Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Au­ga­lai ke­liau­ja į pa­va­sa­ri­nio at­bu­di­mo sim­bo­lį – ver­bas

„Jei­gu su­do­mi­nau vai­kus se­ną­ja liau­dies tra­di­ci­ja, pri­si­lie­tė prie jos sa­vo ran­ko­mis, su­ri­šo ver­bą iš žo­ly­nų – tai la­bai džiau­giuo­si ir esu lai­min­ga“, – sa­ko Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los ir lop­še­lio-dar­že­lio „Nykš­tu­kas“ mu­zi­kos mo­ky­to­ja eks­per­tė Jo­lan­ta Sa­bo­nie­nė. Ji taip pat ve­da et­ni­nės kul­tū­ros už­si­ė­mi­mus ir yra įval­džiu­si ke­le­tą se­nų­jų ama­tų – ne tik ri­ša ver­bas, bet ir au­džia juos­tas, ve­lia vil­ną, su­ren­gė ne vie­ną pa­ro­dą, mo­ko ama­to sub­ti­ly­bių vai­kus bei jų šei­mas.

Au­ga­lus ver­boms au­gi­na nuo sėk­los

„Vis­ko pra­džia bu­vo gė­lės, jos ma­ne nuo vai­kys­tės ža­vė­jo“, – sa­ko Jo­lan­ta, ku­rios gy­ve­ni­me kū­ry­ba pir­miau­sia at­si­ra­do džio­vin­tų gė­lių pa­veiks­luo­se. Au­ga­lus jiems ruo­šė pa­ti, džio­vi­no, o vė­liau su­dė­lio­da­vo į kom­po­zi­ci­jas. Dar bū­da­ma vai­kas va­sa­ras pra­leis­da­vo pas švie­saus at­mi­ni­mo mo­čiu­tę Dau­guo­se, ten jai te­ko ma­ty­ti ir ver­bų tra­di­ci­jas – Ver­bų sek­ma­die­nį su­riš­tas ka­da­gio, žil­vi­čio, ber­žo ša­ke­les. Tai – tik­ro­sios Dzū­ki­jos kraš­to ver­bos.

„Pri­si­me­nu, vai­kai jau bu­vo pa­au­gę, kai prieš maž­daug sep­ty­ne­rius me­tus, Ver­bų sek­ma­die­nio iš­va­ka­rė­se, nu­ti­ko taip, kad ne­tu­rė­jau na­muo­se nei ver­bos, nei iš ko ją su­riš­ti. Ta­čiau po ran­ka bu­vo ne­ma­žai džio­vin­tų au­ga­lų, ku­riuos nau­do­jau pa­veiks­lams. Ir man ki­lo min­tis pa­ban­dy­ti pa­čiai su­si­riš­ti ver­bą. Nors pir­mos ver­bos bu­vo kuk­lios, ta­čiau jas nu­si­ne­šė­me į baž­ny­tė­lę, pa­šven­ti­no­me ir net­gi pa­gy­rų su­lau­kė mū­sų ver­bos“, – pri­si­me­na aly­tiš­kė.

Da­bar J.Sa­bo­nie­nė sa­ko ne­įsi­vaiz­duo­jan­ti pa­va­sa­rio be ver­bų. Jas ri­ša prieš Ver­bų sek­ma­die­nį, o iš­kart po Ve­ly­kų jau dai­gi­na gė­lių sėk­ly­tes, iš ku­rių ver­bos bus ri­ša­mos ki­tą­met. Taip ir su­ka­si gam­tos ra­tas. „Ver­boms tin­ka ne vi­si au­ga­lai, įpras­tai nau­do­ja­mi pa­tva­riau­si, ku­rie il­giau lai­ko for­mą, ne­nu­by­ra. Nau­do­ju ir lau­ki­nius au­ga­lus, ir pa­ti au­gi­nu. Šį pa­va­sa­rį jau su­bė­riau ker­mė­kų sėk­las. So­di­nu avi­žas, ru­gius, kvie­čius, kiš­kių ir la­pių uo­de­gė­les, li­nus – šie man ta­po tik­ru at­ra­di­mu, la­bai sub­ti­liai įsi­kom­po­nuo­ja į ver­bas, su­tei­kia ža­ve­sio“, – pa­sa­ko­ja Jo­lan­ta, au­ga­lus ver­boms au­gi­nan­ti so­dy­bo­je.

Ta­čiau už­au­gin­ti ne­už­ten­ka, rei­kia spė­ti lai­ku ne­per­žy­dė­ju­sius, ne­pra­dė­ju­sius by­rė­ti nu­skin­ti ir tin­ka­mai iš­džio­vin­ti. Svar­bu, kad au­ga­lai iš­lai­ky­tų sa­vo spal­vin­gu­mą (dirb­ti­niais da­žais au­ga­lus pa­gy­vi­na re­tai), to­dėl džio­vi­na­ma be sau­lės kluo­ne.

Dau­gy­bė puokš­te­lių pa­sto­gė­je – įspū­din­gas vaiz­das. Iš­sau­go­tos va­sa­ros spal­vos pa­va­sa­rį skelbs nau­ją pri­si­kė­li­mą, tai­gi iš­džiū­vu­sius au­ga­lus dar rei­kia tvar­kin­gai su­dė­lio­ti į dė­žu­tes, ku­rio­se jie žie­mos. Žo­džiu, šiam už­si­ė­mi­mui rei­kia ir kan­try­bės, ir kruopš­tu­mo, bet svar­biau­sias yra no­ras – su­kur­ti sa­vo ver­bą.

