Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuva svetimame dviejų galybių kare

Lietuvai minint Birželio 23-iosios sukilimo 80 metines vėl atgyja diskusija – kaip jį vertinti? Kodėl daliai politikų ir komentatorių tai išvis atrodo arba nesvarbus, arba net gėdingas įvykis? Ar nesukils tokios pat aistros, kaip dėl Kazio Škirpos ar Jono Noreikos-Vėtros atminimo? Kaip paprastam žmogui traktuoti šį istorinį faktą? Apie tai pokalbis su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovu Arūnu Bubniu.

1941 m. birželio 23 d. įvyko sukilimas prieš Lietuvoje jau metus laiko šeimininkavusius sovietų okupantus. Čia pat atėjo kita okupacija ir holokaustas. Kaip kaime, o ne Kaune, Vilniuje ar Klaipėdoje gyvenęs žmogus tai suprato? Kas jam buvo svarbiausia? Šūviai bolševikams į nugaras, tikros ar tariamos gėlės vokiečių kariams?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nacių–sovietų karo išvakarėse Lietuvoje gyveno beveik trys milijonai gyventojų. 80 proc. tuometinių Lietuvos gyventojų gyveno kaime ir vertėsi žemdirbyste bei gyvulininkyste. Tuometinė Lietuva buvo menkai industrializuota, agrarinė šalis. Kaimo žmonės buvo užimti nuolatiniais darbais ir turėjo mažai laiko poilsiui bei viešajam gyvenimui. Reikia pabrėžti, kad tuometinis prezidento Antano Smetonos režimas neskatino savo šalies piliečių aktyvaus dalyvavimo politiniame ir partiniame gyvenime. Vis dėlto valdžia skatino tautinį ir patriotinį sąmoningumą, kultūrinę ir šviečiamąją veiklą. Per 20 nepriklausomybės metų buvo išugdyta patriotiškai ir tautiškai nusiteikusi vidurinioji ir jaunoji kartos.

Sovietinė okupacija, nepriklausomybės praradimas, komunistinės valdžios vykdomos reformos ir svarbiausių sričių (pramonės, prekybos, žemės ūkio, kultūros) sovietizavimas dar labiau suskaldė ir supriešino visuomenę. Prasidėjusios represijos ir masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Sibirą 1941 m. birželio 14–18 d. didesnę lietuvių tautos dalį nuteikė prieš sovietinį okupacinį režimą. Tai buvo svarbi priežastis, prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, patriotiškai nusiteikusiems ir drąsiems vyrams griebtis ginklų ir pradėti sukilimą prieš bolševikus, kad pašalintų sovietinius okupantus ir atkurtų Nepriklausomą Lietuvą. Sukilėliai aktyviai veikė ne tik Kaune ir Vilniuje (Klaipėdos kraštas jau 1939 m. kovą buvo okupuotas Vokietijos), bet ir provincijoje – apskrityse bei valsčiuose. Buvo miestelių, kurie sukilimo dienomis (1941 m. birželio 22–28 d.) net kelis kartus ėjo iš rankų į rankas (pvz., Pušalotas Panevėžio apskrityje). Nemažai valsčių centrų sukilėliai užėmė dar iki vokiečių kariuomenės atėjimo į tas vietoves. Kaip į karo pradžios įvykius reagavo kaimo žmonės? Reakcijos buvo įvairios, nes kaimas buvo susiskaldęs dėl sovietų vykdytos žemės reformos, kurios metu buvo atimama žemė iš dvarininkų ir stambių ūkininkų bei perduodama bežemiams ir mažažemiams.

Vis dėlto, manau, dauguma su palengvėjimu sutiko karo pradžią ir bolševikų bėgimą iš Lietuvos, nes tauta buvo išgąsdinta trėmimų ir areštų, ji tikėjosi, kad vokiečiai ir lietuvių sukilėliai greitai nutrauks „raudonųjų“ siautėjimą Lietuvoje. Nemažai kaimo žmonių, išgirdę per Kauno radiją paskelbtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą, ant savo namų sienų ir stogų iškėlė trispalves vėliavas. Aktyvesni ir drąsesni kaimo gyventojai, daugiausia buvę šauliai, pradėjo ginkluotą kovą su besitraukiančiais raudonarmiečiais, komunistais, sovietiniais pareigūnais ir bolševikų rėmėjais. Naujakuriai, kurie buvo gavę žemės iš sovietų valdžios, nespėję pabėgti sovietinės valdžios pareigūnai vietose (valsčiuose) su nerimu žvelgė į greitai besivystančius įvykius ir artėjančią vokiečių kariuomenę. Dalis sovietinės valdžios šalininkų (komunistai, komjaunuoliai, milicininkai ir kt.) aktyviai ginklu priešinosi antisovietiniams sukilėliams, įskundinėjo juos raudonarmiečiams ir čekistams, dalyvavo „antisovietinių elementų“ areštuose bei žudynėse. Atvykstantys vokiečių kariai daug kur lietuvių buvo sutikti su šypsenomis ir gėlėmis, nes tikėta, kad jie „vaduoja Lietuvą iš bolševikų jungo“ ir padės atsikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei.

