„Sugrįžimų“ puslapiuose daug kartų kalbinome išvažiavusius užsidirbti į užsienį ir vėl pasirinkusius Lietuvą. Dažniausiai mūsų pašnekovai buvo plušėję samdomuose darbuose ir patyrę, ką reiškia „geras“ ar „blogas“ darbdavys. Šį kartą viskas atvirkščiai, nes pašnekovas – buvęs darbdavys Gintaras Klikavičius, dabar įsikūręs Žvirblių kaime (Pandėlio sen.). Pokalbis sukosi apie lietuviams sunkiai perprantamą Norvegijos mokesčių sistemą, „pažadukus“, sienoje paliktus grąžtus, minimalias algas, paskatą grįžti į savąjį kraštą ir daugelį kitų dalykų.

– Kuriais metais ir kodėl išvykote dirbti į užsienį?

– Apie 2008-ųjų pabaigą, t. y., kai Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė.  Kaimyno brolis, atvykęs į Lietuvą aplankyti giminių ir pamatęs statybose mano atliekamus darbus (darbavausi prie nuosavo namo Panevėžyje), pasiūlė važiuoti į Norvegiją – aplankyti šalį, taip pat padėti užbaigti keletą statybinių objektų. Kadangi Lietuvoje ekonomika pradėjo smukti, sutikau su pasiūlymu, nugalėjo ir smalsumas. Važiavau turėdamas tikslą užsidirbti ir taip pragyventi brangioje šalyje.

– Kokius darbus tekdavo atlikti?

– Norvegijoje įsidarbinau (kaip vėliau sužinojau ir pats patyriau) pas nelabai patikimą lietuvį, kuris ten gyveno apie 10 metų. Jis turėjo užsakymų statybų (stalių, įvairių paslaugų) sektoriuje. Nepatikimas pasirodė dėl to, kad pagal susitarimą laiku nemokėjo pinigų, taip pat mums, penkiems darbuotojams, nebūdavo suteikiamos jokios socialinės garantijos. Trumpiau tariant, buvome nelegalai.

– Tačiau po tam tikro laiko pats tapote darbdaviu. Kaip tai nutiko?

– Iš pirmojo darbdavio keletą savaičių negavau atlyginimo, nors buvo sutarta atsiskaityti kas savaitę. Pakalbėjau su vietiniu norvegu, jis pažadėjo daug darbų pusmečiui į priekį, tad išeidamas iš pirmojo darbdavio pasikviečiau ir kitus. Taip atsiskyrėme ir pradėjome dirbti tiesiogiai užsakovams.  Nuomojomės būstą ir bandėme išsilaikyti patys. Retkarčiais susiskambindami su giminėmis Lietuvoje vis girdėdavome jų pasakymus, kad laiku išvažiavome, kad Lietuvoje nedarbas, nemokami atlyginimai arba jie labai maži. Iš pradžių dirbome penkiese. Du viename objekte, trys kitame. Kartais tekdavo padirbėti kartu (pvz., prie stogo keitimo), kartais – po vieną ar dviese (atliekant įvairius dažymo ar staliaus darbus). Vėliau išsiskirstėme: vieni pradėjo dirbti savarankiškai, kiti grįžo į Lietuvą. Buvo ir kitų priežasčių.

– Kaip prisikviesdavote, kaip atsirinkdavote darbuotojus? Kuo motyvuodavote?

– Vis pasiskambindami į Lietuvą girdėdavome, kad gimtinėje situacija tik blogėja ir vis dažniau giminės, artimieji, pažįstami klausinėdavo, gal atsirastų koks nors darbelis tai pačiam, tai kaimynui ar draugui… Iš pradžių norėdavosi padėti visiems tautiečiams, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, atsirasdavo ir stikliuko mėgėjų, ir tinginčių. Pasitaikydavo ir taip: būdamas Lietuvoje ir šnekėdamas telefonu, žmogus sakydavosi turintis auksines rankas, o kai atvažiavęs pradėdavo dirbti, turėdavau taisyti nekokybišką jo darbą, perdarinėti arba stovėti šalia.

Ant tų, kurie dar telefonu prisistatydavo kaip pagalbiniai darbininkai, nepykdavau, nes pats spręsdavau, ko man trūksta – pagalbinio ar meistro. Būdavo prisistato: „Viską moku, tik paimk mane.“ O pasikvietęs arba pats turi dirbti, arba broką taisyti.

Jei su lietuviais darbe nesutardavome, kitaip sakant, „nesusidirbdavome“, tekdavo po savaitės ar kelių dienų pasakyti: „Tau rytoj darbo neturiu net keletui valandų. Jei turi pinigų, gyvenk ir išsilaikyk pats.“ Buvo sutiktas ne vienas „pažadukas“, kuris prašydavo paskolinti pinigų grįžti į Lietuvą, vykti į kitą miestą (pvz., dirbti žuvies fabrike) ar pan., o po pirmos algos atsiųsiąs skolą…  Per visą Lietuvą  yra likę skolininkų, kurie iki šios dienos dar slapstosi arba teigia, kad niekur nedirba ir neturi iš ko grąžinti.

