Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Man nesunku gyventi...“

Yra klausimų, į kuriuos atsakymo ieškai visą gyvenimą. Tie neatsakyti klausimai nuolatos gyvena su tavimi, kartais trumpam nugrimzdami į užmaršties liūnus, bet netikėtais skaudžiais atminties blyksniais sugrįždami į kasdienybę. Ir kuo labiau trumpėja kelias, tuo skaudžiau duria sielą suvokimas, jog atsakymų nėra ir greičiausiai jau nebus. Ko gero, smarkiai klystame, Lietuvos partizanų kovų su Sovietų Sąjunga nelaikydami karu. Vyko karas, ir buvo dvi skirtingos pusės. Ir žmonės, atsidūrę mirties girnose tarp dviejų, aiškiai neapibrėžtų ir nuolat kintančių fronto linijų.

Liucija Giedrytė šiame kare gyveno dešimtmetį – nuo jo pradžios iki pabaigos. Tai buvo jos jaunystės metai, kuriuos lydėjo nuolatinis nerimas, baimė ir mirtys. Nepritekliai, ligos, sunkus darbas, netektys ir išdavystės nepajėgė palaužti šios moters gyvybingumo, valios, užsispyrimo ir tikėjimo gyvenimu bei žmonėmis. Tik giliai viduje rusena pražuvusios jaunystės skausmas, neišsakyta gėla ir gailestis.

Apie gyvenimą ir jo neatsakytus klausimus su ponia Liucija kalbėjomės jos devyniasdešimt pirmojo gimtadienio išvakarėse.

Norisi, kad parašytumėte…

Esu kilusi iš Kirdonėlių kaimo, vienkiemio. Arčiau mūsų gyveno tik vieni kaimynai. Žmones ten gyveno biedni, visi bežemiai, mažažemiai ar samdiniai. Bet draugiški. Mano senelis buvo iš baudžiauninkų, mirė 1924 metais, o kada gimė, nežinau. Jaunystėje tarnavo už miško, Daniūnuose.

Tėvelis Giedrys Jonas buvo atėjęs nuo Joniškėlio užkuriomis. Mama Cecilija buvo vietinė. Tėvelis buvo visų galų meistras. Jis man sakydavo, kad nemoka tik groti. Taip ir buvo. Statė žmonėms namus nuo pamatų iki raktų tik su pjūklu ir obliumi.

Mes augome šeši vaikai. Už mane vyresnis brolis beveik visą gyvenimą nugyveno Rygoje. Brolis traukėsi su vokiečiais, kažkur Latvijoje rusai juos apsupo, jis atsidūrė nelaisvėje Rusijoje, iš kur grįžo tik po trejų metų. Bet jei čia būtų likęs, būtų išėjęs į mišką ir žuvęs. Dar blogiau būtų pasibaigę. Aš buvau antra, pagrindinė tėvų padėjėja.

Karas mažai mus palietė. Matėme, kaip dega Biržai, Saločiai. Netoli mūsų, miške, kurį laiką buvo apsistojęs rusų kariuomenės dalinys. Tėvelis buvo praėjusiame kare dalyvavęs, mokėjo rusiškai kalbėti ir samagoną varyti. Atsirado tuoj draugų tarp rusų kareivių. Atsimenu, veždavo miltus vežimu tokiais aukštais ratais, o tėvas samagoną jiems darė. Pilni kubilai rūgo, putojo. Putrą kalnais į griovius tėvas pylė. Gėrė tie kareiviai, nieko niekam nedarė, nieko neieškojo. Bet frontas nutolo, kareiviai išėjo.

Jaunuolis pelkėje

Greta mūsų miške buvo lieknas, tokia pelkė. Kadangi aplinkui įgriuvos, jų pilna ir miške, tai ilgainiui pasidarė pelkė. Aš prie jos nuolatos eidavau. Po karo, apie 1945 metus, dvi mūsų kaimynės moterys pasikinkiusios arklį nuvažiavo pavasarį į tą pelkę pasirauti žolių. Augo ten žolės tokiais dideliais lapais ir kotais, panašios į vandens lelijas, labai gerai kiaulėms šerti. Nuvažiavo, įbrido tiek, kad pasiektų, ir pradėjo rauti. Ir iškilo jaunuolio kūnas. Garbanotais plaukais, švarkelis milinis, namuose ruožiuku austas. Baisiai sutriko jos, viską metusios skubiai namo sugrįžo.

