Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Laikini namai - kaip savi, bet viltis lydi kasdien

Ukrainietės Irinos Drač šeima viena pirmųjų atvyko į Kupiškį ieškoti prieglobsčio, gimtinėje prasidėjus karui.

Jie įsikūrė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos bendrabutyje. Čia gyvena iki šiol ir džiaugiasi, kad jaučiasi kaip namuose. Bet mintys apie tikruosius namus nepalieka.

Anot Irinos, reikia tik sulaukti, kada karas baigsis, ir visi galės grįžti.

Visi kartu

Nuvykus į svečius, laukė ne tik Irina, bet ir dvi jos dukros, netrukus 17-ąjį gimtadienį minėsianti Lilija, vienuolikmetė Veronika ir trejų metų sūnus Bogdanas.

Lilija mokosi nuotoliniu būdu Ukrainoje, Veronika lanko Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos šeštą klasę, o Bogdanas nuo šio rugsėjo pradėjo eiti į darželį.

Šeimos moterys juokavo, kad nors kalba dar mažai, bet keturiomis kalbomis – gimtąja ukrainiečių, rusų, lietuvių ir anglų.

Beje, į Lietuvą šeima atsivežė ir savo augintinius. Ramiai sau ant lovos snaudė katinas, vardu Hammeris.

Tiesa, jam čia reikėjo priprasti, ilga kelionė, gyvenamosios vietos keitimas paveikė gyvūno elgseną, ilgai buvo kaip nesavas. Narvelyje tupėjo papūgėlė Kieša. Išvykdami net nesusimąstė, kad juos galėtų palikti namie.

Negalėjo tik pasiimti akvariumo su žuvytėmis. Lilijai jų labai gaila, nes kai buvo atjungta elektra, jos neišgyveno.

Viskas išliko iki pat smulkmenų

Pokalbį su I. Drač derinome ilgai. Buvo metas, kai kalbėti, vėl prisiminti išgyventą košmarą jai nesinorėjo.

Praėjo daug laiko, tad dabar kiek lengviau. Irina saugo sąsiuvinį, kuriame užrašytos mintys, kaip viskas vyko prasidėjus karui. Tačiau skaityti to, kas parašyta, neprireikė, atmintyje viskas gyva, tarsi tai buvo vakar.

„Mūsų šeima – iš Černigovo. Kartu su vyru Olegu ir trimis vaikais gerai gyvenome. Vasario 23 d. pas mus buvo šventė, Veronikos gimtadienis, susirinko artimieji, pasėdėjome iki vienuoliktos valandos ir išsiskirstėme. Ryte, apie 5 valandą, man paskambino mama, gyvenanti nuo mūsų apie 120 kilometrų atstumu. Ji pasakė, kad tikriausiai prasidėjo karas, pamenu, atsakiau, kad gal susapnavo. O maždaug už pusvalandžio išgirdau šaudymus ir mūsų mieste.

Atidariau langą ir prasidėjo sirenos. Supratau, kad tai tikrai karas. Pradėjau kelti vaikus. Jie nesuprato, kas vyksta, norėjo eiti į mokyklą. Matėme, kad kaimynai, nešini daiktais, ėjo iš savo namų ir kažkur važiavo.

Degalinėje susidarė eilės, o man reikėjo į ją, nes benzino buvo vos pusė bako. Dukra dar nubėgo į parduotuvę, ten būtiniausių prekių, duonos, pieno, beveik nebebuvo. Nuvažiavau į degalinę, apie tris valandas laukiau eilėje. Galvojau, kad kažkur vis tiek reikia važiuoti. Mama skambino, ragino vykti pas ją į kaimą. Kiti artimieji pranešė, kad į Černigovą jau važiuoja rusų tankai. Grįžau namo.

Darėsi vis baisiau, viskas aplink drebėjo, sproginėjo. Man vis skambino vyras ir liepė bėgti. Jis tuo metu buvo išvykęs į Prancūziją, vyras dirba įmonėje „Gilota“. Išvažiavome pas giminaičius. Visą naktį nemiegojome, aplinkui krito bombos, viskas degė.

Nutarėme, kad iš Černigovo reikia kažkur kuo greičiau važiuoti. Buvo labai baisu, bet pasakiau sau, kad aš galiu. Sėdau už automobilio vairo ir išvykome. Ilgai važiavome, matėme rusų kareivius, mus stabdė, klausinėjo, kur važiuojame, bet praleido. Vaizdas už mūsų buvo baisus – viskas degė, skraidė lėktuvai. Važiuoti dieną buvo ne taip baisu, bet vakare – labai. Naktį sustodavome, pernakvodavome viešbutyje.

