LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Jau beveik nieko nebestebina patruliuojančiuose policijos automobiliuose matyti išvaizdžias moteris – uniformuotas pareigūnes.
Policijoje dirbančios moterys nesitiki „dailiosios lyties“ privilegijų. Jos ir sportuoja, ir ruošiasi tarnybai lygiai su vyrais, ir dirba vienodai. Jaunos moterys iš viso pareigūnų būrio skiriasi tik tuo, kad trykšta optimizmu. Ir jo linki savo kolegoms.
Artėjant Angelų sargų dienai „Šiaurės rytai“ kalbino dvi Biržų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiąsias patrules 29 metų Deimantę Čirvidienę ir 24 metų Miglę Raščiauskaitę.
Supranta mamos darbą
Į redakciją Deimantė atskuba po antros naktinės pamainos. Tačiau žiūrėdamas į išvaizdžią ir energija trykštančią moterį nepatikėtum, kad jai trūktų poilsio.
Deimantė su vyru, taip pat policijos pareigūnu, augina dvi dukrytes. Vienai jų dveji, kitai - šešeri metukai.
Mažylė dažnai nenori mamos išleisti į tarnybą ir visuomet skuba apkabinti, kai mato, kad ji rengiasi uniformą.
Grįžusi po naktinio budėjimo moteris pirmiausia rūpinsis savo mažosiomis, o miegą, kuris šeimoje yra šventas dalykas, atidės popietei.
Deimantė sako, kad vyresnėlė, pirmokė, supranta, kokį darbą mama dirba.
Kai pas pradinukus atėję policijos pareigūnai mokė saugaus eismo taisyklių ir paklausė, ar policininkų darbas sunkus, mergytė pirmoji šaukė: „Taip!“
Policijoje užaugo
Policija Deimantei nebuvo „nežinoma žemė“. Jos mama Danutė Ulevičienė trisdešimt metų dirbo Biržų rajono policijos komisariate.
Dukra čia sako užaugusi, nes dažnai būdavusi pas mamą, ruošdavusi pamokas. Ir buvusį policijos komisarą Rimantą Lapėną labai gerai prisimenanti. Ir dabartinį savo viršininką Jaunių Jurelevičių. Sako, pastarąjį pažįstanti bene visą savo gyvenimą.
„Jokių kitų variantų, kur eisiu dirbti, nebuvo“, - sako moteris.
Ji baigė socialinio darbo organizavimo studijas, kurios irgi susijusios su pagalba žmonėms. Po to baigė policijos įvadinius kursus ir pradėjo dirbti.
„Policijos virtuvę pažinau nuo mažų dienų. Žinojau, kas su kuo gaminama, kokie ingredientai dedami“, - vaizdžiai kalbėjo moteris.
Pasak policijos pareigūnių Deimantės Čirvidienės ir Miglės Raščiauskaitės, darbe ne visada gelbėja vyriškumas – praverčia moterų gebėjimas dažniau naudoti psichologinius metodus.
Kai nežinai, kas laukia
Patruliai – pirmieji, kurie paskambinus žmogui bendruoju pagalbos telefonu atvažiuoja į įvykių vietą. Vykdamas niekada nežinai, kas tavęs laukia. Tačiau tai sykiu ir vilioja.
„Traukia adrenalinas. Niekada nežinai, ar teks bėgti, vytis, guosti ar įkalbinėti“, - sako D. Čirvidienė.
Pareigūnė teigia, kad daugiausia veiklos darbe turi savaitgaliais ir per šventines dienas.
Taip pat iškvietimų skaičių veikia mėnulio fazė, pašalpų mokėjimo dienos. Tiksliau, kelios dienos po jų, kai pasibaigia „pašalpinių“ pinigai, pritrūksta alkoholio ir prasideda pykčiai bei muštynės.
Prieš alkoholio ar narkotikų padauginusius asmenis jai yra tekę naudoti ir specialiąsias priemones. Kad žinotų, kaip jos veikia, net pati išbandė specialiąją priemonę - tazerį. Sako, jausmas nemalonus.
Patruliuoja kartu su vyrais
Policijoje moterys dažniau patruliuoja kartu su vyrais, bet pasitaiko, kad viename ekipaže būna ir dvi moterys.