Mano tėtis kažkur buvo išvažiavęs į statybas, o kitų, kas imtųsi iniciatyvos, neatsirado. Visi delsė, bijojo eiti. Gal po savaitės įsidrąsino ir nuvažiavo į tą pelkę, bet to skenduolio neberado. Gal pasklido kalbos, ir tie, kas jį įkišo, pastūmė kur toliau ir pakavojo? Taip ir dingdavo žmones. Bet kas ten toks buvo, niekas nežino, niekas aplinkui žmogaus nepasigedo.

Norisi, kad parašytumėte apie tą žmogų, kur liekne moterys atrado. Aš galvoju, kad gal ir dabar jo dar kažkas laukia, gal seserys dar gyvos, tokios kaip aš, gal dar kas. Surasti nebesuras, bet nors žinos, kur jis buvo ir kad jau nebėra ko laukti.

Skirtingos žmonių prigimtys

Man teko pažinti daug partizanų, buvo jų visokių. Labai įvairūs žmones buvo. Vienam iš jų paminklą norėčiau pastatyti. Toks buvo iš mūsų kaimo Jonas Cickovas. Bet buvo ir žiaurių vyrų. Mano galva, daug žmonių be aiškios kaltės žuvo. Man teko su jais bendrauti ir daugybę dalykų iš arti matyti.

Pabiržės būrio partizanai Kirdonių girelėje 1946 m. Iš kairės: Emilis Duduras (1920 - 1947), Povilas Krikščiūnas (1925 - 1947), Vytautas Morkvėnas (1930 - 1951), Jonas Sirbikė (1923 - 1952), Albertas Petrauskas (g. 1923), Vytautas Špokevičius (1926 - 1947).

Labai įstrigo į atmintį vienas atsitikimas. 1945 birželio 2 dieną gimė mano brolis. Apie birželio vidurį buvo krikštynos. Atėjo iš Kirdonėlių kaimo dviese, ginkluoti, jie ėjo nušauti Šukionytės. Šukionis buvo seniūnas, jį jau anksčiau buvo per langą nušovę. Šukionytė buvo jo sesuo, atėjusi padėti brolienei našlei prižiūrėti mažus vaikus. Jai buvo gal 15 - 16 metų. Mes ruošėmės krikštynoms ir pamatėme, kaip jie ateina. Kaimynystėje gyveno toks Jievaltas, seniūno pavaduotojas. Jis atėjo pas mano tėtį arklio pasiskolinti, gal bulves reikėjo akėti. Ėjo partizanai pas Šukionytę, bet pas mus pamatė tą seniūno pavaduotoją. Užėjo į kiemą, stumdė tą žmogų, prie sienos statė, gąsdino. Nors koks jis valdininkas buvo, jokių dokumentų ar kontorų, kad tik pavadinimas. Atsiklaupęs prieš tuos vyrus kalbėjo, atsiprašinėjo. Senyvas jau žmogus buvo, dukros mano metų. Paleido jį, susitarė. Pasiėmė žmogus arklį ir išėjo dirbti.

Mes matėme, jog kažkas čia bus. Nuėjo jie pas Šukionis, po kiek laiko grįžta atgal. Vienas atsiskiria ir nueina per lauką pas tą akėjantį žmogų, o kitas - Jonas Cickovas palengva eina mūsų link, vis sustodamas, atsigręždamas.

O tas žmogus paskui arklį eina ir nepastebi, kad mirtis jam iš paskos artinasi. Matėme, kaip prie jo priėjo, žmogus atsiklaupė, rankas iškėlė. Pasigirdo keli šūviai ir žmogus susmuko.

Šaulys pakluonėmis nuėjo į tėvų namus pas mamą, o Jonas atėjo pas mus ir sakė, kad dabar mums bus blogai: „Jei kas matė ir praneš, kad mes pas jus buvome ir iš čia išėję žmogų nušovėme, tai geruoju jums nesibaigs.“

Taip ir buvo. Mano tėvą stribai įgrūdo Pabiržėje į rūsį, gal mėnesį ten pralaikė. Grįžo išsukiotomis rankomis, sudaužytas visas vien už tai, kad kažkas pas mus buvo užėjęs.