Vėliau, apie 2013–2016 m., įsitvirtinus ir atidarius savo firmą, teko skelbti ir kelti skelbimus į elektronines erdves (socialinį tinklą „Facebook“, portalus skelbiu.lt , „Darbo skelbimai“ ir kt.). Gyvenome nedideliame Notoddeno miestelyje į pietvakarius nuo Oslo. Pagal gyventojų skaičių jis panašus į Rokiškį (12–13 tūkst. gyventojų), plotas – kaip Kauno. Jame daugiausiai stovi nuosavi namai, beveik nėra daugiabučių. Aplink kalnai ir ežerai. Pagalbiniam darbininkui galėdavau pasiūlyti 2–3 „lietuviškas“ minimalias algas mėnesio pabaigoje (Lietuvoje minimali alga tuo metu buvo apie 800 litų), nemokamą būstą ir maistą. Vienam žmogui maistas atsieidavo apie 450 Eur (1 tūkst. 500 litų), tiek pat nuoma. Tokios kainos buvo 2008–2010 m. Daugiau išmanantis darbininkas mėnesio pabaigoje į Lietuvą parsiųsdavo 4–5 „lietuviškas“ minimalias algas. Žinoma, jei žmogus neturėdavo žalingų įpročių… Rūkalai ir dabar ten kainuoja apie 10 Eur. Kiti laisvu laiku mėgdavo pakeliauti, tad sutaupydavo mažiau.

– Jei dirbdavo užsieniečių, būtų įdomu palyginti jų ir lietuvių atsakomybės jausmą, pareigingumą…

– Teko samdyti latvių, lenkų, net norvegų darbuotojų, tačiau juos pasikviesdavau dažniausiai kaip pagalbinius darbuotojus trumpalaikiams darbams, kai užsakovas paprašydavo papildomo žmogaus kelioms valandoms ar dienoms. Norvegijoje darbo užmokestis skaičiuojamas ne už atliktą darbą, o pagal tai, kiek laiko užtrukai dirbdamas arba kokio ilgumo darbo valandos. Pvz., norvegas, kuris dirba nuo 8 iki 17 val., pradėjęs gręžti sienoje skylę, jos nebaigs, jei jo laikrodis supypsi 17 val. Jis ne tik nesutvarkys įrankių, bet tikrąja to žodžio prasme suktuką su grąžtu paliks sienoje ir išeis namo. Lietuviai, latviai, lenkai, atidirbę nors ir 10 val., sutvarko darbo vietą. Yra tekę bendrauti ir su bemaž 10 darbuotojų, bet „susidirbdavome“ tik su keliais.

– Kas labiausiai nustebino Norvegijoje?

– Stebindavo Norvegijos įstatymai, liečiantys darbuotojus, – smulkiems darbams atlikti užtekdavo tik žodinio susitarimo. Net atidarius įmonę, kartais norvegai smulkiems darbams mieliau pasirinkdavo ne ją, o žmogų su mažiausiai 3–5 privačiomis rekomendacijomis. Su juo atsiskaitydavo grynaisiais nereikalaudami jokių sąskaitų. Vieną pagalbiniu darbininku dirbusį norvegą paklausiau, kodėl jie taip elgiasi. Paaiškino, kad iki tam tikros sumos (tuomet tai buvo 90 tūkst. Norvegijos kronų, arba 900 Eur; dabar 55 tūkst. Norvegijos kronų, arba apie 460 Eur) per metus jokių pajamų mokesčių mokėti nereikia, pajamas gali deklaruoti, bet mokėti tik socialinį draudimą (nors ir tai nėra privaloma, jei susirgęs galėsi susimokėti už gydymą).

– Kodėl sugrįžote į Lietuvą? Atsirado kitų planų?

– 2015–2016 m. Norvegijoje vien lenkų jau buvo privažiavę apie 1,5 mln., o tai yra pusė Lietuvos… Atvažiavusieji gyvendavo net po 5–7 žmones 20 kv. m kambariuose. Nelegaliai atvykusiems valstybė nepadėdavo išsilaikyti, kol jie neįsidarbindavo. Taip Norvegijoje atsirado darbo jėga, kuri pradėjo dirbti net už „lietuvišką“ valandinį minimumą. Kai žmogus alkanas, gali dirbti ir už duonos kąsnį. Taigi darbų kainos sumažėjo net keletą kartų. Turėdamas pavienių darbelių, dirbdamas tik keletą valandų per savaitę, savęs neišlaikysi.

Geram statybų meistrui nelabai svarbu, kurioje šalyje dirbti, – galima išgyventi. O žmonėms be profesijos sunku.

Tačiau tikroji grįžimo priežastis yra visai kita. Prieš išvykdamas jau buvau pažįstamas su Asta, būsima žmona. Kad užsidirbtume pinigų ir įsigytume nekilnojamojo turto, nutarėme vykti dirbti į užsienį. Pasiūlymų gavome skirtingose šalyse. Įgiję gyvenimiškos patirties, įgūdžių, praktikos įvairiuose darbuose, taip pat pajamų, įsigijome bendrą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, čia vykdome tas pačias veiklas kaip užsienyje.

– Kieno duona lengvesnė – darbuotojo ar darbdavio?

– Nėra blogų darbdavių arba darbuotojų, galbūt trūksta tik arba kompetencijos, arba patirties, noro išmokti, dirbti ir užsidirbti. Niekas negimė mokėdamas. Blogiausia, kai nėra noro.