Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mažo kaimelio stiprybė – aktyvi bendruomenė

Budriai – nedidelis kaimas pietvakarinėje Anykščių rajono dalyje, 6 km į vakarus nuo Kavarsko. Remiantis etimologija, šios gyvenvietės pavadinimas siejamas su šalia tyvuliuojančio Budrių ežerėlio pavadinimu. Šiauriniu kaimo pakraščiu teka Armukšnos upelis – Mūšios kairysis intakas. 1610 m. Budrių kaimas su 11 sodybų buvo paminėtas Raguvos dvaro inventoriuje.

Pirmojo pasaulinio karo metais kaimas, kaip ir dauguma kitų, buvo suniokotas, sudegė pusė jo pastatų. 1923 m. šioje gyvenvietėje jau buvo 36 sodybos, 1924 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, kurie tuomet turėjo 334,29 ha žemės. Budrių kaime veikė grietinės nugriebimo punktas, malūnas, buvo net 3 parduotuvės. Mūsų dienomis nei parduotuvių, nei autobusų parko transporto, nei vieno žmogaus, pavarde Budrys, čia nelikę... Dabar Budriuose yra 25 sodybos ir 52 gyventojai, čia deklaravę gyvenamąją vietą.

Senas lietuviškas tradicijas puoselėjanti Budrių bendruomenė – nors maža, bet aktyviausia Anykščių rajone.

Sklando legendos

Apie Budrių ežerą pasakojama ne viena legenda. Pagal vieną šiame ežerėlyje nuskendo ponia su brangenybėmis. Kunigo prelato Stanislovo Kiškio knygoje „Iš Kavarsko praeities“ rašoma: „1580 metais, kai buvo įvykdytas mirties nuosprendis Kavarsko ir daugelio kitų dvarų valdytojui, išdavikui Gregorijui Astikui, jo žmona, susikrovusi auksą ir brangenybes, bėgo iš Kavarsko dvaro, pasikinkiusi į karietą ketvertą žirgų. Buvo žiemos metas ir ponia su visu turtu ir žirgais įlūžusi ir paskendusi Budrių ežere... Daug kartų buvo bandyta išleisti ežero vandenį – auksui iškelti. Ne vieną kartą tam reikalui buvo kasamas gilus griovys, bet po nakties vis rasdavę jį užverstą didžiuliu akmeniu. Tai neabejotinai pikto velnio darbas. Taip iki dabar ponia gyvenanti ežero dugne, ir prigulus ant kranto, esant tykiam orui, galima aiškiai girdėti žirgų žvengimą ir karietos ratų duslų dundėjimą...“

Budriuose gyvenanti pedagogė, dailės mokytoja Stasė Rulevičienė, įkvėpta vaizdingos Budrių ežero legendos, nutapė paveikslą – Budrių ežerą su žydinčiomis lelijomis ir simbolišku vežimo ratu.

Šiemet birželio 8-ąją Sriubų sodyboje Budrių kaimo bendruomenė šventė Sekmines – vasaros pradžios atgimimo šventę.

Skiria du kaimus

Pietinėje Budrių ežero pakrantėje įsikūręs Budrių, šiaurinėje – Šovenių kaimas. Ežeras užima maždaug 7,2 ha plotą. Jame yra savaime susiformavusių, plaukiojančių salų, kurios patrauklios vandens paukščiams. Plūduriuojančios salelės pamažu keičia savo vietą. Papūtus stipriam vėjui, jos nuplaukia į visai kitą ežero galą.

Kadaise ežeras buvo nuleistas, apie tai primena karklų stuobriai pačiame ežere, gausybė nendrių, pakrantėse priaugusių karklų, berželių, kurie nustelbė kai kurias paežerės vietas. Atradę sau tinkamas vietas, į kovą dėl to, kad ežero vandens lygis nebežemėtų, stojo bebrai – ne veltui kalbama apie gamtos savireguliacijos dėsnį.