Mūsų tikslas buvo kuo greičiau pasiekti Lvovą, kuo arčiau sienos, kad galėtume ją kirsti ir pasiekti Lietuvą. Vyras tada jau buvo grįžęs į savo įmonę ir ragino kuo skubiau važiuoti pas jį. Prie sienos su Lenkija stovėjome ilgai, kelias paras, nes žmonių buvo be galo daug“, – smulkiai visus įvykius pasakojo I. Drač.

Dėkinga – kiekvienam

Ji išreiškė nuoširdžią padėką įmonės, kurioje dirba vyras, vienam iš vadovų Gintautui Mockui. Anot pašnekovės, jis labai padėjo, davė automobilį, kad vyras galėtų kuo greičiau pagelbėti savo šeimai pasiekti Kupiškį, pasirūpino, kad atvykę jie turėtų kur prisiglausti.

„Vyras atvyko į Lenkiją, pasitiko mus ir atvažiavome į Kupiškį. Tai buvo 2022 metų kovo 3 diena. Atvažiavome naktį, apie dvyliktą valandą, mus pasitiko Gintautas, atvedė čia, į bendrabutį, ir pasakė, kad kuo galės, tuo padės. Kiek mums buvo laimės, kad esame ne gatvėje, kad aplinkui ramu, negirdėti bombų sprogimų.

Mes buvome vieni pirmųjų, atvykusių čia, sulaukėme didelio dėmesio ir pagalbos. Kitą dieną mus aplankė meras, valdžios atstovai. Esu labai dėkinga ir gimnazijos direktoriui, Audronei (Matuzevičienei – aut. past.), ji daug mums padėjo“, – kalbėjo Irina nebesulaikydama ašarų.
Neįmanoma neverkti, kai prisimena, kaip šiltai buvo sutikti, globojami.

Iš Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos bendrabučio šeima gyventi niekur kitur nepersikėlė. Tokio poreikio nėra, čia gerai jaučiasi.

„Mes Kupiškyje – jau kai namuose. Turime daug pažįstamų. Miestas ramus, gamta graži, žmonės labai geri. Niekas mūsų čia neskaudina, visi palaiko, kuo gali, tuo padeda.

Tai darė, ir kai tik atvykome, dabar taip pat. Už tai labai ačiū. Kiek sulaukėme pagalbos iš visai nepažįstamų žmonių, nešė kas ką galėjo.

Pamenu, atėjo kažkokia močiutė, kuri norėjo tiesiog su manimi pasikalbėti, sėdėjome abi ir verkėme. Ir dabar kartais, kai prieinu prie savo automobilio, jis su ukrainietiškais numeriais, žmonės klausia, ar aš iš Ukrainos, nori susipažinti, išreiškia palaikymą, bet daugiausia – pagyvenę, senukai, jaunimas taip nedaro“, – pasakojo I. Drač.

Lietuvoje laiko baimė dėl vaikų

Irina nuolatos palaiko ryšį su Ukrainoje likusiais giminaičiais. Jie beveik visi ten. Iš jų sužino, kas vyksta. Karas tęsiasi.

„Raketos skraido, nenutyla sirenos, bet žmonės kažkaip gyvena. Giminaičiai eina į darbus, vaikai – į mokyklas. Kartą Kupiškyje buvo sirenų patikrinimas. Kai jas išgirdo Bogdanas, vos jį nuraminau. Sūnus jų labai bijo. Supratau, kad namo ne laikas. Tada išvažiuoti mums pavyko, o dabar paprastai neįleis. Aš bijau. Bet tikimės geriausio, kad karas greitai baigsis, ir grįšime namo. Kiekvieną dieną svajojame apie tai, bet kada – nežinau. Jei ne vaikai, aš seniai būčiau Ukrainoje. Ten turime butą, jis nenukentėjo. Viskas yra taip, kaip palikome. Ačiū Dievui“, – kalbėjo ukrainietė.

Černigovas, pasak Irinos, karo metu smarkiai subombarduotas, nes rusai per jį norėjo įsiveržti į Kyjivą. Dabar miestas po truputį atstatomas.
Ši visos Ukrainos tautos tragedija skaudžiai palietė Irinos šeimą, moteris neteko kelių artimų giminaičių, pažįstamų. Ji negali suvokti, kodėl žūsta tiek niekuo nekaltų žmonių.

