Būtent storakočiai kiemo baravykai, kurie užaugindavo neįtikėtinai dideles kepures, būdavo paliekami nenupjauti tiesiog dėl grožio – vaikams pasidžiaugti, sodybos svečiams parodyti, pafotografuoti. Jie, kaip sodybos vizitinė kortelė, pūpsodavo ties įvažiuojamuoju keliuku į kiemą, kol patys savaime sunykdavo, išbarstydavo sporas į žemę.
Rūpinimasis baravykų palikuonimis būdavo antroji priežastis, kodėl mes jų nenupjaudavome. Ką darėme, kad išdygtų šie gražuoliai? Visą laiką į baravykų vietas po liepomis ir klevais pildavome ir pilame visas liekanas nuo išdarinėtų grybų, parsineštų iš miško. Daugiau nieko. Šitaip po sodybos medžiais išsibarsto ir peraugusių baravykų, ir raudonikių, tačiau išdygsta tiktai baravykai.
Visi daugiausia šviesiagalviai, storais kotais. Tarp žmonių girdėti sakant, kad tas vietas ne pro šalį ir palaistyti, bet mes niekada to nedarėme.
Iš esmės nieko daugiau daryti, norint užsiauginti baravykų sodyboje, nepataria nė mikologė, Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoja R. Iršėnaitė. Nebent dar galima būtų grybų liekanas pamirkyti vandenyje, paruošti didesnį grybų sporų koncentratą. Palaikius grybų liekanas ar peraugusius grybus maždaug parą vandenyje, tokį vandenį reikėtų išpilti į dirvožemį po medžiais.
R. Iršėnaitė mano, kad laistyti neverta: „Kaip miške nelaistai, taip ir sodyboje nematau prasmės laistyti. Gamta pati viską sureguliuoja. Jeigu vasarą didelė sausra, neįmanoma prilaistyti aplink medį, kad ir grybams, ir medžiui pakaktų drėgmės. O brandžiam medžiui, nuo kurio gyvybingumo priklauso grybo derėjimas, vandens reikėtų daug. Kadangi vanduo brangus, tai ir tas grybas pasidarytų labai brangus. Paprasčiausiai neekonomiška.“
Dėl baravykų – jokios garantijos
Blogiausia tai, kad niekas negarantuoja, jog grybų liekanų vietoje kada nors išdygs baravykų. „Pilsi ar nepilsi grybų liekanas sodyboje, – garantijos, kad išdygs baravykų ar raudonikių, nėra jokios. Arba po medžiais pažėrus grybų liekanų, jų gali išdygti tik po trisdešimt ar keturiasdešimt metų“, – aiškino R. Iršėnaitė.
Kas gali trukdyti išdygti baravykams ir raudonikiams?
Pasirodo, jeigu netoliese tvartas, šių grybų tikėtis beveik neverta. „Gal baravykams parinkta vieta yra netoli tvarto ar kitos labiau užterštos vietos, gal dirvožemyje yra per daug azoto ar kitų medžiagų. Tiek baravykai, tiek raudonikiai – vadinamieji mikoriziniai grybai – gali būti jautrūs tam tikrų medžiagų, ypač azoto ir fosforo, pertekliui.
Vieni grybai labiau linkę augti rūgščiame dirvožemyje, kiti – šarminiame. Azoto turtingose vietose gerai auga saprotrofiniai grybai, mėšlagrybiai ir žvynabudės, kuriuos kai kas taip pat renka ir valgo“, – pastebi mikologė R. Iršėnaitė.
Grybų liekanų išbarstymas po medžiais (užpylus vandeniu arba ne) yra paprasčiausias, vadinamas pasyvusis grybų įveisimo būdas. Šitokiu metodu galima pabandyti užsiauginti ne tik baravykų, raudonikių, bet ir pievagrybių, mėšlagrybių, žvynabudžių ar briedžiukų.
Pastarųjų grybų sporas galima sėti pievose, vejose, mulčių pabarstytose ežiose. Tiesa, pievos ar vejos turi būti nepurkštos fungicidais. Sudėtingesnis grybų sėjos būdas – išbarstyti grybų sporas, tarkim, ant popieriaus, ant specialių mitybinių terpių išauginti grybieną ir ją įterpti į medieną ar kitą substratą.
Nuo sporos iki grybo
Pasėtų sporų kelias iki grybo – labai ilgas, be to, jis gali nutrūkti bet kuriame etape. Juk, anot mikologės R. Iršėnaitės, sėjame mikroskopines sporas: „Tos sporos, kurios yra grybų kepurėlėse, turi nueiti ilgą kelią. Jos išaugina savotiškus mikroskopinius siūlus (hifus), ieškančius medžio, su kuriuo turi susijungti.
Tada formuojasi mikorizė: smulkiausios medžio šaknelės susijungia su grybo hifais ir tampa mikorizinės, nuo kurių grybo hifai toliau plinta į dirvožemį. Paprastai tariant, medis grybo šaknimis – hifais – siurbia sau vandenį ir mineralines medžiagas, o grybus aprūpina angliavandeniais. Toks abipusiai naudingas ryšys, mikorizė, būdingas apie 80 proc. visų medžių ir krūmų.“
Tik suformavus mikorizę, išauginus pakankamą kiekį grybienos dirvožemyje, susiklosčius palankioms metereologinėms sąlygoms, grybas augins vaisiakūnius. Tačiau mikorizė būdinga tik daliai visų žinomų grybų – baravykams, raudonikiams, lepšėms, kazlėkams, ūmėdėms, piengrybiams. Tokie grybai kaip pievagrybiai, kreivabudės, žvynabudės priskiriami saprotrofiniams, kurie maisto medžiagų pasisemia skaidydami medieną, miško paklotę ar dirvožemį. R. Iršėnaitės teigimu, pastarųjų gana paprasta užsiauginti ir dirbtiniu būdu.
Medžių ir grybų sąjunga