Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pieno įstatymo projektas – ant derybų stalo

Praėjusią savaitę, po ilgų diskusijų su socialiniais partneriais, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) parengė ir visuomenei derinti pateikė Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (vadinamojo Pieno įstatymo) pakeitimo projektą. Projekto rengėjai tikina, kad įstatymo pakeitimais norima apginti pieno gamintojus, kooperatyvų narius ūkininkus, stiprinti jų derybines galias ir turėti aiškias bei skaidrias priedų, priemokų sudarymo sąlygas. Pieno gamintojai sutinka, kad jų derybines galias būtina stiprinti, tačiau ne visos projekte pasiūlytos idėjos duos vaisių.

Bandys pažaboti priedus

Pristatydamas Pieno įstatymo projektą, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas buvo viltingas: „Teikiame viešajam svarstymui įstatymo projektą, kuriame numatomi svarbūs ir svarūs pokyčiai, sustiprinsiantys pieno gamintojų derybines galias.“

Naujasis Pieno įstatymas panaikintų pieno grupes. Priedams ir priemokoms siūlomos lubos, o žalio pieno pardavėjai galėtų sudaryti derybines grupes dėl žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų su kiekvienu pirkėju. Taip pat siekiama, kad priedai ir priemokos už perkamą pieną negalėtų sudaryti daugiau kaip 20 proc. žalio pieno pirkimo kainos. Iki šiol priedai sudaro didžiąją dalį superkamo pieno kainos. Priedų skyrimo tvarka turėtų būti skelbiama viešai.

Buvęs žemės ūkio ministras, dabartinis Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas VL sakė, kad pieno ūkio nebeturi, tačiau iki šiol seka pieno rinkos aktualijas, stebi, kaip valdoma dabartinė pieno krizė. Jo pastebėjimu, dabartinės krizės šviesoje gerai matyti senos pieno sektoriuje paliktos spragos. Tačiau siūlomi kosmetiniai pakeitimai iš esmės situacijos nespręs, o didžiausia problema yra įsigalėjusi oligopolinė rinka.

„Tai, kad bus peržiūrima priedų mokėjimo tvarka, iš esmės yra teigiamas dalykas, tačiau šiandien didžiausia bėda yra ta, kad ūkininkai neturi derybinės galios dėl stiprios oligopolinės rinkos. Kai dirbau ministru, bandėme parengti įstatymą, kuris būtų naudingas krizės atveju. Tiesa, toks įstatymas, kuris padėtų subalansuoti kainą tarp gamintojo, perdirbėjo ir prekybininko, nebuvo populiarus, sunku jį priimti“, – nespėtus pabaigti įstatymo projektus prisimena buvęs žemės ūkio ministras B.Markauskas (jis žemės ūkio ministro portfelio atsisakė sulaukęs kritikos paskelbus, kad jo šeima dirbo svetimą žemę be savininkų leidimo bei už tai gavo ES išmokas, – red. past.).

B.Markauskui dabartiniai politikų, įskaitant ir premjerę, raginimai ūkininkams kuo skubiau kooperuotis kelia šypseną. Esą taip agropolitikai pripažįsta, kad pasiskirstymas pieno kainos grandinėje yra netinkamas.

Naujuoju Pieno įstatymu siekiama, kad priedai ir priemokos už perkamą pieną negalėtų sudaryti daugiau kaip 20 proc. žalio pieno pirkimo kainos.

„Ar dėl to, kad rytoj atsiranda 10 naujų kooperatyvų, apjungiančių pieno pardavimą, ūkininkai gaus daugiau pinigų? Tiesiog reikia pripažinti, kad mūsų pieno rinkoje yra blogas kainos pasiskirstymas. Galiu pasidžiaugti, kad man būnant ministru pavyko padaryti bent vieną gerą darbą, tai – žemės ūkio kooperatyvas (ŽŪK) „Pienas LT“, nes buvau vienas pirmųjų jo iniciatorių. Tiesa, savo laiku labai stipriai atsiėmiau už tai iš politikų. O dabar matome, kad tai stiprus ir sėkmingas projektas“, – sako B.Markauskas.

Netiki derybinėmis grupėmis

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė, susipažinusi su minėto įstatymo projektu, jau rengia savo pastabas. Ji pasidžiaugė, kad dabartiniame Pieno įstatymo projekte nelieka pieno gamintojų skirstymo į atskiras grupes, kaip yra dabar (tokių grupių yra 10), tačiau, pašnekovės manymu, siūlomos derybinės grupės iš esmės pieno krizės problemų nesprendžia.

Šiuo metu ŽŪM siūlo, kad žalio pieno pardavėjai galės sudaryti žalio pieno pardavėjų grupes deryboms dėl žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų su kiekvienu pirkėju. Derantis sutartų sąlygų taikymas būtų privalomas visose žalio pieno pirkimo ir pardavimo sutartyse, sudarytose su tuo pieno pirkėju. Žalio pieno pardavėjų grupių sudarymo ir jų veiklos tvarką (pieno pardavėjų atstovavimo principus ir kitas sąlygas) nustatytų žemės ūkio ministras.

„Ir iki šiol niekas nedraudė 2–3 ūkiams susivienyti ir derėtis su perdirbėjais dėl pieno supirkimo kainos. Žinant, kokios dabar gamintojų derybinės galios, koks yra perdirbėjų godumas šiandienos kontekste, nemanau, kad kas nors keisis Pieno įstatyme įrašius, kad tokios derybinės grupės privalomos. Atvirai sakau, kad toks siūlymas netinkamas. Kalbėkime konkrečiais pavyzdžiais: sujungę tris kooperatyvus ir įsteigę bendrovę „Pieno partneriai“, prie perdirbėjų vartų nuvežame 28 t pieno kiekvieną dieną ir už tai gauname 25 ct/l. Ką mes laimėtume suvieniję kelis smulkius ūkius, pristatančius po 3 t?“ – retoriškai svarsto R.Vilimienė.

