Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Muziejininkė E. Blažienė: „Aš kaip žvirblis – iš savo lizdo nieko neišnešu“

Onuškio (Rokiškio r.) bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė, miestelio siela vadinama Elena Blažienė įkūrė krašto muziejų, kurio vertingus ir gausius eksponatus per tris dešimtmečius surinko važinėdama po atokiausius apylinkių kaimelius. Elena pati veda ekskursijas, rengia švietimo priemones moksleiviams. Ir visa tai daro savanoriškai ir neatlygintinai, vedama siekio išsaugoti krašto istoriją ateities kartoms. Elenos auginami spalvingi kardeliai kasmet puošia bendruomenės šventes ir miestelio bažnyčią, kurios altoriai padabinti ir nuostabiais onuškietės Elenos Skruodienės nertais užtiesalais bei nėriniais.

Kraštotyrininkė ir gidė

Pirmiausia E.Blažienė mane nusivedė į buvusius kultūros namus, kuriems ji seniau vadovavo. Dabar pirmajame pastato aukšte įsikūrę miestelio bendruomenės namai, o visas antras aukštas skirtas Onuškio krašto etnografiniam muziejui, kurį ši kaimo šviesuolė puoselėja jau 30 metų. Pavienius lankytojus bei ekskursijas nepavargdama vedžioja po penkis kambarius, rodydama pačios surinktus ar žmonių dovanotus vertingus eksponatus, nuotraukas, dokumentus bei pasakodama šio krašto istoriją. Ir visa tai ji daro visuomeniniais pagrindais, neatlygintinai.

Onuškio bendruomenės pirmininkė E. Blažienė 30 metų rinko eksponatus krašto muziejui.

„Daugiausia lankytojų muziejuje būna vasarą, o rudenį, žiemą atvyksta mokinių ekskursijos. Ir aš pati važiuoju į mokyklas, pravedu krašto istorijos edukacijas. Seniausi muziejaus eksponatai – akmeniniai kirvukai, kuriuos pamačiau pas žmones. Paprašiau – ir atidavė. Seniau važinėdavau po apylinkių kaimus, rinkdavau žmonių prisiminimus, namuose pamačiusi ką nors įdomaus, prašydavau šeimininkų perleisti muziejui. Daugelis net neėmė pinigų, kitiems duodavau simbolinį užmokestį arba atvažiuodavau su vaišėmis. Man leisdavo užlipti ant aukšto, pasiknisti palėpėse tarp šiukšlių ieškant senienų. Vėliau, sužinoję apie muziejų, žmonės patys man atnešdavo senovinių daiktų. Atsirasdavo ir suktų perpirkėjų: atveža man aprūdijusį primusą ir prašo jį mainyti į senovinį radiją. Tokiems atsakydavau tvirtą ne. Aš kaip žvirblis – iš savo lizdo nieko neišnešu. Štai šiuos butelius žmonės rado kasdami žemę – atidavė muziejui, – pasakojo kraštotyrininkė, rodydama lentynose ir ant žemės sukrautus eksponatus. – Norėdama papildyti savo lobius, važiuodavau į apleistas, negyvenamas sodybas. Daug eksponatų į muziejų atkeliavo iš prieškariu Onuškyje gausiai gyvenusių žydų šeimų. Čia išlikusios ir žydų kapinaitės, kurias gražiai tvarkome, jas lanko į Lietuvą iš viso pasaulio atvykstantys ir šaknų čia ieškantys žydai. Jie mielai apžiūri ir mano muziejaus eksponatus, lankytojų knygoje yra palikę šiltas padėkas.“

Dovanos Rokiškio muziejui

Apžiūrinėju kambarį, kuriame sudėti senoviniai buities bei darbo rakandai : medinis arklas, menantis caro laikus, liktarna, mėsmalė, makaronų gaminimo mašinėlė, kalvio, batsiuvio įrankiai, samovaras, kūrenamas anglimi, lygintuvas, kurį kaitino žarijomis, skalbimo lentos, įvairiausi krepšiai, nupinti vietos pynėjų, verpimo rateliai, sviestmušės, spragilai, geldos, linų apdirbimo įrankiai.

Kitame muziejaus kambaryje eksponuojami įvairiausi rankdarbiai, drabužiai, kuriuos nunėrė, numezgė, išsiuvinėjo, išaudė ir pasiuvo vietinės moterys. Dar kitame – baldai: senovinės lovos, etažerės, siuvimo mašinos, laikrodžiai.

