Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šalia tėvų – ir pomidorų karalienė

Aplinkoje, kur ir akmuo kruta, ir pats negali nekrutėti. Tokia tautos išmintimi vadovavosi Miežiškiuose gyvenanti ūkininkų šeima. Ir dabar to nesigaili. Į daržus su lopšiu nusinešti jų kūdikiai išaugo jau žinodami, kad iš guolio nekepsi raguolio, tai dabar visi aplink sukasi, triūsia, visokių naujovių sumąsto.

Visi su savais darbais

Pas Miežiškiuose gyvenančius šešiasdešimtmečius ūkininkus Vilių ir Reginą Valiukus važiuojame šiltą rudens popietę, žinome, kad turime taupyti jų laiką.

Darbymetis, reikia kasti bulves, iš laukų susivežti daržoves, o ir šiltnamiuose augančių pomidorų derlius dar nesibaigė. Tų pačių šiltnamių pakraščiuose, ant lentynų, pristatyta gausybė žydinčių gėlių vazonėlių. Visų tų gėrybių pardavimu rūpinasi patys ūkininkai – ir gėles, ir daržoves kasdien veža į turgų.

Kieme stovi keli lengvieji automobiliai – tai klienčių, atvykusių į grožio saloną, veikiantį Valiukų name. Jį įkūrė šeimininkų jaunėlė, 32 metų kosmetologė Rita Valiukaitė.

Čia klesti ir vyresniosios 36 metų dukters Vilmos Burneikienės, Kauno technologijų universitete baigusios verslo vadybos ir administravimo studijas, šeimos verslas – automobilių servisas bei augalininkystės ūkis.

Elektriko specialybę turintis 27 metų sūnus Steponas šiuo metu dirba Olandijoje. Kas porą mėnesių dviem savaitėms jis parvažiuoja pas tėvus.

Kūrėsi nuo nulio

„Tik jaunylis mūsų pastogės dar nepalikęs. Dukterys lyg ir šalia, bet kartu ir kitur“, – sako Valiukai ir kviečia vidun.

Sukam į svetainę, joje prie kompiuterio sėdi anūkė, ant to pat krėslo įsitaisęs ir šunelis. Aplink bėginėja keturi mažulyčiai kačiukai ir dėmėtakailė katė.

„Dar kolūkių laikais mes atsikraustėm iš Anykščių rajono“, – pradeda pasakoti šeimininkai.

Čia buvęs tarybinis ūkis jaunus žemės ūkio specialistus priėmė išskėstomis rankomis, R.Valiukienė buvo diplomuota agronomė, o V.Valiukas – veterinarijos felčeris.

„Atėjom su pirmagime ant rankų ir taše“, – vaizdžiai nupasakoja, kad kūrėsi nuo nulio, sovietmečiu nieko nebuvo spėję užgyventi.

Ėmė tai, ko kiti nenorėjo

Kartu su Nepriklausomybe plūstelėjo visokių galimybių, nebijantys darbo galėjo imtis įvairiausių veiklų. Valiukai kaip tik buvo iš tų darbščiųjų.

Abu mena kolūkių griūtį ir didelę suirutę, žmones apėmusią euforiją, kad gali gauti žemės. Anot Valiukų, visi jos buvo išsiilgę. Tik ne visi gautomis žemėmis ilgai džiaugėsi. Entuziazmas blėso pamačius, kad tą gautą žemę ne kam kitam, o patiems reikia dirbti, tad daugelis savus hektarus ėmė pardavinėti.

„Kai žmonės kolūkio turtą dalijosi, niekam fermų nereikėjo, visi norėjo traktorių, plūgų, mašinų. O juk ūkininkaujant pagrindinis dalykas – pastatai, tai mes ėmėm pastatus“, – V.Valiukas sako žvelgęs į ateitį.

Jauna šeima ūkininkauti pradėjo turėdama 62 hektarus žemės.

„Ko mes tik nedarėm! Ūkį kurti pradėjom iš nieko, tad visko reikėjo, todėl daug ką bandėm“, – prisimena moteris.

Kurį laiką Valiukai augino lapes, veždavo jas parduoti į Kauno Aleksoto turgų.

