Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Vargingieji iš laimės ekonomikos laimėtų daugiausia

„Tyrimai parodė, kad moderniose šalyse gyvenimo gerovė nuolat kilo, tačiau patenkintų gyvenimu žmonių skaičius beveik nesikeitė. Ar žmogaus laimė priklauso tik nuo to, kiek jis uždirba?“ – klausia Janina Iš Panevėžio r.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis.

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Taip, tyrimai atskleidė, kad ekonominė gerovė, gausesnis vartojimas nelemia pasitenkinimo gyvenimu. Įsigijęs du mobiliuosius telefonus žmogus netampa laimingesnis už tą, kuris turi tik vieną. Kita vertus, negalintis patenkinti būtiniausių poreikių asmuo irgi retai kada džiaugiasi gyvenimu. Todėl šiuolaikinei visuomenei kyla klausimas, kaip susieti ekonomikos augimą su piliečių gyvenimo kokybe, kokius tikslus pasirinkti. Ieškant atsakymo į jį, svarbu žinoti, kokie valdžios veiksmai didina, o kokie – mažina piliečių laimę, ir ją išmatuoti.

Dažnai bandoma remtis socialinės raidos indeksu, kuris jungia tikėtiną gyvenimo trukmę, išsilavinimo kokybę ir bendrąjį vidaus produktą. Tačiau šis bei panašūs indeksai ir realus gyvenimas ne visada sutampa. Iš jų spręsti apie piliečių savijautą tai tas pat kaip iš patiekalų skaičiaus atspėti, ar pietūs buvo skanūs.

Bet galima problemą nagrinėti tarsi iš kitos pusės. Galima apklausti žmones apie jų savijautą ir gretinti atsakymus su įvairiais ekonominiais bei socialiniais indeksais. Tokie tyrimai parodė, kad valstybės, bandžiusios pagerinti savo piliečių gyvenimą vien didindamos materialinę gerovę, tikslo nepasiekė. Įvairiose šalyse žmonėms priimtinas aprūpinimo lygis buvo gana skirtingas. Tačiau kai pajamos priartėdavo prie modernių šalių vidurkio, tolesnis turtėjimas jau nebedarė žymesnės įtakos piliečių savijautai, nors iki jo pajamų augimas pastebimai mažino nelaimingų žmonių skaičių.  Lietuvoje toks pokytis įvyksta, kai pajamos priartėja prie 2 000–3 000 eurų. Suprantama, žmogus, mokantis paskolą už butą ar automobilį, ir ją išmokėjęs jaučiasi skirtingai, nors atlyginimą gali gauti panašų.

Tas pat dėsningumas nustatytas ir darbo psichologijos tyrimuose. Iš pradžių atlygis motyvuoja daugiau dirbti, o vėliau jo augimas jau nebeturi pastebimos įtakos darbo rezultatams. Taigi nors niekas neginčys, kad kuo daugiau žmogus uždirba, tuo jam smagiau, bet to „daugiau“ poveikis gali būti gana menkas, todėl dera rinktis naujus valdymo tikslus.

Kokie jie galėtų būti? Nors laimė nėra tapati materialinei gerovei, vis dėlto žmogui labai svarbu jausti, kad jo ir visos valstybės pastangos duoda rezultatą. Todėl ne tiek svarbus absoliutus materialinio gyvenimo lygio kilimas, kiek tai, kad jis apskritai kiltų. Nuolatinis gerėjimo procesas daug paveikesnis nei staigus pakilimas ir jį lydintys kritimai. Paprasčiau sakant, nors visi norėtų laimėti loterijoje milijoną, bet daugiau laimės suteiktų kas mėnesį keliomis dešimtimis eurų didėjanti alga ir aiškus pažadas, kad taip bus visą laiką.

Ne mažiau svarbu išvengti ekonominio nuosmukio pasekmių. Nors rinkos ekonomikai būdinga kilimo ir kritimo kaita, valstybinė politika gali sušvelninti kritimų pasekmes ir lygiai taip pat pakilimo metais nukreipti dalį pajamų pasirengimui blogesniems laikams. Paprasčiau sakant, valdžia turi taupyti, kai niekas netaupo, ir išlaidauti, kai niekas neturi tam pinigų, nes nuostoliai liūdina piliečius labiau nei tokio pat dydžio sėkmė.

Toks pat dėsningumas galioja ir kitiems pokyčiams. Gyvenimas sudėtingas ir tikėtis, kad jis nuolat visose srityse gerės, nedrįstų net didžiausias optimistas. To nesitiki ir piliečiai, vertinantys valdžios veiksmus. Vis dėlto jie pripranta prie tam tikro pasiekimų lygio ir labiau domisi nukrypimais.

Visuomenės, kurios vertina save kaip sėkmingos, pripranta prie sėkmės, o kitos – prie nesėkmės. Todėl, kaip teigia laimės ekonomikos specialistas N.Kepleris, vargingiau gyvenančiuose kraštuose bet koks veiksmas, nors truputį sumažinantis bendras negatyvias nuostatas, net minimalios investicijos į piliečių laimę daro daug didesnį poveikį nei turtinguose. Taigi laimės ekonomika vargingesnėms valstybėms yra reikalingesnė nei turtingesnėms. Laimingas žmogus yra vertybė, nes jis sugeba daugiau uždirbti, yra sveikesnis, pilietiškesnis ir tolerantiškesnis. Lieka tikėtis, kad šiuos dėsningumus prisimins ir kuriantieji Lietuvos ateities strategijas.

 

Rekomenduojami video