Dar vienas svarbus niuansas yra tas, kad ne visuose kaimuose rastume kelis pieno gamintojus, kurie galėtų suremti pečius. Pasak R.Vilimienės, jos apylinkėse veikia trys pieno ūkiai ir visi jie pieną parduoda skirtingoms supirkimo įmonėms, o kooperuotis su kito kaimo ūkiais sunkiau dėl tolimesnės lokacijos.

Kaina pagal pristatymo būdą

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad rengiamo Pieno įstatymo projektas negaliotų kooperatyvams. Vidutinių pieno ūkių atstovė pripažįsta, kad ne visi kooperatyvai veikia sąžiningai ir tai galbūt atneštų daug sumaišties. „Mes siūlome eiti paprastu keliu, apie kurį kalbame jau seniai. Geriausia, kad pienas būtų superkamas pagal jo pristatymo būdą“, – siūlo R.Vilimienė.

Su ja sutinka ir ŽŪK „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas. Jo manymu, turėtų egzistuoti trys pieno supirkimo kainos grupės. Pirma, kai ūkininkas pats pristato pieną į pieninę, antra, kai pienas atvežamas į punktą ir išvežamas supirkėjų, trečia, kai pienas yra paimamas tiesiogiai iš ūkininko šaldytuvo. Pasak jo, turėtų būti palikta ne daugiau kaip 20 proc. manevro laisvė, įvertinus logistikos kaštus ar kokybinius rodiklius.

Jis taip pat neabejoja, kad viešai skelbiamos pieno priedų kainos įneštų daugiau aiškumo pieno gamintojams. Nors pieno perdirbėjai yra skundęsi, kad tai gali pažeisti laisvos konkurencijos sąlygas, J.Kuzminskas primena Nyderlandų atvejį, kur pieno produktų kainos skelbiamos ne kas mėnesį, o kas savaitę.

Žinias, kad priedai ir priemokos už perkamą pieną negalėtų sudaryti daugiau kaip 20 proc. žalio pieno pirkimo kainos, J.Kuzminskas sutinka teigiamai. Esą šiuo metu pieno perdirbėjai manipuliuoja tuo, kad dalis ūkininkų neturi pakankamai žinių įvertinti savo produkcijos kainos ir sutinka su jų diktuojama.

„Mes esame pateikę ir daugiau siūlymų, tačiau tik laikas parodys, ar mus išklausys. Bet panašu, kad bus rengiamas žemės ūkio ministro įsakymas, o ne tik įstatymas. Reikia suprasti, kad įstatymą per šią kadenciją vargu ar pavyks paruošti ir priimti. Pieno taryboje buvo pasakyta, kad kai kurie punktai nuguls į ministro įsakymą“, – dėsto ŽŪK „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas.

Nori skaidrios kainodaros

Vidutinių pieno ūkių atstovė R.Vilimienė sako, kad siekiant skaidrios pieno kainodaros, Pieno įstatyme reikėtų aiškiai apibrėžti, kas yra priedai ir kokiomis sąlygomis jie mokami. Taip pat ūkininkė pasigedo paaiškinimo ir dėl Pieno įstatymo projekte pateikiamų kitų sąvokų: kintanti ir fiksuota kaina.

„Kaip mes galime diskutuoti, jeigu nežinome, apie ką sukasi kalba? Turėtų būti įtraukiamos sąvokos bei jų išaiškinimai, – aiškumo pasigedo R.Vilimienė. – Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad kai kurie Pieno įstatyme numatyti aspektai bus nusprendžiami ministro įsakymu. Mes jų nematėme, nežinome, ko tikėtis.“

Per didelės žirklės

Kretingos krašte 40 karvių laikantis ūkininkas Mindaugas Šukys į rengiamą įstatymo projektą žiūri viltingai. Jis tikisi, kad pagaliau bus pažabota priedų ir priemokų mokėjimo tvarka. „Mes ilgai prašėme, kad toks punktas atsirastų. Labai tikiuosi, kad jis nepasikeis. Pieno gamintojai buvo skirstyti į 10 atskirų grupių. Nuo pirmos iki paskutinės buvo labai didelės žirklės“, – pabrėžia ūkininkas.

Jis taip pat abejoja, ar siūlomos derybinės grupės duos norimą rezultatą. M.Šukio teigimu, jis pieną parduoda individualiai, supirkėjas jį išsiveža tiesiai iš ūkio šaldytuvo. Paklaustas, ar prireikus turėtų su kuo sudaryti derybinę grupę, ūkininkas atsidūsta – jo krašte kitų pieno ūkių praktiškai neliko.

„Aš gyvenu Kretingos rajone, labiau į Palangos pusę. Žinokite, čia karvių nelabai kas laiko. Kai kurie pieno perdirbėjai turi savo kooperatyvus, kurie pieną surenka ir jiems pristato. Įsivaizduokite, kas bus toji derybinė grupė – 10, 15 ar 20 susimetusių ūkių? Tačiau ką jie galėtų derėtis su pieno perdirbėjais, kai jie neturi nei transporto, nei šaldytuvų“, – reziumuoja kretingiškis M.Šukys.

Rekomenduojami video