Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata
Atskirk pelus nuo grūdų
Konkursai
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Rubrika
Au­ga­lai ke­liau­ja į pa­va­sa­ri­nio at­bu­di­mo sim­bo­lį – ver­bas

„Jei­gu su­do­mi­nau vai­kus se­ną­ja liau­dies tra­di­ci­ja, pri­si­lie­tė prie jos sa­vo ran­ko­mis, su­ri­šo ver­bą iš žo­ly­nų – tai la­bai džiau­giuo­si ir esu lai­min­ga“, – sa­ko Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los ir lop­še­lio-dar­že­lio „Nykš­tu­kas“ mu­zi­kos mo­ky­to­ja eks­per­tė Jo­lan­ta Sa­bo­nie­nė. Ji taip pat ve­da et­ni­nės kul­tū­ros už­si­ė­mi­mus ir yra įval­džiu­si ke­le­tą se­nų­jų ama­tų – ne tik ri­ša ver­bas, bet ir au­džia juos­tas, ve­lia vil­ną, su­ren­gė ne vie­ną pa­ro­dą, mo­ko ama­to sub­ti­ly­bių vai­kus bei jų šei­mas.

Au­ga­lus ver­boms au­gi­na nuo sėk­los

„Vis­ko pra­džia bu­vo gė­lės, jos ma­ne nuo vai­kys­tės ža­vė­jo“, – sa­ko Jo­lan­ta, ku­rios gy­ve­ni­me kū­ry­ba pir­miau­sia at­si­ra­do džio­vin­tų gė­lių pa­veiks­luo­se. Au­ga­lus jiems ruo­šė pa­ti, džio­vi­no, o vė­liau su­dė­lio­da­vo į kom­po­zi­ci­jas. Dar bū­da­ma vai­kas va­sa­ras pra­leis­da­vo pas švie­saus at­mi­ni­mo mo­čiu­tę Dau­guo­se, ten jai te­ko ma­ty­ti ir ver­bų tra­di­ci­jas – Ver­bų sek­ma­die­nį su­riš­tas ka­da­gio, žil­vi­čio, ber­žo ša­ke­les. Tai – tik­ro­sios Dzū­ki­jos kraš­to ver­bos.

„Pri­si­me­nu, vai­kai jau bu­vo pa­au­gę, kai prieš maž­daug sep­ty­ne­rius me­tus, Ver­bų sek­ma­die­nio iš­va­ka­rė­se, nu­ti­ko taip, kad ne­tu­rė­jau na­muo­se nei ver­bos, nei iš ko ją su­riš­ti. Ta­čiau po ran­ka bu­vo ne­ma­žai džio­vin­tų au­ga­lų, ku­riuos nau­do­jau pa­veiks­lams. Ir man ki­lo min­tis pa­ban­dy­ti pa­čiai su­si­riš­ti ver­bą. Nors pir­mos ver­bos bu­vo kuk­lios, ta­čiau jas nu­si­ne­šė­me į baž­ny­tė­lę, pa­šven­ti­no­me ir net­gi pa­gy­rų su­lau­kė mū­sų ver­bos“, – pri­si­me­na aly­tiš­kė.

Da­bar J.Sa­bo­nie­nė sa­ko ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti pa­va­sa­rio be ver­bų. Jas ri­ša prieš Ver­bų sek­ma­die­nį, o iš­kart po Ve­ly­kų jau dai­gi­na gė­lių sėk­ly­tes, iš ku­rių ver­bos bus ri­ša­mos ki­tą­met. Taip ir su­ka­si gam­tos ra­tas. „Ver­boms tin­ka ne vi­si au­ga­lai, įpras­tai nau­do­ja­mi pa­tva­riau­si, ku­rie il­giau lai­ko for­mą, ne­nu­by­ra. Nau­do­ju ir lau­ki­nius au­ga­lus, ir pa­ti au­gi­nu. Šį pa­va­sa­rį jau su­bė­riau ker­mė­kų sėk­las. So­di­nu avi­žas, ru­gius, kvie­čius, kiš­kių ir la­pių uo­de­gė­les, li­nus – šie man ta­po tik­ru at­ra­di­mu, la­bai sub­ti­liai įsi­kom­po­nuo­ja į ver­bas, su­tei­kia ža­ve­sio“, – pa­sa­ko­ja Jo­lan­ta, au­ga­lus ver­boms au­gi­nan­ti so­dy­bo­je.

Ta­čiau už­au­gin­ti ne­už­ten­ka, rei­kia spė­ti lai­ku ne­per­žy­dė­ju­sius, ne­pra­dė­ju­sius by­rė­ti nu­skin­ti ir tin­ka­mai iš­džio­vin­ti. Svar­bu, kad au­ga­lai iš­lai­ky­tų sa­vo spal­vin­gu­mą (dirb­ti­niais da­žais au­ga­lus pa­gy­vi­na re­tai), to­dėl džio­vi­na­ma be sau­lės kluo­ne.

Dau­gy­bė puokš­te­lių pa­sto­gė­je – įspū­din­gas vaiz­das. Iš­sau­go­tos va­sa­ros spal­vos pa­va­sa­rį skelbs nau­ją pri­si­kė­li­mą, tai­gi iš­džiū­vu­sius au­ga­lus dar rei­kia tvar­kin­gai su­dė­lio­ti į dė­žu­tes, ku­rio­se jie žie­mos. Žo­džiu, šiam už­si­ė­mi­mui rei­kia ir kan­try­bės, ir kruopš­tu­mo, bet svar­biau­sias yra no­ras – su­kur­ti sa­vo ver­bą.