Ar daug Birželio sukilimo dalyvių vėliau tapo pokario partizanais ir kodėl?

Nėra atlikta tyrimų visos Lietuvos mastu, kiek 1941 m. Birželio sukilėlių tapo pokario partizanais. Vis dėlto, manyčiau, kad pradiniu partizaninio karo laikotarpiu (1944–1945 m.) jų galėjo būti 10–15 proc. Partizanais jie tapo dėl savo patriotinių-tautinių įsitikinimų (reikia ginti Tėvynės laisvę nuo ją siekiančios okupuoti ir terorizuoti Sovietų Sąjungos). Nemažai daliai buvusių 1941 m. sukilėlių, kurie nespėjo pasitraukti į Vakarus, buvo aišku, kad sugrįžę bolševikai jų nepasigailės už dalyvavimą Sukilime ar kitokią sovietams priešišką veiklą.

Esama liudijimų, kad Birželio 23 d. sukilėliai matė, kaip į evakuacijos mašinas sėda Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus, tačiau daliai jų rūpėjo žydai. Ką jūs į tai?

Nesutinku su tokiu teiginiu. Iki vokiečių kariuomenės ir saugumo policijos padalinių atvykimo į Kauną (birželio 24 d. popietė) jokių žydų pogromų ir žudynių Kaune nebuvo. Jos prasidėjo tik naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją. Jau 1941 m. birželio 25 d. kartu su priešakiniais vermachto daliniais A operatyvinės grupės vadas SS brigadefiureris Walteris Stahleckeris pasiekė Kauną. W.Stahleckeris tuoj pat ėmė organizuoti žydų ir komunistų naikinimo akcijas. Vėliau (1941 m. spalio 15 d.) apie tai W.Stahleckeris parašė išsamų pranešimą Vokietijos SS ir policijos vadui Heinrichui Himleriui. Vienas svarbiausių W.Stahleckerio rūpesčių buvo įtraukti vietos gyventojus į žydų žudynes ir nuslėpti nacių kaltę. Minėtame pranešime W.Stahleckeris rašė: „Užėmus miestą, jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus, nors ir sunkiai sekėsi sukelti vietines antisemitines jėgas. Saugumo policija, vadovaudamasi įsakymais, buvo pasiryžusi išspręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir kuo griežčiausiai. Bet pravartu buvo, kad ji, bent iš pradžių, veiktų užkulisyje […]“

Pasitelkus ir apginklavus žurnalisto Algirdo Klimaičio būrį, W.Stahleckeriui pavyko įvykdyti masinius žydų pogromus Kaune. Reikia pabrėžti, kad A.Klimaičio būrys (apie 300 žmonių) nebuvo pavaldus nei ginkluotą antisovietinį sukilimą organizavusiam Lietuvių aktyvistų frontui, nei Lietuvos laikinajai vyriausybei. Kaip rašė W.Stahleckeris, „A.Klimaičiui pavyko taip parengti ir pradėti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva. Pirmojo pogromo metu, naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, lietuvių partizanai likvidavo daugiau kaip 1 500 žydų, padegė arba kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Sekančiomis naktimis tuo pačiu būdu buvo padaryti nekenksmingais 2 300 žydų. Kauno pavyzdžiu panašios akcijos, tik mažesnio masto, vyko ir kituose Lietuvos miestuose, jos palietė ir likusius tose vietose komunistus“. W.Stahleckerio minimi pogromų metu nužudytų žydų (3 800) ir sudegintų namų (60) skaičiai kelia abejonių. To meto įvykių liudininkai dažniausiai prisimena tik žudynes „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. (ten buvo nužudyta keliolika ar kelios dešimtys žydų), didelių gaisrų tomis dienomis kauniečiai neprisimena buvus. Gestapo inicijuoti žydų pogromai Kaune tęsėsi iki 1941 m. birželio 29 d. Po to prasidėjo reguliarus žydų šaudymas Kauno fortuose.

Tai visgi, kas buvo svarbiausia – kerštas bolševikui, žydo sugavimas ar tikra viltis, kad vokiečiai leis atgauti bent satelitinės valstybės statusą?

Sunku atsakyti į šitą klausimą. Specialių tyrimų apie 1941 m. nacių–sovietų karo pradžios gyventojų nuotaikas lyg ir nebuvo atlikta, pasitaiko prisiminimų fragmentų įvairiose knygose. Turbūt visi prisimena tą žinią, kad prasidėjo karas. Daug kas matė keliais ir plentais besitraukiančius raudonarmiečius, sovietinius aktyvistus ir, galbūt, žydus. Kai kurių miestelių gyventojai prisimena tarp sukilėlių ir bolševikų vykusius susidūrimus, suimtus ir žuvusius žmones. Kadangi sukilimas vyko tik savaitę, prisiminimus apie jį užgožė vėlesni ir ilgiau trukę įvykiai: vokiečių atėjimas, vietinės valdžios pasikeitimas, miestelių žydų suvarymas į getus ir izoliavimo stovyklas bei vėliau sekusios žydų žudynės.

