Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kaimo mokytojas: jei išvedu dvejetą, tai pirmiausia sau

Konstantinavos kaime (Rokiškio r.) gyvenantis Valdemaras Ražinskas jau 20 metų dėsto anglų kalbą Pandėlio gimnazijoje, kurią ir pats kažkada baigė. Jis sėkmingai susitvarkė su pandemijos iššūkiais. Deja, mokinių kasmet mažėja – šiemet mokytojas turi tik šešias savaitines pamokas. Prie kuklios pedagogo algos vyras prisiduria rinkdamas miško gėrybes. Sveikuolisištisus metus į darbą važinėja dviračiu,kasdien maudosi ežere. Didžioji Valdemaro aistra – roko ir džiazo muzika. Jau 32 metus jis nepraleidžia Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių, o plokštelių kolekciją skaičiuoja nebe vienetais, bet metrais.

Dvejetas sau

Pandėlio gimnazijos anglistas neslepia, kad pavasarį paskelbtas karantinas buvo šokas visiems, bet mokymo procesas vyko sklandžiai: „Dirbau per elektroninį dienyną. Su vyresniais moksleiviais sukūrėme feisbuko grupę. Pamokas vesdavau „online“ ir kiekvienam skyriau užduotis pagal vadovėlį. Sėkmingai išvedžiau pusmečio ir metinius pažymius. Namuose man nebuvo nuobodu – juk kaime daugybė darbų. Taip pat turėjau daugiau laiko klausytis muzikos, – tikino V.Ražinskas. – Dabar pradedame dirbti su MOODLE platforma. Taigi, jeigu vėl prasidėtų karantinas, nuotoliniam darbui esame pasiruošę.“

Mokytojui nelengva, kai menkesnių gabumų vaikai mokosi kartu su gabesniais. Ugdymo procesą apsunkina ir sutrikusio elgesio vaikai, kurie sunkiai išlaiko dėmesį, neadekvačiai elgiasi arba turi specialiųjų poreikių. Tačiau ir jiemsmokytojas privalo suteikti bent jau minimalių žinių. „Nesu griežtas mokytojas. Retai trimestre ar metiniame išvedu dvejetą. Net didžiausius tinginius stengiuosi „ištempti“, todėl su jais tenka dirbti papildomai. Jei išvedu dvejetą, tai pirmiausia sau – juk išvedus neigiamą pažymį, mokytojui prisideda daugiau popierizmo – dokumentų ir visokių lentelių pildymas,tenka skirti pataisas...“

Į Pandėlio gimnaziją V.Ražinskas atėjo dirbti 2001 metais. „Iš pradžių dėsčiau vokiečių kalbą, nesanglų kalba nebuvo pagrindinė – kas norėjo lankė anglų kalbos būrelį. Vėliau ji tapo pagrindine užsienio kalba, o vokiečių ir rusų – pasirenkamosios užsienio kalbos. Galiu pasigirti, kad 2002 metais buvau pirmasis Pandėlio gimnazijos anglistas. Seniau dėsčiau ir vokiečių, ir anglų kalbas. Kartais supainiodavau klases: į anglų kalbos pamoką atsinešdavau vokiečių kalbos vadovėliusir užgiedodavau „Gutentag“, o vokiečių pamokoje sveikindavausi angliškai, taip prajuokindamas mokinius“, – komiškas situacijas prisimena pedagogas.

V.Ražinskas: „Nesu griežtas mokytojas. Retai trimestre ar metiniame išvedu dvejetą. Net didžiausius tinginius stengiuosi „ištempti“.“

Moderuoja konkursus

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas rengia tarptautinį moksleivių kūrybinio vertimo ir teksto iliustravimo konkursą „Tavo žvilgsnis“, kuriame aktyviai dalyvauja ir Pandėlio gimnazijos mokiniai.V.Ražinskas padeda jiems pasiruošti. „Sudarau dalyvių sąrašą, surenku iš jų konkurso dalyvio mokestį, parengiu paraišką, pervedu pinigus rengėjams, iš kurių gauname tekstus. Vaikai turi apie mėnesį laiko teksto vertimui iš anglų, vokiečių ir rusų kalbų. Vėliau tuos darbus išsiunčiu ir laukiame vertinimų. Pandėlio gimnazijo smokiniai ne kartą tapo nugalėtojais.

Seniau konkurso laimėtojai iš visos Lietuvos rinkdavosi „Siemens“ arenoje į apdovanojimų iškilmes. Direktorius mums skirdavo autobusiuką. Kaimo vaikams būdavo didelė šventė – yra koncertavę A.Makejevas, L.Adomaitis. Gaila, kad jau kelinti metai tokios šventės nebevyksta. Taip pat vedu konkursą „Kalbų kengūra“ –konkurso dalyvis turi užpildyti testą su 40 klausimų užsienio kalbomis. Klausimai reikalauja ne tik kalbų, bet ir kitų bendrojo išsilavinimo žinių“, – apie užklasinę veiklą pasakoja mokytojas.

Valdemaras mėgsta uogauti ir grybauti. Taip jis prisiduria prie kuklios mokytojo algos.