„Daug savo surinktų vertingų eksponatų prieš ketverius metus padovanojau Rokiškio krašto muziejui: senų monetų kolekciją, retų nuotraukų, atvirukų, maldaknygių, knygų, dvaro indų, senovinį laikrodį, vieną pirmųjų radijų imtuvų „Philips“, – vardijo muziejininkė. – Žydės moters meniškai siuvinėtą palaidinukę dovanojau Vilnius žydų Gaono muziejui.“

Knyga apie Onuškį

Vienas muziejaus kambarys skirtas Onuškio kraštui ir čia gyvenusiems žmonėms. Į storus aplankus susegti Onuškio miestelio ir aplinkinių dabar jau išnykusių kaimų istoriją liudijantys aprašymai, dokumentai, nuotraukos, tremtinių, partizanų prisiminimai. Surinktos ir Ilzenbergo bei Komaro dvarų, Onuškio bažnyčios istorijos, žymių kraštiečių biografijos, knygos, rankraščiai.

„Aprašiau septyniolika išnykusių ar nykstančių kaimų: Užubalių, Vizgynės, Kraštų, Alksnių, Gudiškių, Barščių. Mano surinkta medžiaga rėmėsi iš Rokiškio krašto kilęs žymus kraštotyrininkas Venantas Mačiekus, rengdamas dviejų tomų knygų seriją „Lietuvos valsčiai. Juodupė. Onuškis“, kurią išleido leidykla „Versmė“. Ir aš esu šio leidinio bendraautorė“, – pabrėžė E.Blažienė.

Onuškietė E. Skrodienė (dešinėje) dailiais užtiesalais ir nėriniais papuošė Onuškio bažnyčią.

Didžiuojasi vyskupu

„Onuškėnai didžiuojasi netoli Onuškio, Butėniškio vienkiemyje, gimusiu ir užaugusiu vyskupu Antanu Deksniu (1906–1999 m.). Jis pakrikštytas Onuškio bažnyčioje. Baigęs kunigų seminariją, A.Deksnys kunigavo Panevėžyje, Biržuose, vėliau užsienyje įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, išvyko į JAV, kur dirbo lietuvių parapijos klebonu. 1969 m. popiežius Jonas Paulius II nominavo prelatą A.Deksnį vyskupu ir patikėjo rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. Vyskupas apsigyveno Romoje, o pagrindinė jo rezidencija buvo Vokietijoje. A.Deksnys keliavo po pasaulį lankydamas lietuvių bendruomenes. Į Lietuvą vyskupas atvyko prasidėjus Sąjūdžiui. Aukštos kultūros, bet nepaprastai kuklus dvasininkas apsilankydavo ir Butėniškyje, aukodavo šv. Mišias mūsų bažnyčioje, noriai bendraudavo su buvusiais kaimynais ir parapijiečiais“, – pasakojo kraštotyrininkė.

Paklausta, ar muziejaus lankytojams pasakoja skaudžiausius istorijos faktus – apie žydų genocidą, pokario partizanų kovas, vietinius stribus bei išdavikus, Elena atsakė, kad žinanti jų pavardes, tačiau nemininti, nes jų gyvų jau nebėra, o vaikai ir anūkai nekalti ir neatsakingi už tėvų elgesį.

Elena labai laukia, kada prasidės šio pastato remonto, kuriam jau skirta lėšų, darbai. Svarbiausia, kad bus pakeisti langai, taigi muziejaus eksponatai bus apsaugoti nuo šalčio ir drėgmės.

Lobių ieškotojai

Kraštotyrininkė pasakojo, kad naujosiose Onuškio miestelio kapinėse išlikusi čia gyvenusių dvarininkų Komarų kapavietė su didžiuliu geležiniu paminklu. Sklido gandai, kad kapavietėje užkasta daug vertingų aukso, sidabro dirbinių, pinigų, todėl šioje vietoje „juodieji archeologai“ su metalo detektoriais ieškojo lobių, net išjudino paminklo postamentą, bandydami po juo pasikasti. Ar kas juos rado, E.Blažienė sakė negirdėjusi, bet mažiausiai vienas lobių ieškotojas buvo pričiuptas teisėsaugos. Lobių ilgai ieškota ir griuvėsiais virtusiame Onuškio dvare. Pasakojama, kad buvo atkastos auksinės Komaraitės šukos, indų, bandyta iš dvaro požemio Komarų kapavietę pasiekti požeminiu tuneliu. Mat iki šiol sklando gandas, kad buvęs iškastas 500 metrų tunelis. Tuo metu vietiniai nelabai tiki lobių legendomis.

Medinis lobis – bažnyčia

Kai apžiūrėjome muziejų, Elena aprodė žymiausią miestelio statinįOnuškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią – vieną seniausių Lietuvos medinių bažnyčių, pastatytą 1774 m. naudojant tik medines vinis ir sunėrimus be geležies. Prieš kelerius metus vagys iš šventoriaus varpinės pagrobė tris senovinius varpus, tik paties didžiausio neįstengė nukabinti. Bažnyčios turtas buvo surastas ir sugrąžintas, taip pat ir E.Blažienės padarytos varpų nuotraukos.