Tos Šukionytės jie nenušovė. Kaip vėliau pasakojo Jonas, jo bendražygis merginos nepažinojo, ji buvo nevietinė, lyg ir nuo Krinčino atėjusi. Kai jie užėjo, mergina skubėjo su kibirais per kiemą. Jonas sakė, kad davęs jai ženklą, kad toji bėgtų. Ši metė viską ir pabėgo. Taip ir liko gyva.

Kam reikėjo eiti šauti tą vaiką? Kam jinai užkliuvo, jei brolienei našlei padėti atėjo? Kodėl vieni kokie buvo, tokie liko ir miške būdami, o kituose neišpasakytas žiaurumas ir pyktis atsirado, neapykanta žmonėms? Niekas man atsakyti negali.

Man teko garbė pažinti gydytoją Stasį Trepšį, žmogų, kuris pastatė ir ilgus metus vadovavo Vilniaus Antakalnio klinikoms. Tuo laiku jis buvo medicinos studentas, turėjo draugų Kirdonyse, čia leido atostogas. Per rugiapjūtės pabaigtuves atėję partizanai jį išsivedė ir norėjo nušauti, esą nevietinis, gal šnipas. Gerai, kad pavėlavęs atėjo partizanas J. Cickovas iš Kirdonėlių ir jį išvadavo. Visą gyvenimą S. Trepšys Joną geru žodžiu minėjo, už gyvenimą dėkojo.

Kai paskelbė amnestiją, Jonas pasidavė ir nuėjo prisiregistruoti. Išklausė jį, buvo liudininkai, kad jis nieko blogo nepadarė, ir jį paleido. Bet gal už pusmečio suėmė, nuteisė ir išvežė į Sibirą dirbti šachtose. Grįžo po sunkios traumos invalidas. Dirbo ir gyveno čia, Kirdonyse, prie fermos, nes jo namai buvo sudeginti. Sudeginti buvo ir kaimyno Vlado Kruopio bei kitų partizanų namai.

Liūdnai ir neteisingai baigėsi Jono gyvenimas. Buvo jis labai geros dūšios, kitiems nieko negailėdavo. Jo brolis buvo pasitraukęs su vokiečiais ir gyveno Vokietijoje. Pakvietė jis brolį atvažiuoti, pasisvečiuoti, dar pinigų žadėjo duoti. Nuvažiavo Jonas kartu su dukterėčia į Vokietiją. Pabuvo, pasisvečiavo, davė brolis jam pinigų ir Jonas namo sugrįžo. O tie niekadėjai, kurie pas jį išgerti ir pasėdėti rinkdavosi, galvojo, kad jis tuos pinigus į namus parsivežė. O jis pinigų neturėjo, buvo pas dukterėčią Panevėžyje palikęs pasaugoti. Nukankino žiauriai Joną, pinigų reikalaudami. Vieną vaikiną 16 metų pasodino, bet tikriausiai daugiau tų banditų buvo, tik tas vienas kaltę prisiėmė.

Trumpas Vytauto gyvenimas

Mes padėjome partizanams dešimtį metų. Ne tiems dviem iš mūsų kaimo, bet kitiems, kurie buvo iš toliau. Niekur nuo jų nenutolome. Mūsų vienkiemis buvo netoli miško, labai patogi vieta. Vasarą jų nebūdavo, o žiemą gyvendavo savaitėmis. Mūsų su tėvais ir močiute – devyni žmonės, ir partizanų 3-4 vyrai. Juk negali jaunas žmogus miške visą laiką būti. Jam valgyti reikia, nusiprausti, išsiskalbti. Ir su žmonėmis pakalbėti.

Tarp vietinių Pabiržės stribų buvo ryšininkų, kurie partizanams pranešdavo, kur bus kariuomenės siautimas, kur bus kratos daromos. Buvo pranešta, kad Kirdonyse, už upės, bus siautimas. Ten, gražiuose Morkvėnų namuose, prisilaikydavo miškiniai. Virtuvėje iš virtuvinės spintelės buvo įėjimas į rūsį, kur slėpėsi partizanai. Buvo pranešta, kad bus siautimas, ir vyrai, jei jie ten yra, turi dingti. Pranešti turėjo giminaičiai, tačiau jie kažkodėl nepranešė. Šeimininkų namuose nebuvo, tik vaikai. Atvažiavo kareiviai su stribais, atitraukė spintelę ir sumetė į rūsį granatas. Žuvo ten, atrodo, keturi. Mes nežinome, kas ten tokie žuvo, buvo jie nevietiniai.

