Laikraščio "Darbas" redakciją pasiekė kalbos apie šaltalankių augintoją mūsų rajone. Kiek mums žinoma, kol kas vienintelį! Jau trejus metus žadeikonietis Vilmantas Stuogis žmones sveikatina šių oranžinių uogų gaminiais – natūraliomis sultimis, skaidulomis, aliejumi… Aplankėme Stuogių šeimą ir išsikalbėjome – kokį kelią reikia nueiti, kad galėtume mėgautis šia gamtos dovana?

Iš mažos uogos – gausios gėrybės

Bandymus su šaltalankiais Vilmanto Stuogio šeima pradėjo nuo virtuvės – maždaug prieš aštuonerius metus. Šaltalankiai kaprizingi, ypač molingose mūsų žemėse. Pirmasis derlius nudžiugino tik po penkerių metų, ir tai vos penki kilogramai. Rankinė sulčiaspaudė, pirmieji ragavimai… Bet užmojai pamažu augo. Atsirado ir nuolatinių klientų. Šiandien Stuogiai augina net pusketvirto hektaro kultūrinės atmainos šaltalankių. Kiekviename hektare jų – maždaug po aštuonis šimtus! Ar galima namuose užsiauginti vieną šaltalankį? „Jiems būtinai reikia draugijos“, – sako Vilmantas. Turi būti mergaitė ir berniukas. Stipriosios lyties atstovų jų sode pakanka apie dešimtadalio. Na, o derlių nuima visa šeima – Vilmantas, Virginija ir trys jau suaugę jų vaikai: Vilhelmina, Vilda, Vygaudas. Dirbdami kasdien, apsisuka maždaug per savaitę. Vienas medis duoda apie penkiolika kilogramų uogų (kuo drėgnesni metai, tuo gausiau). Tai – pilnas automobilis šakelių, aplipusių ryškiomis uogomis. Pačios uogos labai trapios, tarp pirštų subliūkšta. Tad derlius imamas po pirmųjų stipresnių šalnų (dabar šis laikas ateina vis vėliau) genėjimo būdu, kartu medį ir formuojant. Jei su šaltalankiais elgiamasi jautriai ir medžiai neskriaudžiami, derliumi džiaugtis galima kasmet. (Be to, šaltuko gavusios uogos įgauna prabangų medaus prieskonį…) Pats medis „gyvena“ apie ketvirtį amžiaus.

„V. Stuogio ūkis“ bendradarbiauja su „Juodąja uoga“ Biržuose – ceche šakelės su uogomis apdirbamos ir iš jų gimsta sveiki produktai. Turint mažą ūkį tuo užsiimti patiems neapsimoka – procesas išties sudėtingas: uogos atskiriamos, plaunamos, dvi savaites laikomos trisdešimties laipsnių šaltyje, kuliamos… Išspaudų luobelės, arba skaidulos, – šalutinis produktas, yra džiovinamos žemoje temperatūroje maždaug savaitę, kad neprarastų naudingųjų savybių. O namie nedideliais kiekiais Stuogiai spaudžia šaltalankių aliejų. Lietuvoje, net kaimyniniuose Biržuose yra ir stambių šaltalankių augintojų – turinčių po šimtą hektarų šių medžių. Bet derlius, deja, dažnai iškeliauja jau į užsienio šalis.

O Stuogių šeima džiaugiasi, kad jų ūkio gėrybių dažniausiai nelieka jau per kelias dienas! Pasvalio žmonės tikrai mėgsta rūpintis savo sveikata bei ją dovanoti artimiesiems ir atrado nepamainomą šaltalankių naudą: uogos prisotintos ne tik C, bet vitaminų iš kone visų abėcėlės raidžių, beta-karoteno, folio rūgšties… Be to, šarmina organizmą, tinka ir besiskundžiantiems rėmeniu. Virginija atskleidžia, kad šaltalankių sultis vartoti pataria ir gydytojai, o tarp klientų – ir sirgę onkologinėmis ligomis, šaltalankiais stiprinantys nualintą imunitetą. 

Planuose – prekiauti dar vienu produktu, bet Vilmantas kol kas laiko tai paslaptyje. Stebina, kiek daug galima „išspausti“ iš tokios mažos uogos! O sekti „V. Stuogio ūkio“ naujienas ir susisiekti su augintojais galima asmeninėje Vilmanto feisbuko paskyroje.

Šeimos ūkis 

Šaltalankių sodas auga Vilmanto senelių žemėse, Saudogalos kaimo vienkiemyje. Jis pats gimė Puškoniuose. Nuo mažens stebėjo, kaip dirba tėtis – rajone žinomas ugniagesys Julius Stuogis. Jau aštuonerių prisiprašydavo kartu važiuoti į gaisrus… Ir pats ugniagesyboje – nuo aštuoniolikos, šioje srityje dirba ir sesuo. Vilmantas šiandien yra Biržų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas. Iš ugniagesių giminės kilęs vyras sako: „Einu ne dirbti, bet budėti. Nes kai mes dirbame, kas nors jau verkia.“ O mokytis ir darbuotis teko daugybėje sričių. Vienoje jų, prekyboje, susipažino su Virginija, kilusia iš Žadeikėlių – barmene, kaip ir jis pats. Ir apsigyveno abu Žadeikoniuose. Patys kūrė namus, pradėjo ūkininkauti. Išbandė ekologinę ūkininkystę, gyvulininkystę, įvairias augalines kultūras. Panašu, labiausiai Stuogiams prie širdies – saulėtieji šaltalankiai…

Prie ūkio darbų prisijungia ir Stuogių atžalos. Šiandien vyriausioji Vilhelmina – kalbų specialistė, Vilda studijuoja ekonomiką, Vygaudas – rinkodarą, norėtų pasukti į architektūrą. Kas mėgsta kartu suktis virtuvėje, kas – prie traktoriaus. Bet šaltalankiai, kaip ir Stuogiai – šeimyniški, auga draugėje…

Šaltalankiai – ir kūno sveikatai, ir sielą džiuginantiems desertams 

Vilmantas perspėjo – kad organizmas priprastų prie vitaminų bombos, šaltalankių sultis patartina gerti po du šaukštus per dieną, pamažu porciją didinant. Štai laikraščio darbuotojai kasryt „prisirašo“ pasigardžiuodami mažu espreso puodeliu. Švelni rūgštelė ir gaiva kaipmat suteikia energijos. 

Šaltalankių skaidulas Stuogiai vartoja ir kaip prieskonius (tinka mėsai, žuviai – primena citrinpipirius ir turi subtilų medaus poskonį), ir desertams, kokteiliams… Šaltalankių aliejus – išsigelbėjimas ne tik nudegus odą, bet ir kaukė trokštančioms gražių plaukų. O sultis maišo su imbieru ir naminiu medumi – imunitetą stiprinančiu mišiniu gardina arbatą. Kaip dar panaudoti šaltalankių sultis, Virginija pasidalijo ir įkvepiančiu savos kūrybos receptu.

Viską, išskyrus sultis, įprastai sumaišyti. Sulčių pilti tol, kol tešla taps šiek tiek skysta. Kepti apie 30 minučių iki 170 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Šeimininkės gali drąsiai improvizuoti – kam norisi saldžiau, kam – gausiau aplieti šokoladu, kam daugiau oranžinių sulčių… Būkite sveiki!