Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Maračinskai savo ūkyje augina daržoves, o atgaiva – senelių sodyboje

Steponiškio kaime, už trijų kilometrų nuo Krinčino, savo ūkį įregistravę Vida ir Algimantas Maračinskai šiemet augina aštuoniolika hektarų bulvių, penkiolika – kopūstų, du – svogūnų, pusantro – morkų ir hektarą burokėlių. Sėjomaina daroma su kviečiais, žirniai sėjami dėl žalinimo. Maračinskų ūkyje iš viso 90 hektarų dirbamos žemės.

Daržoves jie tiekia Pasvalio mokykloms, darželiams, ligoninei, „Žemtiekimui“, o daugiausia – „Norfai“. 

Kol kas dabar daržovių nuima tiek, kiek iš karto realizuojama.

– Jei nelis, bulves kasim šį savaitgalį. Tam jau pasiruošta – galulaukėse nukastos, bulvienojai susmulkinti prieš dvi savaites, taigi bulvės bręsta. Blogai daro, kas jau pirko žiemai. Bulvių odelė dar luposi, – Algimantas Maračinskas aiškina, kad pačių ankstyviausių veislių jie neaugina. 

Išbandytos ir atrinktos dvi bulvių veislės – kiek ankstyvesnė „Soraya“ ir truputį vėlyvesnė „Jelly“. Pradeda nukasti nuo rugsėjo 10-osios. Derliaus nuėmimas laukuose – svarbiausias darbas. 

– Per dieną daugiausia esam nukasę tris hektarus. Turim nusipirkę bulvių kasimo kombainą. O pradėjom 1999-aisiais nuo vieno traktoriuko ir šešiasdešimties žmonių iš Darbo biržos. Nebuvo jokios problemos surinkti tiek darbščių žmonių, – prisimena Vida Maračinskienė. – Dabar labai sudėtinga prisikviesti net dvidešimt darbininkų kopūstų derliui nuimti. Po obuolių skynimo tie patys žmonės ateina pas mus.

Neturi kopūstų nuėmimo kombaino, nes jis apdaužo gūžes. 

– Geriausia ir kokybiškiausia nuimti rankomis, – pastebi Vida. – Žmonių darbą palengvins nupirktas transporteris, kuris užkels nupjautus kopūstus…

Maračinskų ūkyje yra dešimt nuolatinių darbuotojų. Kartu dirba sūnūs Mantas ir Marius. Abu grįžę iš Vilniaus. Mantas – jau seniai, o Marius su šeima – prieš porą metų, gyvena čia pat, Ličiūnuose. 

– Vilniuje gera vienam, gera dviese, bet kai gimsta vaikai, norisi daugiau erdvės. Ten kamščiai, skubėjimas. Sostinėje buvau pastatų konstrukcijų projektuotojas, – atskleidžia Marius, kurio šeimoje auga porelė – sūnus ir dukra. – Čia pavargsti fiziškai, tačiau kitaip, nei mieste. 

O mama Vida džiaugiasi, kad jaunas protas sėda prie kompiuterio ir iš jos perima dokumentų tvarkymą, visą skaičiukų kalbą. 

Sūnus Mantas – labiau tėčio užvaduotojas garaže, prie technikos, vairuoja ir javų, ir bulvių kombainus. 

Beje, tėvai Vida ir Algimantas Maračinskai taip pat ruošiasi iš buto Pasvalyje persikraustyti į Ličiūnus, arčiau žemės. 

Iš tiesų ūkio pradžia – Vytautų kaime, kur buvo Algimanto senelių Maračinskų žemė. Ne tik nuosavybę susigrąžino, bet ir išsaugojo, išpuoselėjo senąją sodybą su galingais senelio ir tėčio sodintais ąžuolais. 

– Ir mūsų ūkio pradžią menantis ąžuoliukas jau paaugęs, – kamieną apkabina Vida ir šią sodybą pavadina savo kurortu.

Čia jos gėlynai ir patogus krėslas šalia iškasto didelio vandens telkinio, kuriame Algimantas žuvauja. Iš gręžinio vanduo ramiai čiurlena. Per laistymo sistemą neseniai buvo sudrėkinti šalia plytintys kopūstų laukai. Kopūstams reikia labai daug drėgmės. Per valandą išlaisto septyniasdešimt kubų vandens. Jam pumpuoti reikia elektros. Kopūstų saugyklos šaldomos irgi elektra. Tad jos kaina ir nežinomybė taip pat baugina. 

Daržovių augintojui, kaip ir apskritai žemdirbiui, reikia šaltų nervų.

– Šiemet slėnyje prigėrė vienas laukas bulvių, ir jį užmiršk. Žemė sukietėjo, augalui trūko oro ir jis sunyko. Dabar sėsim žieminius, – atskleidžia Algimantas. 

Ir Vida paaiškina, kad bulvėms sėjomaina būtina kas trejus metus, dar geriau jas sodinti tame pačiame lauke kas ketverius metus. Tarkim, koloradai apninka būtent mažuose sklypeliuose, kur nėra sėjomainos. 

Dvylikos hektarų bulvių lauke Jutiškių kaime, prie Motinėlės, nes ten pat medžių apsupty stovi koplytėlė, derlius atrodo geras.

– Smėliukas, čia lengva bulvių žemė. Šiame lauke jas sodinam antrą kartą. Pirmą sykį auginom prieš trejus metus, – Algimantas išrauna „Jelly“ veislės kelmą ir suskaičiuojam septynias dideles bulves, o „Soraya“ veislės kelmas daugiau nei dvigubai derlingesnis, tačiau bulvės šiek tiek mažesnės. – Per rugsėjį turim nukasti. 

Šį mėnesį nuimamas bulvių ir svogūnų derlius, o spalį – morkos ir kopūstai. 

Svogūnų laukas jau nurautas barstykle. Maždaug dvi savaites jie turi padžiūti, kad būtų sausi ir čiužantys. 

O šešiolika–dvidešimt darbščių žmonių per dieną sudoroja iki vieno hektaro kopūstų. Bet tai jau bus spalį… 

Jutiškių bulvių lauko kampe supilta krūva akmenų. Akmeningas laukas. Pavasarį jų išvežė penkias priekabas. Ypač daug akmenų sodybvietėse. 

Juk čia vienkiemiai, kaimai išnykę arba baigiantys nykti. Vytautų kaime, kur išsaugota senoji Maračinskų sodyba, ir Steponiškyje, kur jų ūkio sandėliai ir ofisas, nebėra nė vieno gyventojo. Šių kaimų pavadinimai išlikę tik dokumentuose ir atmintyje. Kiti sandėliai – Suntautuose. Tad lauko keliukus patys ūkio šeimininkai akmenimis grindžia. 

Beje, nuo Vytautuose išpuoselėtos senosios Maračinskų sodybos tiesiai iki Trajoniškio, kur Vidos Maračinskienės brolio Algimanto Morkūno šeimos daržovių ūkis „Sodžiaus rytas“, nėra nė kilometro. 

– Kai geras kelias, varom tiesiai, – šypteli Vida.

Rekomenduojami video