Gra­žiau­sia for­ma – Ka­zi­mie­ro „ka­rū­nos“

J.Sa­bo­nie­nė sa­ko, kad tra­di­ci­jo­mis ji vis dėl­to re­mia­si – ri­ša su ka­da­giu ver­bas, la­bai pa­tin­ka puoš­nios Vil­niaus kraš­to ver­bos, nuo ku­rių įvai­ro­vės raibs­ta akys sos­ti­nės Ka­ziu­ko mu­gė­je. Tai, ką ri­ša ji pa­ti, yra de­ko­ra­ty­vi­nės ver­bos, su­kom­po­nuo­tos kaip me­no kū­ri­nys. Taip, kaip au­ga­lus pa­ma­tė ir su­dė­lio­jo pa­ti meist­rė – vi­siš­ka im­pro­vi­za­ci­ja. Ver­bas puo­šia tra­di­ci­nė­mis Ka­zi­mie­ro „ka­rū­no­mis“ – šir­de­lės for­mos ak­cen­tais iš ru­gių, Jo­lan­tai tai – gra­žiau­sia ver­bos de­ta­lė.

Po tru­pu­tį ver­bas riš­ti pra­de­da jau va­sa­rio mė­ne­sį. Pa­si­žiū­ri, ko­kias ver­bas per­nai ri­šo. „Gal šiek tiek pa­na­šu­mo ir ga­li­ma ras­ti, bet kiek­vie­na nau­ja ver­ba yra sa­vi­ta“, – sa­ko aly­tiš­kė.

Kaip mu­zi­ko­je yra me­lo­di­ja, der­mė, taip ver­bo­se yra for­mos, spal­vų ga­ma, tik rei­kia tai pa­jus­ti – Jo­lan­ta ver­bų ri­ši­mą va­di­na sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja ir be­ri­be kū­ry­ba. Šis pa­va­sa­ris jai la­bai už­im­tas, ruo­šia ket­vir­tą kny­gą, ku­rio­je bus su­dė­tos jos kū­ry­bos dai­nos vai­kams, tai­gi di­de­lių pa­ro­dų ne­pla­na­vo ir ver­bų ri­ša ne­daug. Sa­vai­tės vi­du­ry­je jų tu­rė­jo pu­sę šim­to, dau­gu­ma iki Ver­bų sek­ma­die­nio iš­si­vaikš­čios po ko­le­gų, drau­gų, ar­ti­mų­jų na­mus, taps in­ter­je­ro ak­cen­tu, ku­ris džiu­gins ir po Ve­ly­kų.

Meist­rė sa­ko, kad ver­bas net­gi ga­li­ma at­gai­vin­ti, jas la­bai at­sar­giai su­drė­ki­nant, nu­pur­tant, kad kuo il­giau šis me­niš­kas ak­cen­tas puoš­tų na­mų erd­vę. Įpras­tai vi­sos pa­šven­tin­tos ver­bos, ku­rios pa­gal tra­di­ci­ją sau­go na­mus, yra su­de­gi­na­mos Pe­le­nų die­ną. De­ko­ra­ty­vi­nės ver­bos – iš­im­tis, jos ga­li lik­ti ir il­giau.

Ver­bos iš­gy­ve­na at­gi­mi­mą

Jo­lan­tai pa­tin­ka mo­ky­ti vai­kus ir su­au­gu­sius riš­ti ver­bas: „Vis­ką, ką pa­ti iš­ban­dau, su­ži­nau, kas mū­sų kraš­tui ar­ti­ma, per­duo­du vai­kams. Kai pra­si­dė­jo ka­ran­ti­nas, tą pa­va­sa­rį bu­vo­me su­si­pla­na­vę mo­ky­tis ver­bas riš­ti su „Nykš­tu­ką“ ir mu­zi­kos mo­kyk­lą lan­kan­čių vai­kų šei­mo­mis. Ne­si­no­rė­jo pla­nų keis­ti, tai ri­šo­me ver­bas… nuo­to­li­niu bū­du. Su­dė­lio­jau ma­moms po siun­ti­nė­lį džio­vin­tų au­ga­lų ir aiš­ki­nau, ro­džiau, kaip riš­ti ver­bą. Da­ly­va­vo ke­lias­de­šimt ma­mų su vai­kais, la­bai sėk­min­gai su­ri­šo ver­bas, įga­vo nau­jų pa­tir­čių“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja.

J.Sa­bo­nie­nė pa­ste­bi, kad ver­bos da­bar iš­gy­ve­na tam tik­rą at­gi­mi­mą, ypač už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai do­mi­si tra­di­ci­joms, no­ri jas gy­vai pri­tai­ky­ti. Jai pa­čiai te­ko įgy­ven­din­ti ke­lis tarp­tau­ti­nius pro­jek­tus, ku­rių me­tu lie­tu­viš­kų ver­bų ri­ši­mo tra­di­ci­jas puo­se­lė­jo ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­vai­čiai.

Pa­ti Jo­lan­ta na­mus puo­šia Ver­bų sek­ma­die­nį pa­šven­tin­tos ver­bo­mis. Na, o di­džiau­sias džiaugs­mas, kad jos ver­bos pa­tin­ka ki­tiems ir tei­kia ge­ras emo­ci­jas. Ver­bų ri­ši­mas pa­pil­dė ir jos pro­fe­si­nes ži­nias. J.Sa­bo­nie­nė gro­ja kan­klė­mis ir ki­tais liau­dies in­stru­men­tais, bai­gu­si liau­dies mu­zi­kos stu­di­jas, o juos­tų au­di­mo ir ver­bų ri­ši­mo ama­tai pa­dė­jo gi­lin­tis į et­ni­nę kul­tū­rą ir at­ras­ti, kaip ja su­do­min­ti vai­kus.

Rekomenduojami video