negąsdinti.

Ko vaikas bijo?

Norint padėti vaikui įveikti jo baimes, pirmiausia reikia sužinoti, ko jis bijo. Mažas vaikas apie tai praneša žodžiais, gestais, elgesiu. Vyresni vaikai kartais bando slėpti savo baimę. Deja, „pasislėpusi“ viduje ji niekur nedingsta. Baimė menkina vaiko pasitikėjimą savimi, kliudo jam džiaugtis.

Sužinoti, ko vaikas bijo, nėra itin sunku. Norint perprasti jo baimes, reikėtų atkreipti dėmesį į aiškius vaiko žodžių ir elgesio nesutapimus (pavyzdžiui, vaidina drąsuolį, o pats glaudžiasi prie tėvų), vaiko pasakojimus apie išsigandusius kitus vaikus, „siaubus“ (pavyzdžiui, apie juodąją moterį, grobiančią vaikus, apie nukirstas galvas ar rankas), miegojimą „pasislėpus“ (pavyzdžiui, užsidengus galvą), prašymus, kad miegamajame būtų tėvai, degtų šviesa, sapnuojamus košmarus, pabudimus naktį išsigandus, elgesio pokyčius (pavyzdžiui, atsisako sutemus pasivaikščioti, nors anksčiau tai mėgo; prašo užtraukti langų užuolaidas, nors anksčiau tuo nesirūpino).

Suvienykite jėgas

Labai svarbu ne tik sužinoti, ko vaikas bijo, bet ir pažinti jo baimes. Todėl praverstų mintyse peržvelgti pastarųjų savaičių ar mėnesių įvykius, kurie galėjo išgąsdinti mažylį. Gal tai bus mažam vaikui visiškai netinkamo siaubo filmo epizodas ar vyresniosios sesers nerimas išvydus didžiulį vorą.

Jei 2–3 metų vaikas bijo užmigti, veikiausiai jis bijo likti vienas. Todėl pats lengviausias būdas įveikti šią baimę yra pasėdėti prie vaiko lovelės, kol jis užmigs. Skubantys pasprukti prie savo darbų ar pramogų tėvai tik sustiprina vaiko neįsisąmonintą įtarimą, kad užmigęs jis bus pamestas. Įtariant baimės prielaidas, reikėtų paskatinti vaiką išsipasakoti. Maži vaikai dažnai nesuvokia, kas su jais vyksta, nesugeba įvertinti savo jausmų. Todėl pasakodamas vaikas geriau supras save.

Svarbu, kad tėvai nekritikuotų vaiko pasakojimo, nemėgintų aiškinti „tu jau didelis...“, „kokių nesąmonių bijai…“, „taip nebūna…“. Suaugusieji irgi turi nemažai kvailų įsitikinimų, kurių nė už ką neatsisakys. Jų turi ir vaikai.

Neretai vaikas nesugeba pasakyti, ko bijo ir kodėl. Tokiais atvejais galima pamėginti kalbėti su juo ir už jį. Tiktų drauge nupiešti ar suvaidinti „baisią“ istoriją. Tokie piešiniai ar žaidimai būtinai turi turėti sėkmingą ir linksmą pabaigą – slibinas pavirsta triušiu ir skabo žolę, didelis šuo ima bijoti drugelių ir daugiau niekada neloja ant vaikų…

Baimė nėra džiugi emocija. Vaikas jos nepasirinko. Jis ruošiasi tapti drąsus ir vyresnieji turėtų jam padėti tokiam būti.