Ar tiesa, kad tarp 1939 ir 1941, o vėliau ir 1944 m. vokiečių ar rusų kario tūlas kaimietis galėjo ir nepamatyti?

Tikrai, galėjo taip būti, kad atokesnių kaimų gyventojai per visą karą savo gimtinėje galėjo ir nepamatyti nei vokiečių, nei rusų karių. Ypač tai pasakytina apie vokiečių okupacijos laikotarpį. Paprastam ūkininkui dažniausiai tekdavo bendrauti su vokiečiams pavaldžios lietuviškos administracijos tarnautojais (kaimų seniūnais, valsčių viršaičiais ir valsčių policininkais, kartais apskričių administracijos pareigūnais). Vokiečių administracija, policija ir kariniai daliniai dislokavosi tik didžiuosiuose miestuose ir kai kuriuose apskričių centruose. Šios struktūros, palyginus su sovietine valdžia pokario metais, buvo žymiai mažiau skaitlingos. Vokiečių pareigūnai per nacių okupaciją tikrai neaplankė visų Lietuvos kaimų ir vienkiemių.

Kaip Lietuvos kaime sutikdavo okupacinių kariuomenių karius?

Man susidarė toks įspūdis, kad 1940 m. Lietuvos kaimas Raudonąją armiją sutiko santūriai, neparodydamas aiškesnių emocijų – nei teigiamų, nei neigiamų. Vokiečių kariuomenė, kaip minėjau, 1941 m. birželį buvo pasitikta draugiškai ir su palengvėjimu, kad baigėsi bolševikų siautėjimas. Kai 1944 m. vasarą sugrįžo Raudonoji armija, nerimo ir baimės buvo daugiau negu 1940 m. birželį, nes žmonės jau žinojo, ko galima laukti. Tūkstančiai kaimiečių ir miestelių gyventojų nelaukė – jie su šeimomis tiesiog traukėsi į Vokietiją.

Kuo Birželio 23-iosios atvejis skiriasi nuo kitų, kaip antai Paryžiaus, sukilimų Antrojo pasaulinio karo metu?

Manyčiau 1941 m. Birželio sukilimas turėjo labiau išreikštus politinius tikslus – paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, Laikinosios vyriausybės sudarymą ir lietuviškų valdžios struktūrų atkūrimą. Prancūzai turėjo emigracijoje veikiančią Šarlio de Golio vyriausybę ir jai nebuvo toks aktualus klausimas, kaip vyriausybės sudarymas. Prancūzų sukilėliams buvo aiškesnė ir paprastesnė politinė situacija: jie turėjo vieną priešą ir okupantą – nacistinę Vokietiją, ir aiškius sąjungininkus – JAV ir Didžiąją Britaniją. Lietuviai turėjo laviruoti tarp dviejų kariaujančių galybių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Vokietija iš pradžių buvo laikoma sąjungininke, bet greitai paaiškėjo, kad ji tėra naujoji okupantė. Iš esmės Lietuvos situacija buvo beviltiška: didžiosios pasaulio valstybės buvo arba priešiškos Lietuvai, arba abejingos jos likimui.

Kokia yra išbaigta, jei tai įmanoma, Lietuvos istorikų 1941 m. Birželio sukilimo vertinimo koncepcija?

Baigtinės koncepcijos nėra ir, turbūt, negali būti. Yra kelios versijos, bet vyraujanti –1941 m. Birželio sukilimo, kaip bandymo atkurti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę samprata. To išraiška yra ir oficialūs minėjimai, gatvių pavadinimai (Birželio 23-iosios), karių savanorių statusų suteikimas 1941 m. sukilimo dalyviams, pora paminklų sukilėliams (Kaune ir Obeliuose). Tokia koncepcija yra vyraujanti tiek Lietuvos istorikų darbuose, tiek publicistikoje.

Kaip svarbaus centro direktorius visada sulauksite nepatogių klausimų, patirsite politinį spaudimą dėl vertinimų. Kaip istorikui išlikti objektyviam?

Istorikui nėra lengva išlikti objektyviam, nes istorikai irgi yra žmonės, jie turi savo pažiūras, simpatijas ir antipatijas, be to, jaučia įvairių visuomenės grupių, partijų ir politikų spaudimą. Ne kiekvienam pavyksta atlaikyti šį spaudimą, laikytis savo įsitikinimų ir vertinimų. Kai kurie pasiduoda politinei konjunktūrai, laikosi vidinės cenzūros, vengia viešai reikšti savo nuomonę diskusiniais ir „karštais“ klausimais. Vis dėlto, manyčiau, tokių konformistinių istorikų nėra daug.

Rekomenduojami video