„Ne visose situacijose vyrai gelbėja. Jie nori viską padaryti greit. Mes dažniau psichologiškai veikiame“, - sako Deimantė. Kai kurie asmenys linkę pareigūnes savotiškai išbandyti, būtent tada praverčia psichologijos ir teisines žinios.
Nepaisant visko, policijos uniforma nepajėgi paslėpti moters ir motinos jausmų. D. Čirvidienė įvardija vieną skaudžiausių darbo atvejų – kai vaiko teisių specialistėms reikėjo padėti iš šeimos paimti vaikus. Jų mama ir patėvis buvo neblaivūs.
Vyresnysis vaikas sakė jai, kad bijo būti savo namuose ir nori išvažiuoti. Jis sakė galvojantis, kad kitur jam bus geriau.
„Kadangi esu mama, man buvo baisu, jog vaikas pats nori išvažiuoti iš savo namų. Į tai reagavau labai jautriai“, - pasakoja D. Čirvidienė.
Su vyru policijos pareigūnu Kęstučiu dvi dukras Luknę ir Meridą auginančios Deimantės Čirvidienės svajonė dvelkia moteriškumu: užauginti ir išleisti į mokslą vaikus, ilgai nesenti, gyventi ilgai ir laimingai.
Laisvalaikis – su šeima
Moters laisvalaikis labai ribotas. Su toje pačioje tarnyboje dirbančiu vyru pabūti tenka tik dvi dienas per savaitę. Tad šį laiką šeima leidžia kartu - kur nors išvyksta, susitinka su draugais, bendrauja su giminaičiais.
„Ačiū seneliams – jie anūkes labai saugo“, - sako Deimantė.
Jos svajonė dvelkia moteriškumu: gyventi ilgai ir laimingai, ilgai nesenti, užauginti vaikus, išleisti juos į mokslus.
Džiugiai sutikti kiekvieną dieną
Policijos pareigūnė sako Biržų rajoną gerai pažįstanti. Žino konkrečius adresus, „etatinius“ kvietėjus ir kas ten paprastai laukia. Dažniausi įvykiai – smurtas, alkoholizmas, pasibaigiantis konfliktais.
Darbo pobūdis skiriasi, kai tenka tirti rezonansinius nusikaltimus. Tuomet teka dirbti pagal Panevėžio tyrėjų nurodymus, pastebėti visas smulkiausias detales, kuo kruopščiau apklausti liudininkus, nes kiekviena smulkmena yra svarbi.
Pareigūnė darbe stengiasi valdyti stresines situacijas ir liūdniausiomis minutėmis įžvelgti optimizmą bei jo įkvėpti kitiems.
„Daug žmonių pareigūnus kviečia, kad galėtų išsikalbėti. Svarbu nepavargti pačiai. Ir nepamiršti, kad darbe ne tu, o kitas žmogus yra pirmoje vietoje“, - sako ji.
Savo kolegoms Deimantė linkėtų džiugiai sutikti kiekvieną dieną būnant darbe. Ir, aišku, sulaukti sveikinimų Angelų sargų dienos proga, nes žino, kaip tai jiems svarbu.
„Mes visi vieni kitus geriausiai suprantam. Ir asmeniškai labai gerai žinom, ko vienas kitam galim palinkėti. Juk esame žmonės, ne robotai“, - sako vyriausioji patrulė D. Čirvidienė.
Draugus išmoko atsirinkti
Reagavimo skyriaus vyriausioji patrulė Miglė Raščiauskaitė policijoje dirba jau penkerius metus, nors apie tokį darbą sako niekuomet nesvajojusi.
Užaugo Kvetkų kaime. Mokyklą baigė Rokiškio rajone, Pandėlyje.
Mokyklą baigė būdama septyniolikos metų gerais pažymiais, bet nežinojo, kokį tolesnį kelią rinktis.
Viename giminės susitikime artimieji patarė siekti policininkės profesijos. Jie vardijo privalumus: karjeros galimybės, nemokamos studijos, stipendija, garantuotas darbas.
Studijuojant bene pusė bendramokslių kalbėjo, kad policininkais svajojo dirbti visą gyvenimą. O dabar aiškėja, kad tų svajojusių šioje sistemoje dirba vis mažiau. O ji liko. Ir patenkinta.
Mergina sako, kad vos pradėjusi dirbti jautė, kad buvo daug norinčių tapti jos draugais. Per tam tikrą laiką sugebėjo atsirinkti ir dabar džiaugiasi tikrai labai gerais ir patikrintais draugais.