„Putinas neturi kuo užsiimti, tai nutarė užkariauti Ukrainą. Bet jam nieko neišeis. Ačiū Lietuvai, kitoms šalims, kurios padeda mums suteikdamos karinę techniką ir visa kita. Aš tvirtai tikiu pergale, kad tik greičiau“, – pabrėžė pašnekovė.

Visą laiką, kol bendravome su Irina, buvo matyti, kad jai sunku kalbėti rusiškai, dažnai įterpdavo ukrainietiškus žodžius, pagalvodavo, kaip išreikšti mintį. Jos šeimoje visi bendrauja tik ukrainiečių kalba. Sakė, kad gyvendama Lietuvoje dažnai sulaukia klausimo, kodėl kalba rusiškai.

Tiesiog nėra kitos išeities. Kai tik atvyko į Kupiškį, kalbėjo ukrainietiškai, bet niekas jos nesuprato, nors labai nenorėjo, teko prisiminti rusų kalbą. Moteris mokosi ir lietuviškai, lanko kursus Kupiškio r. švietimo pagalbos tarnyboje.

Su bendraklasiais susitinka tik per nuotolį

Vyriausia Irinos dukra Lilija šiuo metu mokosi nuotoliniu būdu Ukrainoje. Mergina yra vienuoliktoje klasėje, šie mokslo metai – paskutiniai. Paklausta, kaip sekasi mokytis iš namų, ji sakė, kad viskas gerai. Tik mokslai atima daug laiko. Smagu, nors ir per nuotolį, pamatyti savo bendraklasius, mokytojus. Nemaža jų dalis liko Ukrainoje ir eina į mokyklą. Kiti, kurie bėgdami nuo karo buvo išvykę gyventi kitur, jau grįžo.

Lilija sakė, kad reikės laikyti egzaminus, kol kas neaišku, kokiu būdu. Ji jau žino, kuo norėtų tapti ateityje, merginos svajonė – būti policijos tyrėja. Nuo vaikystės traukė ši profesija. Šie specialistai rengiami Odesoje, Charkive ir Kyjive. Lilija norėtų mokytis Ukrainos sostinėje.

L. Drač džiaugėsi, kad bendraamžiai Kupiškyje gerai priėmė. Nieko blogo apie juos negali pasakyti. Bendrauti pradžioje stengėsi pasinaudodama vertėju internete, o pramokusi mūsų kalbos, šiandien šneka lietuviškai. Supranta daug, bet dar ne viską.

„Man liūdna, kad vyksta karas, gaila nekaltų žmonių, kurie žuvo, taip pat ir tų, kurie turi gyventi nuolat slėpdamiesi rūsiuose, girdėdami sirenas. Aš negalėčiau ten gyventi. Dar iki prasidedant karui, sausį, apie tai kalbėta. Man jau tada buvo baisu eiti miegoti. Aš karo išvakarėse taip išsigandau, kad naktį atsikėlusi pradėjau krautis daiktus. Ir ryte viskas prasidėjo. Kažkokia nuojauta“, – kalbėjo Lilija.

Susipažįsta ne tik su Kupiškiu

Veronika yra P. Matulionio progimnazijos mokinė. Grįžusi iš mokyklos, kaip ir sesuo, mokosi nuotoliniu būdu Ukrainoje. Ji sakė, kad nelabai lieka laiko užklasinei veiklai, bet džiaugėsi galėdama lankyti netoli veikiantį vaikų dienos centrą.

Mažasis Bogdanas nuo rugsėjo tapo darželinuku. Auginant tris atžalas Irinai veiklos netrūksta, bet norėtų pradėti dirbti. Gyvendama Ukrainoje ji dirbo pardavėja prekybos centre, tačiau sūnus dažnai serga, bijo ir dėl lietuvių kalbos, jos dar gerai nemoka.

Pokalbiui pasisukus apie laisvalaikį, I. Drač pasakojo, kad su vaikais mėgsta išeiti pasivaikščioti po Kupiškį. Nuvažiuoja ir prie ežero, marių, grybauti. Džiaugėsi, kad turi automobilį, tad gali išvykti ir toliau, aplankė nemažai Lietuvos miestų, buvo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. Dukros nemažai pamatė keliaudamos su mokyklos organizuojamomis ekskursijomis. Išvykas rengia ir vaikų dienos centras, kurį lanko abi mergaitės.

Jurga BANIONIENĖ

Rekomenduojami video