Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Sraigių ūkių gyvastį palaiko moterys

Lietuvos ūkiuose įsibėgėja sraigių derliaus rinkimo metas. Šį darbą jų augintojai turi užbaigti kol šilta ir nėra šalnų. Tik pačių ūkių belikę labai nedaug ir tie patys ieško būdų, kaip išlikti. Anksčiau šiame versle lyderiaudavo vyrai, dabar vis plačiau kriauklėtųjų auginimas įtraukiamas į edukacines veiklas ir tuo užsiima ūkininkės moterys.

Prisitaikė prie pokyčių

Paskardiškio kaime, netoli Salako (Zarasų r.) sraigių augintojų Natalijos Pronckienės ir Saulinos Jegelevičienės įkurta UAB „Emerta“ per pandemiją išgyvena ne pačius geriausius laikus. Sraigių auginimą perdavusios savo mokiniams, kaimo verslininkės įsirengtame sraigių mėsos perdirbimo ceche gamina patiekalus, juos pristato į šį kraštą užsukantiems turistams, įvairiais būdais populiarina savo gaminius – siūlo sraigių degustaciją užsisakyti į namus, biurą ar bet kurią vietą, priima grupes žmonių savame ūkyje pažintinei ekskursijai. Taip ir sukasi lyg voverės užburtame rate.

Pasak verslo sumanytojos N.Pronckienės, tokius žingsnius joms padiktavo pats gyvenimas, vien auginti sraiges ir nieko daugiau nedaryti joms neatrodė perspektyvu. „Mes paleidome savo mokinius auginti sraiges savarankiškai. Jie užaugina, priduoda perdirbti, o mes iš šios žaliavos gaminame produktus. Tapome galutinio produkto gamintojomis. Jeigu visi tik augins, bet niekas nesupirks ir negamins, bus labai liūdna“, – aiškino kaimo verslininkė-entuziastė.

Sraigių auginimo ūkį netoli Salako dvi darbo netekusios Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojos įkūrė 2012, o gamybos cechą – 2015 metais. Teko daug investuoti, imti paskolą banke. „Antrus metus trunkanti pandemija mus truputį pakirto, nes mūsų produktas keliaudavo į restoranus. Ilgą laiką daug restoranų buvo uždaryti. Tada mes buvome prastovose“, – pandemijos metu iškilusius iššūkius vardijo sraigių patiekalų gamintoja.

Be to, moterų verslas buvo orientuotas ne tik į Lietuvos restoranus. Jos turėjo kontraktus su Rusija, Baltarusija, mezgėsi ryšiai su Ukraina, bet nespėjo išsiplėtoti. Vien į Baltarusiją per metus planavo tiekti apie 20 tonų sraigių. „Ispanija mūsų partnerė, bet dabar niekas neperka, sraigės net jų nedomina. Visiems versluose labai sunku. Todėl mes verčiamės vietinėmis degustacijomis. Žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos autobusais ir dalyvauja edukacinėse programose. Važiuojame ir į Tiltiškių vandens malūną, kur lankytojams teikiame edukacinę programą“, – šią vasarą atsigavusiu darbo krūviu džiaugėsi UAB „Emerta“ direktorė.

Ji pasakojo, kad dabar ceche triūsia trise, daugiau darbuotojų nesamdo. Ruošia kibinus su sraigių mėsos įdaru, sraiges burgundiškai su skrudinta duona, kepa naminį pyragą, verda kavą, arbatą ir garsina save. N.Pronckienės pastebėjimu, žmonėms įdomu, nes dažnai pirmą kartą valgo sraigių gaminius.

Praskleidusi gerų laikų prisiminimus N.Pronckienė džiaugėsi, kad joms yra tekę trejus metus iki pandemijos dalyvauti „Litexpo“ parodose, su sraigių gaminiais buvo pasiekusios Sankt Peterburgą. Ir kitur veždavosi savo produkcijos, plėtė klientų ratą, stiprino pardavimo ryšius. „Dabar yra kaip yra“, – atsiduso Natalija.