Miglė kol kas neturi šeimos. Grįžusi į namus mėgsta pabūti viena. Jei pasiilgsta bendravimo, susitinka su draugais.
Didžiausias džiaugsmas - laisvalaikiu parvažiuoti į namus pas mamą. Sako, kai vaikšto po kaimą su jaunesne sesute, dažnai prisimena Kvetkų mokyklą, kurioje mama dirbo. Dabar ši mokykla uždaryta. Dėl to jai labai liūdna.
Vadovas vienija kolektyvą
Miglei labai patinka sportuoti. Ji bėgioja ilgas distancijas – dažniausiai apie dešimt kilometrų. Deja, bėgime „Biržų kilometrai“ jai dalyvauti neteko, nes visuomet, kai vyksta Biržų miesto šventė, jai reikia dirbti.
Darbo metu jai dažnai tenka susidurti su neblaiviais asmenimis. Girti įvairiai reaguoja į moterį pareigūnę. Vieni meilinasi, kiti net nenori kalbėti su „mente“. Tačiau ji pastebėjo, kad neblaivūs vyrai su moterimis pareigūnėmis dažniau elgiasi pakankamai gražiai.
„Kolegos vyrai mus saugo. Vieni kitais pasitikime šimtu procentų. Visas kolektyvas labai darnus. Įvykyje mes turime būti vienas vienetas, suprasti vienas kitą be žodžių“, - kalba ji.
Miglė sako, kad tiesioginis vadovas Jaunius Jurelevičius kolektyvą labai vienija.
„Būna, ateini į darbą be nuotaikos. Vadovas papasakoja ką nors, ir visi blogos nuotaikos mygtukai išsijungia“, - vaizdžiai pasakoja ji.
Miglė džiaugiasi sulaukianti ir policijos komisariato viršininko D. Valtario supratingumo.
Nėra monotonijos
Policininko darbas merginai vis labiau patinka - nėra monotonijos, tenka aktyviai bendrauti su žmonėmis, juos pažinti.
Tiesa, yra tekę ir gailėtis dėl klaidų. „Bet iš jų mokomės. Žinau, kad kitą kartą tenka ir kolegai papriekaištauti, jei matai, kad jis gali padaryt klaidą“, - sako Miglė.
Ji prisimena ir vieną sudėtingiausių atvejų praktikoje, kai teko susirūpinti savo gyvybe.
Vienoje kaimo sodyboje buvo užsibarikadavęs psichinę ligą turintis žmogus. Jis pranešė, kad paims šautuvą ir iššaudys visus policijos pareigūnus.
Atvykusius pareigūnus jis pasitiko rankose laikydamas peilius ir pjudydamas šunis.
Tuomet suvažiavę daug specialiųjų pajėgų, ugniagesiai pastatę kopėčias, o pirmasis į namą lipęs J. Jurelevičius. Miglė - iš paskos.
„Psichiniai ligoniai pavojingi. Reikia viskam būti pasiruošus. Juos valdo liga. Kaip ir alkoholikus – alkoholis“, - svarsto pareigūnė.
Teritorija, kurią saugai
Kokias opiausias problemas pareigūnė mato Biržų rajone?
Anot jos, noras dominuoti, kumščių nevaldymas, jėgos ir savojo „aš“ demonstravimas.
Naktimis Biržuose ir Vabalninke daug automobilių, kurie suka ratus, kažką veikia. Jaunimui trūksta užimtumo, todėl dažniausiai imasi veiklų, kurios gali baigtis liūdnai.
Miglei teko demonstruoti ir ginklą, kai su kolega miške sulaikė dviem automobiliais važiavusius vagis.
Angelų sargų dienos proga savo kolegoms Miglė taip pat palinkėtų daugiau optimizmo.
„Mes jo dar turim, o vyresni pareigūnai yra pesimistai. Mes, tas jaunimėlis, įkvepiame vyresniuosius. Man patinka šis darbas. Kiti stebisi, kad į jį einu su šypsena. Rytą degalinėje nusiperku kavos, kvepia bandelėmis, apsikeičiame šypsenomis. Važiuoji rytinių Biržų gatvėmis ir jauti, kad tai tavo teritorija, kurią saugai...“ - kalba jauna policijos pareigūnė.
Jurgita Morkūnienė