Gra­žiau­sia for­ma – Ka­zi­mie­ro „ka­rū­nos“

J.Sa­bo­nie­nė sa­ko, kad tra­di­ci­jo­mis ji vis dėl­to re­mia­si – ri­ša su ka­da­giu ver­bas, la­bai pa­tin­ka puoš­nios Vil­niaus kraš­to ver­bos, nuo ku­rių įvai­ro­vės raibs­ta akys sos­ti­nės Ka­ziu­ko mu­gė­je. Tai, ką ri­ša ji pa­ti, yra de­ko­ra­ty­vi­nės ver­bos, su­kom­po­nuo­tos kaip me­no kū­ri­nys. Taip, kaip au­ga­lus pa­ma­tė ir su­dė­lio­jo pa­ti meist­rė – vi­siš­ka im­pro­vi­za­ci­ja. Ver­bas puo­šia tra­di­ci­nė­mis Ka­zi­mie­ro „ka­rū­no­mis“ – šir­de­lės for­mos ak­cen­tais iš ru­gių, Jo­lan­tai tai – gra­žiau­sia ver­bos de­ta­lė.

Po tru­pu­tį ver­bas riš­ti pra­de­da jau va­sa­rio mė­ne­sį. Pa­si­žiū­ri, ko­kias ver­bas per­nai ri­šo. „Gal šiek tiek pa­na­šu­mo ir ga­li­ma ras­ti, bet kiek­vie­na nau­ja ver­ba yra sa­vi­ta“, – sa­ko aly­tiš­kė.

Kaip mu­zi­ko­je yra me­lo­di­ja, der­mė, taip ver­bo­se yra for­mos, spal­vų ga­ma, tik rei­kia tai pa­jus­ti – Jo­lan­ta ver­bų ri­ši­mą va­di­na sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja ir be­ri­be kū­ry­ba. Šis pa­va­sa­ris jai la­bai už­im­tas, ruo­šia ket­vir­tą kny­gą, ku­rio­je bus su­dė­tos jos kū­ry­bos dai­nos vai­kams, tai­gi di­de­lių pa­ro­dų ne­pla­na­vo ir ver­bų ri­ša ne­daug. Sa­vai­tės vi­du­ry­je jų tu­rė­jo pu­sę šim­to, dau­gu­ma iki Ver­bų sek­ma­die­nio iš­si­vaikš­čios po ko­le­gų, drau­gų, ar­ti­mų­jų na­mus, taps in­ter­je­ro ak­cen­tu, ku­ris džiu­gins ir po Ve­ly­kų.

Meist­rė sa­ko, kad ver­bas net­gi ga­li­ma at­gai­vin­ti, jas la­bai at­sar­giai su­drė­ki­nant, nu­pur­tant, kad kuo il­giau šis me­niš­kas ak­cen­tas puoš­tų na­mų erd­vę. Įpras­tai vi­sos pa­šven­tin­tos ver­bos, ku­rios pa­gal tra­di­ci­ją sau­go na­mus, yra su­de­gi­na­mos Pe­le­nų die­ną. De­ko­ra­ty­vi­nės ver­bos – iš­im­tis, jos ga­li lik­ti ir il­giau.

Ver­bos iš­gy­ve­na at­gi­mi­mą

Jo­lan­tai pa­tin­ka mo­ky­ti vai­kus ir su­au­gu­sius riš­ti ver­bas: „Vis­ką, ką pa­ti iš­ban­dau, su­ži­nau, kas mū­sų kraš­tui ar­ti­ma, per­duo­du vai­kams. Kai pra­si­dė­jo ka­ran­ti­nas, tą pa­va­sa­rį bu­vo­me su­si­pla­na­vę mo­ky­tis ver­bas riš­ti su „Nykš­tu­ką“ ir mu­zi­kos mo­kyk­lą lan­kan­čių vai­kų šei­mo­mis. Ne­si­no­rė­jo pla­nų keis­ti, tai ri­šo­me ver­bas… nuo­to­li­niu bū­du. Su­dė­lio­jau ma­moms po siun­ti­nė­lį džio­vin­tų au­ga­lų ir aiš­ki­nau, ro­džiau, kaip riš­ti ver­bą. Da­ly­va­vo ke­lias­de­šimt ma­mų su vai­kais, la­bai sėk­min­gai su­ri­šo ver­bas, įga­vo nau­jų pa­tir­čių“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja.

J.Sa­bo­nie­nė pa­ste­bi, kad ver­bos da­bar iš­gy­ve­na tam tik­rą at­gi­mi­mą, ypač už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai do­mi­si tra­di­ci­joms, no­ri jas gy­vai pri­tai­ky­ti. Jai pa­čiai te­ko įgy­ven­din­ti ke­lis tarp­tau­ti­nius pro­jek­tus, ku­rių me­tu lie­tu­viš­kų ver­bų ri­ši­mo tra­di­ci­jas puo­se­lė­jo ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­vai­čiai.

Pa­ti Jo­lan­ta na­mus puo­šia Ver­bų sek­ma­die­nį pa­šven­tin­tos ver­bo­mis. Na, o di­džiau­sias džiaugs­mas, kad jos ver­bos pa­tin­ka ki­tiems ir tei­kia ge­ras emo­ci­jas. Ver­bų ri­ši­mas pa­pil­dė ir jos pro­fe­si­nes ži­nias. J.Sa­bo­nie­nė gro­ja kan­klė­mis ir ki­tais liau­dies in­stru­men­tais, bai­gu­si liau­dies mu­zi­kos stu­di­jas, o juos­tų au­di­mo ir ver­bų ri­ši­mo ama­tai pa­dė­jo gi­lin­tis į et­ni­nę kul­tū­rą ir at­ras­ti, kaip ja su­do­min­ti vai­kus.

Rekomenduojami video