Pastaraisiais metais Budrių ežere gyvena didysis baublys, gulbės nebylės, vis atskrenda baltieji garniai. Ežere ir jo pakrantėse yra tekę stebėti paukštelį remezą, ausuotuosius kragus, laukius, nendrines linges, krakšles, rudagalvius kirus. Ežeras kasmet puošiasi vandens lelijų žiedais. Tai dar kartą įrodo, kad ežeras gyvas, o vanduo švarus.

Budriu ezeras siandien

Aukso amžius

1949 m. Budrių kaimas buvo įtrauktas į kolūkį „Naujas gyvenimas“ – bemaž visi gyventojai jame darbavosi. Vėliau jis priklausė „Mičiurino“, „Atžalyno“ kolūkiams, kol 1992 metais jie iširo.

„Budriai buvo kolūkio centras. Kolūkis, kontora, mokykla, biblioteka, veikianti parduotuvė, degalinė – visa tai buvo Budrių kaimo aukso amžius. Mokykloje kiną rodydavo, vakarais jaunimui šokiai vykdavo. Man pačiam teko dirbti „Atžalyne“ saugumo technikos inžinieriumi, vėliau –mašinų parko eksploatavimo inžinieriumi. Stiprus kolūkis buvo. „Atžalyne“ dirbau iki 1981-ųjų, o paskui vedžiau ir pabėgau“, – prisiminė Petras Sinkevičius, kilęs iš Jusiškio, vėliau gyvenęs Šoveniuose (Kavarsko sen.), o po vedybų – Panevėžyje.

Stasio Jagėlos tėvai taip pat dirbo „Atžalyno“ kolūkyje. Vyras teigia, kad gal tik kokiais 1961 m. kolūkyje pradėjo mokėti algas. „Sunku tėvams būdavo: keturi vaikai šeimoj, o algos nemokėdavo. Metų pabaigoje kiną „Tarzanas“ parodo, ir viskas... Tėvai 60 arų žemės turėjo, tai miežių, bulvių augino. Dar karvių, jaučiokų laikė. Duoną namie kepdavo“, – pasakojo Stasys Jagėla, gimęs Budrių kaime.

Stasė Žibutienė puikiai prisimena didžiulį pastatą, kuriame nuo 1972-ųjų įsikūrė „Atžalyno“ kolūkio kontora, kultūros namai, rūsyje veikė parduotuvė. „Vykdavo koncertai, filmus kolūkio darbuotojams toje salėje rodydavo. Mes patys statydavome spektaklius, vaidindavome. Darbuotojų buvo daug: specialistų – maždaug 55, vairuotojų – apie 20. Aš pati dvidešimt ketverius metus dirbau kolūkyje“, – pasakojo S.Žibutienė.

1965 m. Budriuose dar veikė parduotuvė, o vėliau jos neliko. Artimiausia prekybvietė buvo gretimame Šovenių kaime. Nelikus parduotuvės ir ten, į Budrius pradėjo važinėti parduotuvė ant ratų. Vis dėlto gyventojai retai ką perka iš mobiliosios maisto prekių parduotuvės – dažnas nesunkiai pasiekia už 6 km esantį Kavarsko miestelį.

Šalia Budrių, ant kalnelio, – buvusios senosios kaimo kapinės, kurias žymi vienintelis atminimo kryžius.

Mokykla keitė vietą

1928 m. Budrių kaime išnuomotose patalpose buvo įkurta pradžios mokykla. Ją lankė ne tik Budrių, bet ir aplinkinių kaimų – Šovenių, Jurgėnų, Radžiūnų, Girelės – vaikai. Vienam ir kitam pastato gale buvo įrengta po klasę, o per vidurį gyveno mokytoja.

Kolūkio gyvenvietei plečiantis, arčiau centro persikėlė ir pradžios mokykla – į Šovenius, bet pavadinimas kažkodėl liko nepakeistas. Budrių pradžios mokyklą lankęs Valentinas Gudėnas prisimena metus, kai netilpdavo vaikai, dirbo dvi mokytojos. „Jadvygą Kerbelienę atsimenu kaip itin griežtą, o Vanda Ona Gribulienė mokė ypatingos tvarkos sąsiuviniuose, taupumo. Visi vaikai buvo labai mandagūs. Mokytoja gražų ryšį su tėvais palaikė, renginius organizuodavo, po pamokų vaikai prie talkų prisidėdavo“, – teigė V.Gudėnas.