Parduoti nebuvo kur

Su pirmais sunkumais Salako sraigių augintojos susidūrė vos pradėjusios auginti sraiges. Užauginę pirmo prieauglį neturėjo kur jį parduoti. „Nors užkask šernams. Tada buvo tokia situacija“, – prisiminė N.Pronckienė, pridurdama, kad dėl to 2015 metų kovą veiklą pradėjo jų fabrikas.

Nors dabar užsiima tik gamyba, sraigių auginimą stebi iš šono, nuo to labai nenutolo. Salako įmonės vadovė VL sakė, kad per rugsėjo–spalio mėnesius reikia laiku iš lauko ganyklų surinkti sraiges, kol pelės į jas neįsisuko. Be to, sraigės bijo šalčio: kai naktimis būna 8 °C šilumos, sraigė jau nesimaitina. Tada jas reikia surinkti, užmigdyti, padėti į šaldytuvą arba nuvežti perdirbti. Salakietės į savo šaldytuvą galėdavo sutalpinti 6 tonas sraigių.

Jos apgailestauja, kad dar ne visi supranta sraigių produktuose esančių baltymų bei aminorūgščių naudą sveikatai. Natalija sakė, kad sraigių mėsos gaminių skonis panašus į baravykų. Jos teigimu, turi tendenciją populiarėti, bet perkamosios galios nėra.

Nors verslas patiria vis naujų išbandymų, dėstytojos gyvenimu kaime nenusivylusios. Čia visada yra ką veikti. Didžiuliai šiltnamiai, 20 vištų, du keturkojai sargai, dvi katės. Visiems reikia paruošti maisto. Todėl anksčiau 2 val. nakties gulti nenueina. Veiklos daug, vos spėja.

Prisirišo visam laikui

Kitame Lietuvos regione – Panevėžio rajone – sraigių ūkį puoselėja Janina Krikštaponienė. Ūkininkė augina afrikines „Helix Aspersa Maxima“ sraiges, priima ekskursijas, organizuoja edukacines programas nuo sraigių auginimo iki jų paruošimo vartojimui, tą rodo sraigių produkcijos gaminimo ceche, salėje rengia degustacijas. Ūkyje dirba visa šeima, samdomų darbuotojų neturi.

„Mums neblogai sekasi, o ir sraigių derlius pagal tokią vasarą, kaip ši, gana neblogas, vis dar augame, kol leidžia orai“, – rugsėjo 9 dieną pasakojo J.Krikštaponienė. Pasak ūkio įkūrėjos, ši vasara sraigėms nepalanki, nes buvo pernelyg karšta ir per sausa, todėl buvo dienų, kai sraigės nesimaitino, palįsdavo po lentelėmis ir miegodavo. Tokiose slėptuvėse šeimininkams jų nepavykdavo nei pažadinti, nei gerai sudrėkinti vandeniu. Kai sulaukė lietaus, ūkininkė pamatė, kiek dar turi ganyklose mažų, nepriaugusių sraigiukų.

„Bet derlius neblogas. Įsiveisimui šiemet paleidau apie 260 tūkst. vnt. sraigių. Kažkiek nunyko. Kai kurios mažiukės karštyje tiesiog sudžiūvo. Lyg žinodama trupučiuką daugiau paleidau, jeigu kuri neužaugtų. Jei pusė išaugs, man sočiai užteks“, – pasakojo ūkio savininkė.

Šį rudenį J.Krikštaponienė planuoja surinkti apie 1 toną sraigių derliaus. Jei tiek surinks, bus patenkinta rezultatu. Nespėjusias užaugti sraiges migdys šaldytuve, o pavasarį prižadins ir išleis į pievą priaugti. Per vieną mėnesį jos pasieks norimą dydį ir ūkis anksti turės šviežio sraigių derliaus. Tik darbo su jomis bus šiek tiek daugiau.