Kažkas išduoti turėjo, ne kitaip. Kad rūsys name yra, tai daugelis žinojo, bet kad įėjimas per spintelę padarytas ir kažkas ten gyvena, tai nelabai. O čia kareiviai atėjo, iškart spintelę atidarė ir granatas sumetė. Turėjo aiškiai žinoti, kas ir kaip.

Ėjo kalbos, kad kaimynės žentas galėjo pasakyti. Toji kaimynė Morkvėnams prie ūkio darbų padėdavo. O jos žentas buvo iš karo grįžęs. Gal moteris ką pamatė ir žentui pasakė, o tas pranešė. Tokios sklandė prielaidos, vėliau partizanai tą vyrą nušovė.

Morkvėnų mergaitės išsilakstė, o sūnus išėjo į mišką. O kas jam daryti beliko? Jaunuolis buvo, nepilnametis, gal 14-15 metų paauglys. Buvo tai apie 1945 metus.

Mes jį globojome. Kartu su vyresniais ateidavo pas mus. Partizanai siųsdavo mano tėtį į Gulbinus parnešti alaus. Gal kas jam padėdavo, nežinau, juk kelias tolimas ir bačka sunki.

Vieną kartą ryte vyresnieji išėjo, o jaunuolis liko pas mus. Ir praneša, kad vyksta stribų ir garnizono siautimas, eina ir pas mus. O mūsų vienkiemis naujai statytas, ant lauko, nėra jokių medžių, nėra kur išeiti. Mama siūlo jam lįsti po grindimis ir slėptis, bet jis bijo, nes prisimena, kaip jo namuose buvo susprogdinti pasislėpę partizanai. Viename namų gale buvo tokia dirbtuvėlė, kur tėvas dirbo langus, duris. Aš, sako jis, slėpsiuosi skiedrose, po varstotu. Pasideda ginklą, atsigula ir mama užkasa ji skiedromis. Grįžta apsisukusi mama pasižiūrėti - matosi, kaip skiedros juda žmogui kvėpuojant. Ką daryti? Apkrauna ji vaikiną dirbamais langais, lentomis, viskuo, kas yra po ranka, ir išeina, nes jau nebėra laiko, kareiviai su stribais čia pat.

Krato visur, žiūri. O pas mus tėvo namas buvo taip statytas, kad iš vieno kambario durys į kitą, taip apie visą namą gali apeiti ratu. Kareiviai irgi bijo, atsargūs, nežinia, gal kas šaus. Įeina kareivis į virtuvę, iš jos eina į tas dirbtuves. Eina tyliai, tyliai tą kambarį praeina ir išeina. Tai gerai, kad tas jaunuolis neišsižiojo „Aš dar norėjau klausti, - ar dabar skiedros nebedreba, bet nutylėjau. Matyt, likimas padėjo“, - vėliau sakė jaunasis Vytautas Morkvėnas. Jis tada manė, kad mama dar kartą užėjo, o iš tiesų tai buvo kareivis iš garnizono.

Mano tėvas sėdėjo už stalo, dar buvo atvažiavęs jo pusbrolis, kuris partizanams dokumentus darydavo. Buvo už tai pasodintas, bet ką tik iš kalėjimo paleistas. Jis ir nežinojo, kad už sienos naujas pavojus slepiasi. Bet viskas praėjo gerai.

Niekur toli tas jaunuolis nuo kaimo ir neišėjo, glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus. Ir panų atsirado. Vieną merginą už paramą partizanams į Sibirą ištrėmė, kažkur toli. Bet per vieną siautimą naktį nepasisekė – bėgo jis į mišką, apšvietė lauką raketomis ir nušovė. Jau vyras buvo, apie penkerius metus partizanuose buvo praleidęs. Atrodo, tai buvo apie 195-uosius.

Tęsinys bus

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

Rekomenduojami video