Paskui atėjo laikas kiaulėms, fermoje laikė 50 motininių kriuksių su paršeliais.

Patys joms ir pašarus auginosi – didelį lauką moliūgų ir grūdines kultūras.

Priėdusios batonų kiaulės susirgo

„Vienais metais grūdai neužaugo, pavėlavom pasėti. Neturėjom patirties. Visko dirbdami mokėmės, nes kai pradėjom ūkininkauti, tebuvom 30-mečiai, – pasakoja Valiukai.

Derliaus nėra, teko sukti galvas, kuo kiaules šerti. Iš pradžių giminaičiai sušelpė maišeliu kitu grūdų, paskui jaunieji ūkininkai rado kepyklą, iš kurios pigiau galėjo pirkti nekondicinius batonus.

„Pradėjo kiaules berti nuo tų batonų, matyt, į juos chemijos buvo privaryta. Nugaros spuogais nuėjo, o vietoj dviejų vadų per metus pradėjo vesti tik vieną kartą“, – prisimena ūkininkavimo nesėkmę.

Lyg to būtų maža, tais metais kiaulės dar pradėjo gaišti.

„Kad visai nebankrutuotume, panaikinom kiaulių ūkį“, – reikėję priimti ir skaudžius sprendimus.

Ką toliau daryti, ko imtis, iš ko gyventi?

„Išlėkėm į Turkiją pailsėti, o iš atostogų grįžom jau su nauja idėja: imsimės šiltnamių“, – džiaugėsi radę naują kryptį.

Krutančiam ir Dievas padeda

Didelį ir gražų namą, kuriame dabar gyvena, Valiukai pradėjo statytis pirmaisiais Nepriklausomybės metais, skaičiuoja, kad jame jau šeimininkauja 30 metų.

Pasukę į daržovių auginimą šiltnamiuose jie neprašovė, tas verslas ūkininkus iki šiol maitina.

„Auginam daigus ir pomidorus, kai pasibaigia daigai, prasideda triūsas prie lauko daržovių“, – aiškina.

Pasak ūkininkų, aplink namus turėdamas žemės, jei nesi tinginys, gali visko prisigalvoti.

„Judėk, krutėk, tai ir Dievas padės, o iš guolio nekepsi raguolio“, – sau vis primena liaudies išmintį.

Pasak R.Valiukienės, dėl to, kad jų ūkis nedidelis, tam tikra prasme turi pranašumų prieš stambius ūkius.

„Mes viską pasidarom patys, nieko neišmetam. Ir kopūsto lapą namo iš lauko nešu, atiduodu vištoms. Jas sau laikom mėsai. Kiaušinius vežu į turgų. Žiemai prisiruošiam savo bulvių, burokų, morkų, kopūstų. Kai taupai, tai ir susitaupo. Dideliame ūkyje to nepadarysi, jie dažnai yra vienos krypties, tad kasdienių gėrybių augintis sau neapsimoka“, – tikina moteris.

V.Valiukas žino dar vieną jų mažo ūkio pranašumą – jie visais laikais išsivertė be paskolų, neėmė europinės paramos.

„Su bankais jokių reikalų neturim ir neturėjom, todėl ramios galvos“, – vyras ir žmona sutaria ir tuo klausimu.

Lopšį guldė tarp burokų

Kaip pavyko, kad vaikai nuo gimtojo lizdo nenutolo, neieškojo leng-vesnio gyvenimo didmiesčiuose?

„Vaikai nuo mažų dienų mokėsi, kad reikia dirbti – ką pats padarysi, tą ir turėsi, niekas jokių gėrybių veltui ant lėkštutės neatneš“, – paaiškina.

Visos atžalos kaimo darbų pradžiamokslį pradėjo nuo daržų, jų visad buvo didžiuliai plotai, nes ne tik šeimai, bet ir gyvuliams reikėjo daržovių.

„Mergaitei – septyneri, eini į daržus ir jai duodi į rankeles įrankį, o kitą vaiką nešiesi lopšy, dedi vidury burokų“, – kalba ūkininkė.