2003 m. Budrių pradžios mokykla pertvarkyta į Kavarsko vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių. Kasmet vis mažėjant vaikų skaičiui, 2019-aisiais mokykla buvo galutinai uždaryta.

Tų pačių metų pabaigoje, gruodžio 30-ąją, buvusios mokyklos pastate įregistruota Budrių bendruomenė. Vėliau prie jos prisijungė dviejų kaimyninių kaimų – Šovenių ir Jurgėnų – gyventojai.

Taigi mokyklos pastatas ir toliau reikalingas žmonėms: čia organizuojami susirinkimai, šventės, įvairūs kiti renginiai. Pradėta intensyvi veikla rengiant projektus, organizuojant vis didesnius renginius, projektų lėšomis atlikta pastato rekonstrukcija, įsigyta naujos reikalingos įrangos. Čia atidarytas Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Budrių filialas.

Aktyviausia rajone

Mažų kaimų – Šovenių, Jurgėnų ir Budrių – gyventojai susiburia į renginius, kurie neretai pralenkia aplinkiniuose miesteliuose vykstančias šventes dalyvių gausa, sumaniai apgalvota programa, turiniu, narių bendruomeniškumu ir aktyvumu. Susiburdami bendrai kultūrinei ir bendruomeninei veiklai, bendruomenės nariai plėtoja tradicijas, nepamiršta vyriausių kaimų gyventojų.

Šiuo metu bendruomenei vadovauja V.Gudėnas – Budrių filialo bibliotekininkas, mokytojas, visuomenininkas, ūkininkas, 2018 m. renginio „Atmintis gyva“ metu apdovanotas „Šimtmečio anykštėnai“ atminimo ženklu. Būtent V.Gudėnas yra kultūrinės veiklos kurstytojas, įvairių projektų organizatorius, naujų idėjų skleidėjas.

„Yra žmonių, kurie nori, kad būtų puoselėjamos senosios tradicijos, kultūra, o mūsų organizuojamuose renginiuose būtent tai pirmiausia ir atsispindi. Neturime kaime kultūros rūmų, tad orientuojamės į švenčių organizavimą. Per dešimtmetį organizuota daugybė tradicinių ir mūsų pačių sugalvotų renginių, iškepta šimtai riestainių, jų nuvežta net į Baltarusijoje vykusią parodą. 2012 m. Budrių bendruomenės narių pastatytas keturiolikos metrų aukščio ir šešių metrų pločio Joninių laužas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Į Naujųjų metų palydas miške buvo atvykę net Lietuvos televizijos žurnalistų. Jie stebėjosi, koks dailus vaišių stalas žvėreliams ir paukšteliams sukrautas. Kiekvieną rudenį, pabaigę pagrindinius lauko ir ūkininkavimo darbus, organizuojame teatralizuotą turgų – kasmetinę Rudenėlio šventę. Labai pavyko 2018 metais paminėta Krosnies diena, beje, patiekalai ant stalo buvo išskirtinai tik krosnyse kepti. Jau ne kartą garbingų svečių konstatuota ir vietinėje spaudoje rašyta, kad mūsų bendruomenė yra viena aktyviausių visame Anykščių rajone“, – džiaugėsi Budrių bendruomenės pirmininkas.

2012 m. Budrių bendruomenės narių pastatytas 14 m aukščio ir 6 m pločio Joninių laužas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.

Žaliais berželiais išpuoštoje S. ir L. Sriubų sodyboje šiemet, birželio 8-ąją, Budrių kaimo bendruomenė šventė Sekmines – vasaros pradžios atgimimo šventę. Šventė prasidėjo žvejų varžybomis. Visos pagautos žuvys (net 204 karosiukai!) buvo suleistos į Budrių ežerą – bendruomenė nuolat rūpinasi, kad vietiniame ežere netrūktų žuvų. Vėliau kaimo kerdžius su piemenukais lankė gyventojus, dovanojo jiems po kvepiančią berželio šaką, simbolizuojančią santarvę namuose. Tiems, kurie nelaiko karvių, buvo išrašyti „baudos kvitai“ (bauda atitiko Sekminių tematiką – 10 kiaušinių). Iš visų surinktų kiaušinių vakaro metu buvo iškepta skani kiaušinienė, kuria vaišinosi visi dalyviai ir svečiai.

Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius patvirtino, kad Budrių ir Šovenių kaimo bendruomenė – pati aktyviausia Anykščių krašte, ir, jo nuomone, labiausiai sauganti tautines tradicijas.

„Tai pavyzdys, kaip reikia puoselėti senąsias mūsų tautos tradicijas. Manau, kad jaunimas, dalyvaudamas tokiose organizuojamuose šventėse, matydamas prasmę, niekada iš čia neemigruos, o jei ir išvažiuos užsidirbti, tai sugrįš atgal“, – teigė jis. Kitas garbingas svečias – Kavarsko klebonas kunigas dr. Nerijus Vyšniauskas – savo kalboje taip pat pabrėžė, kad šis kaimas – gyvas.

Autobusai – tik istorija

Budrių autobusų stotelės liudija, kad kadaise čia sustodavo autobusai. „Prieš keliolika metų net du kartus per dieną važiuodavo autobusas per Jerzuvką, Budrius, Šovenius, Jurgėnus, Jusiškį. Nebeliko važiuojančiųjų, tai ir nuėmė. Mat autobusas nemažas, dvidešimt keturių vietų, o kai važiuoja vos vienas ar du keleiviai, kaipgi gali palikti“, – pasakojo Birutė Mikalkevičienė.

„Maždaug po 2000-ųjų metų neliko autobusų, kolūkis iširo, mokytoja Gribulienė, kuri turėjo mašiną, į Vilnių išsikraustė, tad nebeliko, kuo kaimo žmogui važiuoti. Myniau Kavarskan dviračiu liežuvį iškišusi. Ir prieš vėją, ir per lietų... Ne kartą ir verkiau – kodėl aš tokia nelaiminga, – prisiminė praeitį dabar pati mašiną vairuojanti S.Žibutienė. – Sūnus Ričardas man sako: „Bandyk, mama, teises išsilaikyti – juk motociklu tai moki važiuoti.“ Būdama 61-erių, išsilaikiau teises: teoriją – iš pirmo karto, o vairavimą – iš antro.“

I Budrius  Budriškiai draugiškai vienas kitą pavėžėja, kai prireikia. Vaikai į mokyklą ir iš jos patogiai važinėja geltonuoju autobusiuku. Stipresnieji, net ir senjorai, Kavarską vis dar pasiekia dviračiu. „Į kapines važiuoju, gėlyčių nuvežu, pamerkiu, pasodintas palaistau. Aš visada taip“, – tvirtino 81-erių Elena Skorulskienė, stabtelėjusi pakelėje kelioms minutėms ir vėl skubėjusi sėstis ant dviračio – juk iki tų kapinių susidaro 7–8 kilometrai, o vasara šiemet karšta...

Kapinaitės su vieninteliu kryžiumi

Vos keli šimtai metrų nuo Budrių, aukštų rugių apsuptoje teritorijoje, dar galima rasti senąsias kapines, kur beveik nebelikę laidojimo ženklų: stovi vienas vienintelis senas medinis kryžius, o kito, kadais stovėjusio, – tik maža suirusi, žolėmis apaugusi dalis ant žemės belikusi.

„Lapkričio pirmąją buvau atėjusi, žvakutę uždegiau. Niekas nežino, nei kas, nei kada čia palaidotas buvo. Gerai, kad bent šis naujas ženklas pastatytas“, – tarstelėjo Budrių vienkiemio gyventoja B.Mikalkevičienė, rodydama į 2018 m. Kavarsko seniūnijos darbuotojų naujai pastatytą atminimo ženklą „Raščiagalio kaimo kapinės“.

 

Lina Dapkienė

Rekomenduojami video