Daugiau nei prieš metus į Rokiškį atskriejo skaudi žinia – Rusijoje avarijoje žuvo tolimųjų reisų vairuotojas, dirbęs vienoje iš tokia veikla užsiimančių rajono įmonių. Žuvusiojo žmona Birutė Baltušienė į „Gimtojo...“ redakciją kreipėsi ne norėdama guostis, o papasakoti savus išgyvenimus, padėkoti palaikiusiems šeimą ir visiems, padėjusiems ištverti sunkų periodą.

Paskutinis reisas

Nelaimė įvyko praėjusių metų sausio 17 d. Gerkonių  kaime (Pandėlio sen.) gyvenusio Alio Baltušio vairuojamas vilkikas iš Rusijos sostinės pasuko namų link. Sunkiasvorė priekaba buvo tuščia. Priešinga kryptimi judėjo Sankt Peterburgo bendrovės vilkikas, pakrautas konservų. Oro sąlygos buvo nepalankios ir kelyje įvyko vilkikų kaktomuša. Nors greitis nebuvo didelis, tačiau pasekmės skaudžios – žuvo abu vairuotojai. Iškart po avarijos Rusijos spauda rašė, kad kaltas lietuvis, tačiau oficialus nelaimės aplinkybių aiškinimasis, bendravimas ir susirašinėjimas su užsienio šalies institucijomis užtruko visus metus.

„Atsakymai atėjo tik 2018 metų lapkritį. Paskutinis svarbiausias laiškas su dokumentais pasiekė praėjus lygiai metams po vyro žūties – šių metų sausio 17-ąją“, – kalbėjo našlė ir atskleidė senokai norėjusi pasidalinti mintimis, kas labiausiai palaikė per tuos metus, tačiau tai daryti delsė laukdama oficialių atsakymų, kurie sudėliotų visus taškus.

Pirmajam žinią apie tėvo mirtį teko išgirsti sūnui Kęstučiui, vyriausiajam iš trijų sūnų, gyvenančiam arčiausiai mamos. „Net neįtariau, kad vyras buvo nurodęs nelaimės atveju pirmiausiai skambinti jam. Šitas vaikas atlaikė pirmąjį smūgį“, – pasakojo Birutė, neslėpdama, kad iš liūdesio per laidotuves net neįsidėmėjo visų žmonių veidų, ne visiems padėkojo.

Į laidotuves susirinko gausybė žmonių, tarp jų nemažai jaunimo. Tai maloniai nustebino Pandėlio parapijos kleboną Albertą Kasperavičių. Po mėnesio, lankydamas šeimas, jis užsuko ir į Baltušių kiemą. Matyt, jausdamas, kad reikia moralinės paramos, vasarą Birutei pasiūlė vykti į atlaidus Žemaičių Kalvarijoje. „Aš ten labai atsigavau. Paskui lankiau „Alfa“ kursus parapijoje. Ten gavau visus atsakymus į skausmingus sielos klausimus. Gali paklausti, pabendrauti. Klebonas matė, kad man labai sunku, todėl rudenį pakvietė į rekolekcijas Panevėžyje. Parvažiavau palengvėjusia širdimi, nes iš eilinio žmogaus tokių atsakymų, kokių gavau ten, negausi. Išgyvenantiems žmonėms tai labai gerai. Visada buvau tikinti, bet ne itin uoliai lankiau bažnyčią. Klebonas pastūmėjo tinkama linkme“, – sakė Birutė. Per tuos metus ji įsijungė į „Carito“ veiklą, kurioje prireikia sugebėjimo bendrauti ir išklausyti. Moteris įsitikinusi, kad gėris grįžta, kad neverta stengtis iššokti aukščiau kitų, smulkiai planuoti gyvenimo, nes „tu priklausai kai kam daugiau, bet kiek daug  reikia laiko, jog tai suvoktum“.