Aplinkoje, kur ir akmuo kruta, nevalingai ir pats imi krutėti.

„Ir bobutė buvo labai darbšti, ji sakydavo, kad darbas žmogaus negadina, bet čia pat perspėdavo, jog triūsti reikia su protu, pavargus nebesiplėšyti, o eiti pogulio“, – prisimena pašnekovė.

Visi draugauja su muzika

O geriausias poilsis po sunkaus darbo – atsiduoti pomėgiui.

Visa Valiukų šeima yra muzikali. R.Valiukienė dainuoja Miežiškių kultūros centro folkloro ansamblyje, o V.Valiukas groja dūdų orkestre.

Vyriausioji duktė nuo mažų dienų grojo smuiku kultūros centro būrelyje, jaunėlė į muzikos mokslus buvo visai rimtai kibusi, Panevėžio muzikos mokykloje baigė akordeono klasę. Sūnus vaikystėje mokėsi smuikuoti.

Šeimos galva dar yra ir medžiotojas, namie gausu jo trofėjų. Už įspūdingus elnio ragus V.Valiukas yra gavęs net bronzos medalį.

„Smagu, kad visi vaikai netoliese, bet nė vienas po mūsų žemės nedirbs. Kol kartu gyvenom, kartu ir dirbo, o dabar jie turi savas veiklas, prievarta prie žemdirbystės mes nė vieno nespaudžiam“, – prisipažįsta V.Valiukas.

Maža gerumo, kai ilgu artimųjų

Išleidusi klientes trumpam pasirodo ir R.Valiukaitė. Ji iš karto nurodo šeimos stiprybės ir vienybės paslaptį.

„Mūsų šeimoje niekas nesiskyrė ir antrą kartą nesituokė. Ir visa giminė tokia, visų tvirtos ir darnios šeimos“, – sako.

Ji pati trumpam buvo išvykusi į Norvegiją užsidirbti.

„Dirbau sunkiai, per du darbus. Viskas ten gerai buvo, bet vienai tarp svetimų buvo labai bloga“, – paaiškina, kodėl po metų grįžo namo neištvėrusi artimųjų ilgesio.

„Vaikai, jei daug dirba, čia užsidirba ne mažiau nei užsienyje“, – tvirtina R.Valiukienė.

Tokią išvadą ji padarė pabendravusi su laimės ieškojusiais svetur.

„Viešėjo šeima iš Norvegijos, jų vaikai gyvų viščiukų nematę, kilnojo juos, glamonėjo, nuo vištų akių neatitraukė. Mūsų vaikai tuoj pasigavo mintį, kad galėtume mažinti sunkų darbą šiltnamiuose ir lengviau užsidirbti duoną – auginti naminius paukščius ir rodyti turistams“, – pasidžiaugia moteris vaikų sumanumu.

Filmavo pomidorų karalienę

Iš savo namų, paskirsčiusi užduotis samdomoms darbuotojoms, atskuba ir V.Burneikienė.

„Kodėl baigusi universitetą nepabėgau į miestą?“ – klausimu stebisi ji.

Anot jaunos moters, akivaizdu, kad gyventi šalia tėvų visom prasmėm patogiau.

Ji su vyru, automobilių mechaniku Dariumi, kilusiu iš Skaistgirių kaimo, gyventi mieste jokiu būdu nenorėjo. Galop nusvėrė Miežiškiai. Prieš 8 metus šeima pasistatė namą ir šalia jo autoservisą.

Moteris ėmėsi to, ko išmoko dar mokykliniais metais – pomidorų auginimo. Jos ir tėvų šiltnamius skiria vos keli metrai.

Moteris rodo paskutinius šių metų gražuolius raudonšonius, likusios tik vėlyvosios veislės, kiti jau nuskinti ir parduoti.

Šios vasaros pabaigoje į V.Burneikienės šiltnamius viena po kitos vyko respublikinės televizijos, filmavo gausybę moters auginamų retų daržovių.

Televizininkai miežiškietei priklijavo šių metų pomidorų karalienės titulą.

Gailutė KUDIRKIENĖ, „Panevėžio kraštas“

Rekomenduojami video