Į sraigių ūkį šiemet kaip niekada gausiai atvažiuoja ekskursijos, tris dienas šurmuliavo atvirų durų dienos. „Dabar jau galiu papasakoti svečiams viską – apie patį sraigių veisimą, visą šį ciklą iki pat auginimo, kaip mėsą paruošti, sraiges sutvarkyti, gaminį padaryti, duodu jų paragauti“, – pasakojo sraigių ūkyje įdirbio viršūnę pasiekusi ūkininkė, pagal specialybę kulinarė-konditerė.

Beveik 11 metų sraigėms atidavusi ūkininkė Janina apgailestavo, kad sraigių augintojų asociacija išsibarstė, augintojai likvidavo ūkius. Jos duomenimis, šių metų pavasarį jai buvo žinomi vos 5 sraigių auginimo ūkiai. Ji labai abejoja, kad per vasarą jų padaugėjo. Ūkininkės nuomone, ne tik pandemija ir sunkus darbas atbaidė žmones nuo sraigių auginimo. Vieni ūkininkai atsisakė jas auginti, nes nebuvo rinkos, sklandžios realizacijos, išvargino stringantys atsiskaitymai. Ji pati išliko, nes jai labai patinka ši kryptis, o dabar tai tapo ir hobiu. Augina ne tik afrikines sraiges, bet ir didžiąsias achatinas, kurių jau turi 8 rūšis.

Pati paragavo ne iš karto

Panevėžio krašto ūkininkė neprisiaugina itin daug perdirbimui skirtų sraigių. Mano, kad pasirinko teisingą kryptį gaminti galutinę produkciją. Stebi, kad didėja valgytojų gretos. Ūkio darbuose jie papildomai žmonių nesamdo, taip irgi susitaupo.

J.Krikštaponienės teigimu, vien auginti sraiges neapsimoka dėl labai žemos jų supirkimo kainos. Jos duomenimis, šiuo metu supirkėjai už kilogramą ištuštintų užmigdytų sraigių siūlo vos po 1,60 Eur. „Vynuoginių kilogramą gali ir už 50–60 ct parduoti, nieko neįdėjus, tik surinkus jas gamtoje. O mes savo sraiges turime išpuoselėti, išveisti, išauginti, paskui surinkti, ištuštinti, sumigdyti. Sraigė netenka pusės savo svorio, iš maždaug 28 gramų lieka tik 14 gramų. Įdėjus šitiek darbo jokiu būdu neapsimoka taip pigiai jas parduoti. Kad išaugintume toną sraigių, sušeriame apie 2 tonas pašaro. Dirbi visą sezoną, už darbą nieko nebelieka, tai kas čia nori už dyką dirbti?“ – sraigių verslo nykimo priežastis vardijo senbuvė augintoja.


Janinos ateities svajonėse – plėsti produkcijos asorti

mentą, skatinti žmones valgyti sraiges, pratinant negalvoti apie sraigę kaip apie šliužą. Kai kurie atvykę tiesiog negali paragauti. „Nesistebiu nė vienu žmogumi, kuris nedrįsta paragauti, kuriam tai nemalonu. Aš pati paragavau sraigę po 6 metų, skaičiuojant nuo jų auginimo pradžios. Gamindavau, bet negalėdavau paragauti, man atrodė vau, ne, nevalgysiu. Bet gyvenimas privertė keistis. Pradėjusi gaminti pardavimui jau turiu pati viską išragauti. Nieko nekopijavau, pati susikūriau receptūras. Tai nebuvo labai sunku, nes esu kulinarė-konditerė, taip pat esu įgijusi žemės ūkio srities specialybę. Tad visi mokslai ir žinios ūkio gyvenime pravertė“, – VL atviravo Panevėžio rajono sraigių augintoja ir perdirbėja.

Rekomenduojami video