LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Jeigu sudominau vaikus senąja liaudies tradicija, prisilietė prie jos savo rankomis, surišo verbą iš žolynų – tai labai džiaugiuosi ir esu laiminga“, – sako Alytaus muzikos mokyklos ir lopšelio-darželio „Nykštukas“ muzikos mokytoja ekspertė Jolanta Sabonienė. Ji taip pat veda etninės kultūros užsiėmimus ir yra įvaldžiusi keletą senųjų amatų – ne tik riša verbas, bet ir audžia juostas, velia vilną, surengė ne vieną parodą, moko amato subtilybių vaikus bei jų šeimas.
Augalus verboms augina nuo sėklos
„Visko pradžia buvo gėlės, jos mane nuo vaikystės žavėjo“, – sako Jolanta, kurios gyvenime kūryba pirmiausia atsirado džiovintų gėlių paveiksluose. Augalus jiems ruošė pati, džiovino, o vėliau sudėliodavo į kompozicijas. Dar būdama vaikas vasaras praleisdavo pas šviesaus atminimo močiutę Dauguose, ten jai teko matyti ir verbų tradicijas – Verbų sekmadienį surištas kadagio, žilvičio, beržo šakeles. Tai – tikrosios Dzūkijos krašto verbos.
„Prisimenu, vaikai jau buvo paaugę, kai prieš maždaug septynerius metus, Verbų sekmadienio išvakarėse, nutiko taip, kad neturėjau namuose nei verbos, nei iš ko ją surišti. Tačiau po ranka buvo nemažai džiovintų augalų, kuriuos naudojau paveikslams. Ir man kilo mintis pabandyti pačiai susirišti verbą. Nors pirmos verbos buvo kuklios, tačiau jas nusinešėme į bažnytėlę, pašventinome ir netgi pagyrų sulaukė mūsų verbos“, – prisimena alytiškė.
Dabar J.Sabonienė sako neįsivaizduojanti pavasario be verbų. Jas riša prieš Verbų sekmadienį, o iškart po Velykų jau daigina gėlių sėklytes, iš kurių verbos bus rišamos kitąmet. Taip ir sukasi gamtos ratas. „Verboms tinka ne visi augalai, įprastai naudojami patvariausi, kurie ilgiau laiko formą, nenubyra. Naudoju ir laukinius augalus, ir pati auginu. Šį pavasarį jau subėriau kermėkų sėklas. Sodinu avižas, rugius, kviečius, kiškių ir lapių uodegėles, linus – šie man tapo tikru atradimu, labai subtiliai įsikomponuoja į verbas, suteikia žavesio“, – pasakoja Jolanta, augalus verboms auginanti sodyboje.
Tačiau užauginti neužtenka, reikia spėti laiku neperžydėjusius, nepradėjusius byrėti nuskinti ir tinkamai išdžiovinti. Svarbu, kad augalai išlaikytų savo spalvingumą (dirbtiniais dažais augalus pagyvina retai), todėl džiovinama be saulės kluone.
Daugybė puokštelių pastogėje – įspūdingas vaizdas. Išsaugotos vasaros spalvos pavasarį skelbs naują prisikėlimą, taigi išdžiūvusius augalus dar reikia tvarkingai sudėlioti į dėžutes, kuriose jie žiemos. Žodžiu, šiam užsiėmimui reikia ir kantrybės, ir kruopštumo, bet svarbiausias yra noras – sukurti savo verbą.
Gražiausia forma – Kazimiero „karūnos“
J.Sabonienė sako, kad tradicijomis ji vis dėlto remiasi – riša su kadagiu verbas, labai patinka puošnios Vilniaus krašto verbos, nuo kurių įvairovės raibsta akys sostinės Kaziuko mugėje. Tai, ką riša ji pati, yra dekoratyvinės verbos, sukomponuotos kaip meno kūrinys. Taip, kaip augalus pamatė ir sudėliojo pati meistrė – visiška improvizacija. Verbas puošia tradicinėmis Kazimiero „karūnomis“ – širdelės formos akcentais iš rugių, Jolantai tai – gražiausia verbos detalė.
Po truputį verbas rišti pradeda jau vasario mėnesį. Pasižiūri, kokias verbas pernai rišo. „Gal šiek tiek panašumo ir galima rasti, bet kiekviena nauja verba yra savita“, – sako alytiškė.
Kaip muzikoje yra melodija, dermė, taip verbose yra formos, spalvų gama, tik reikia tai pajusti – Jolanta verbų rišimą vadina savotiška meditacija ir beribe kūryba. Šis pavasaris jai labai užimtas, ruošia ketvirtą knygą, kurioje bus sudėtos jos kūrybos dainos vaikams, taigi didelių parodų neplanavo ir verbų riša nedaug. Savaitės viduryje jų turėjo pusę šimto, dauguma iki Verbų sekmadienio išsivaikščios po kolegų, draugų, artimųjų namus, taps interjero akcentu, kuris džiugins ir po Velykų.
Meistrė sako, kad verbas netgi galima atgaivinti, jas labai atsargiai sudrėkinant, nupurtant, kad kuo ilgiau šis meniškas akcentas puoštų namų erdvę. Įprastai visos pašventintos verbos, kurios pagal tradiciją saugo namus, yra sudeginamos Pelenų dieną. Dekoratyvinės verbos – išimtis, jos gali likti ir ilgiau.
Verbos išgyvena atgimimą
Jolantai patinka mokyti vaikus ir suaugusius rišti verbas: „Viską, ką pati išbandau, sužinau, kas mūsų kraštui artima, perduodu vaikams. Kai prasidėjo karantinas, tą pavasarį buvome susiplanavę mokytis verbas rišti su „Nykštuką“ ir muzikos mokyklą lankančių vaikų šeimomis. Nesinorėjo planų keisti, tai rišome verbas… nuotoliniu būdu. Sudėliojau mamoms po siuntinėlį džiovintų augalų ir aiškinau, rodžiau, kaip rišti verbą. Dalyvavo keliasdešimt mamų su vaikais, labai sėkmingai surišo verbas, įgavo naujų patirčių“, – pasakoja mokytoja.
J.Sabonienė pastebi, kad verbos dabar išgyvena tam tikrą atgimimą, ypač užsienyje gyvenantys lietuviai domisi tradicijoms, nori jas gyvai pritaikyti. Jai pačiai teko įgyvendinti kelis tarptautinius projektus, kurių metu lietuviškų verbų rišimo tradicijas puoselėjo ir užsienyje gyvenantys lietuvaičiai.
Pati Jolanta namus puošia Verbų sekmadienį pašventintos verbomis. Na, o didžiausias džiaugsmas, kad jos verbos patinka kitiems ir teikia geras emocijas. Verbų rišimas papildė ir jos profesines žinias. J.Sabonienė groja kanklėmis ir kitais liaudies instrumentais, baigusi liaudies muzikos studijas, o juostų audimo ir verbų rišimo amatai padėjo gilintis į etninę kultūrą ir atrasti, kaip ja sudominti vaikus.
