„Jūs ne kartą rašėte, kad laimingi žmonės aktyviau prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo, jie pilietiškesni, veiklesni, sveikesni, labiau patenkinti šeiminiu gyvenimu ir pakantesni kitiems. Jiems reikia mažiau globos ir socialinės paramos. Ar tiesa, kad laimės ištakos – laimingoje vaikystėje?“ – klausia Gerardas.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Laimė vis plačiau tiriama, o tyrimų duomenys leidžia geriau suprasti žmones. Prinstono (JAV) universiteto mokslininkai pasinaudojo psichologo Eric’o Berne siūlomomis schemomis ir sugretino laimingų bei nusivylusių gyvenimu žmonių požiūrį į save ir kitus. Ir iš tiesų paaiškėjo, kad laimės ištakų reikia ieškoti vaikystėje.

Tik pradėjęs pažinti save ir pasaulį, dar nesugebantis pasakyti nė žodžio kūdikis jau nutuokia, ar aplinkiniai juo džiaugiasi, jam abejingi ar ant jo pyksta, taigi pradeda suprasti, kad aplinkiniai būna geri ar blogi. Perimdamas jų požiūrį į save, pradeda suvokti, koks jis pats – geras ar blogas.

Bręsdamas jis vienokį ar kitokį vertinimą girdi iš tėvų, o būdamas penkerių šešerių jis jau tvirtai vadovaujasi nuostata: „Man gera, pasaulis nuostabus, aš padarysiu jį dar geresnį“ arba „Man bloga, pasaulis šlykštus, kada nors atkeršysiu (dar nežinau kam, gal net sau pačiam)“.

Bet kokie vėlesni suaugusio žmogaus sprendimai remiasi panašiomis vaikystėje išugdytomis nuostatomis, kurių nėra daug. Todėl ir jas atpažinti gana lengva. Pakanka įvertinti, kas labiau dera prie žodžio „Aš“.

Aš geras, tu geras. Tai veiklios asmenybės, gyvenančios visavertį gyvenimą, nuostatos. Taip žvelgiantis į pasaulį žmogus sako: „Aš ir tu – šaunūs žmonės, todėl pabaigę svarbius darbus galėtume kartu leisti laiką.“Jei bendras laisvalaikis pasirodys nepatrauklus, lengvai jį apribos, nes vadovausis nuostata: „Ir tu, ir aš geri, todėl kiekvienas užsiimkime savais vertingais darbais.“ Taigi nei darbe, nei po jo neatsiras priežasčių jaustis neįvertintam, nekils noras žeminant kitą aukštinti save.

Aš geras, tu blogas. Tokia nuostata itin veiksminga, kai reikia nutraukti santykius. Vargu ar žmogus, nuolat juos nutraukiantis, turės tikrų draugų, susilauks paramos ir palaikymo. Daug dažniau jis jausis įžeistu ir nuskriaustu ar bent negavusiu to, kas jam priklauso. Šeimoje taip suvokiantieji pasaulį ir save žemina sutuoktinį, atiduoda „nedėkingus“ vaikus į internatą, o jais pačiais „nesirūpinusius“ tėvus – į prieglaudą. Jie rengia kryžiaus žygius prieš kitatikius, nepakenčia kitos nuomones, nes ją laiko „blogiečių“ gudriai suregzta intriga , ir nuolat piktinasi aplinkinių žema dorove.

Aš blogas, tu geras. Tai depresyvaus žmogaus, manančio, kad jį persekioja nesėkmės, bandančio neišsišokti, būti kaip visi, nuostata. Jis žino, kad yra menkas, todėl neturi teisės į džiaugsmą bei malonumus. Jis lengvai paklūsta kitam, nes kitą priima kaip geresnį ir išmintingesnį. Todėl ir vadovaujasi ne savo, bet to geresniojo, t. y. vado, partijos ar bent sutuoktinio, požiūriu. Suprantama, gyvendamas kito galva daug laimės nepatiria, taigi dar kartą įsitikina savo menkumu.

Aš blogas, tu blogas. Tai nusivylusio savimi, kitais ir likimu žmogaus nuostata. Ja besivadovaujantis žino, kad tikrai gerų žmonių, jei kur ir yra, tai labai toli. O šalia jo tik tokie pat, kaip jis – nevykėliai. Jis žino, kad nuodėminga ar gyvuliška prigimtis visada persvers proto bei dvasingumo pradą ir savo pesimistinį požiūrį į pasaulį pagrindžia tvirčiausiu argumentu – pripažįsta, kad ir pats yra niekam tikęs. Toks žmogus gerai žino, kad tas, kas šiandien juokiasi, rytoj verks.

Galiausiai jis prieina prie išvados – kodėl to tuščio ir nykaus gyvenimo neužbaigus? Taigi įvairiais būdais – alkoholiu, narkotikais ar dar kitaip – trumpina gyvenimą.