Prie bažnyčios sutinkame onuškietę E.Skruodienę su dukra Irena Veikšriene. Moterys aprodo šventovę, kurios tvarka ir švara rūpinasi E.Blažienė su kitomis bendruomenės moterimis. Altorių puošia vešli jos išaugintų rožinės spalvos kardelių puokštė.

„Kasmet sodinu apie du šimtus kardelių svogūnėlių, gėles panaudoju bažnyčiai arba bendruomenės šventėms puošti. Man kardeliai – pačios gražiausios sezoninės gėlės, – sakė Onuškio seniūnaitė. – Mano vyras Vygandas skundžiasi: „Aš paruošiu žemę, sodinu, raviu lysves, purškiu nuo kenkėjų, o tu visus žiedus nuskini ir išneši.“ Šią vasarą buvau išsigandusi, kad kad nebeliks mano kardelių – liepos mėnesį čia viską nušlavė kruša... Krito vyšnios didžio ledai, tokių dar nėra buvę, sukapojo šiltnamių plėvelę, suniokojo daržus, bet mano kardeliams nepakenkė – žiedai dar nebuvo prasiskleidę. Dievas vis dėlto yra.“

Auksarankė nėrėja

Moterys parodo ir bažnyčią puošiančius dailius užtiesalus bei nėrinius, kuriuos nunėrė auksarankė onuškietė E.Skruodienė. Garbaus amžiaus sulaukusi moteris vis dar užsiima rankdarbiais.

„Medžiagas ir siūlus nupirko parapijietės Dalė Juzėnienė ir Marytė Kastenienė, o mūsų darbštuolė Elenutė nunėrė nuostabius užtiesalus, staltiesėles“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė.

„Aš čia gimus, čia augus, šitoj bažnyčioj krikštyta, man garbė ją puošti savo rankdarbiais. Neriu ir mezgu savo malonumui, man malonu savo rankdarbius dovanoti, – tikino E.Skruodienė. – Trečion klasėn eidama jau nusimezgiau raštuotas pirštines, mama išmokė. Iki šiol nepaleidžiu iš rankų nei vąšelio, nei virbalų, ačiū Dievui, kad akys dar šviesios. Kad neatsibostų, vienu metu pasikeisdama neriu du rankdarbius iš karto, o ilsėdamasi mėgstu skaityti poeziją – Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries ir vietinio poeto Albino Sakapilvio eiles.“

„Mamos nėriniai puošia ir Panemunio bažnyčią, – įsiterpia Elenos dukra Irena. – Visų jos rankdarbių raštai skirtingi, vienus pati sukuria, kitus nukopijuoja iš mezgimo knygų. Nuo vaikystės, kai visi rengdavosi vienodai, aš išsiskirdavau iš visų mergaičių mamos megztais rūbais. Ji apmegzdavo ne tik mane ir seserį Virginiją, bet ir anūkes bei mano drauges.“

Onuškio bendruomenės pirmininkė pabrėžė, kad dailūs E.Skruodienės nėriniai saugomi ir krašto muziejuje, dabar ji planuoja surengti Elenos rankdarbių parodą Juodupėje.

Onuškio 520-mečio šventė

Šiemet E.Blažienė pražydino daugiau nei įprastai kardelių. Mat šį rugpjūtį šalia Latvijos sienos įsikūręs Onuškis per tradicinius Žolinės atlaidus šventė 520-ąjį gimtadienį. Šia proga kunigas Aivaras Kecorius pašventino miestelio vėliavą, kuri buvo iškelta ant bažnyčios pastato šalia trispalvės. E.Blažienė džiaugėsi, kad miestelis pagaliau turi savo vėliavą – ženklą, liudijantį miestelio istoriją ir šiandieną.

Bendruomenės pirmininkei netrūko rūpesčių. Į gimtinę švęsti susirinko čia gimę, augę, gyvenę kraštiečiai ir aplinkinių kaimų žmonės. Onuškio bažnyčia svečius pasitiko šventiškai pasipuošusi: atnaujinta šventoriaus tvora, pagražinta varpinė. O bažnyčios lankytojus džiugino gėlių, ypač Elenos išaugintų kardelių, gausa. Kartu su savo pagalbininkais ji pasirūpino ne tik bažnyčios puošyba, bet ir organizavo procesiją bei būrį mergaičių, kurios barstė gėles.

Šventėje netrūko sveikinimų ir dovanų veikliosios Onuškio bendruomenės nariams. Juodupės seniūnas Valdas Adomonis E.Blažienę apdovanojo padėka.

„Mūsų bendruomenės žmonės labai draugiški – niekas neatsisako padėti, kai reikia bažnyčią tvarkyti ar šventes rengti. Visi draugiški, paslaugūs, todėl ir man nesunku dirbti“, – teigė Onuškio seniūnaitė.

 

Rekomenduojami video