Mokytojo diena

Pandėlio gimnazijos kolektyvas Mokytojo dieną švenčia įsimintinai. „Paprastai vyksta šaunus moksleivių renginys mokykloje. Jie labai išradingi – vienais metais, pamenu, visiems mokytojams tikrino sveikatą (pulsą, kraujospūdį) ir nustatė, kad esame persidirbę. Greitoji pagalba mus nuvežė į Kultūros centrą, kur buvoparuošta įdomikoncertinė programa. Pedagogai švenčia ir atskirai. Šiemet Mokytojo diena sutampa su Policininko diena, bet juk čia beveik tas pats“,– juokauja Valdemaras.

„Įsimintina Mokytojo dienos šventė įvyko pernai. Susitikome su bitininku Ignu Jackevičiumi ir jo mama, dalyvavome įdomioje edukacinėje programoje: liejome vaško žvakes ir žaisliukus, degustavome medų. Šį bitininką pažįstu nuo pernykštės vasaros, kai dirbau vertėju. Tuomet 82 aviliukus su bičių motinėlėmis autobusiuku vežėmeapvaisinti pas veislinius tranus į Vokietiją, Žemutinę Saksoniją. Sukorėme apie 1 400 kilometrų, paskui dviem savaitėms tuos aviliukus su motinėlėmis palikome kalnuose, 2 kilometrų aukštyje. Motinėlės išskrenda iš avilio ir pas jas atskrenda tranai – apvaisinimas vyksta ore. Už paliktą aviliuką – 5 eurai, bet investicija atsiperka. Tas motinėles bitininkai pardavinėja – apvaisinta bitutė kainuoja apie 400 eurų. Po dviejų savaičių aviliukus parsivežėme namo“,–įdomias vertėjo darbo patirtis prisimena Valdemaras.

Dviračio „fanas“

Visus metus į gimnaziją ir namo mokytojas važinėja dviračiu. „Kasdien pirmyn ir atgal į Pandėlį numinu 22 kilometrus. Į vieną pusę nuvažiuoju per pusvalandį. Važiuojant į Rokiškį ir atgal tenka nulėkti 50 kilometrų. Norint dviračiu kasdien įveikti dideliusatstumus, reikia ištvermės. Juk tenka minti per lietų, slidžiu keliu, prieš vėją, o vėlų rudenį ir žiemą – tamsoje. Dar ir „fūros“ lekia pro šalį – reikia saugotis... Kai žiemos būdavo sniegingos, tekdavo nulipti nuo dviračio ir prasikasti kelią per pusnį, o barzda apšarmodavo baltai, kaip Kalėdų senelio. Aišku, apsirūpinau bet kokiam orui tinkama apranga, bet yra buvę, kad prieš pamokas turėjau persirengti – tenka vežtis atsarginius rūbus“, – kelionių į darbą ypatumus atskleidžia mokytojas.

Vyras jau 30 metų laikosi sveikuoliško gyvenimo būdo: nevartoja alkoholio, nerūko, dieną pradeda maudynėmis ežere: „Gyvenime buvo periodas, kai pajutau kažkokį dvasinį nuovargį. Pamaniau, kad padėtų grūdinimasis, todėl pamažu kasmet vis ilginau maudymosi sezoną. Paskutinius 20 metų šalia namų plytinčiame Skaistės ežere ir Nemunėlio upėje maudausi ištisus metus, kasdien.“

Mėgsta uogauti

Iš daugelio vyrų Valdemaras išsiskiria pomėgiu uogauti. Vasarą ir rudenį mokytojas prapuola miškuose, kur noksta žemuogės, avietės, mėlynės, bruknės ir spanguolės. „Dabar žmonės tingi uogauti, bet mielai perka šias miško gėrybes. O man patinka uogauti, be to, prisiduriu prie kuklios mokytojo algos. Per karščius uogauti nelengva – puola uodai, mašalai. Todėl 6 valandą ryto jau būnu miške, o iki 11 valandos kibirėlis jau būna pilnas uogų. Užsakymų netrūksta. Visi tie mano rudeniniai džiazai – iš uogų, grybų... Jau tradicija tapo šeimos atostogos Jūrmaloje, o šiemet lankėmės nuošalesniame Latvijos miesteSaulkrasti, man patiko. Žmona neuogauja, tačiau mielai sutvarko mano surinktas uogas. Taip pat mėgstu grybauti. Miške pailsi ir kūnas, ir siela. Net žiemą pasidarau termosą kavos, sėdu ant dviračio ir lekiu į mišką – pasivaikštau, įkvepiu gryno oro, pasigrožiu gamta, nusiprausiu sniegu“, – pasakoja Valdemaras.

Prieš Kalėdas eketę žiemos maudynėms V.Ražinskui yra tekę išsikirsti kirviu.

Prisiekęs melomanas

„Muzika rimtai susidomėjau devintoje klasėje – pirkdavau vinilines plokšteles, mokyklos ansamblyje grojau bosine gitara. Sovietmečiu buvo galima gauti muzikinių žurnalų vokiečių kalba – pirkdavau juos ir skaitydavau, taip pramokau kalbą. Susirašinėdavau su bendraamžiais iš VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika – komunistinė valstybė, egzistavusi Europoje nuo1949 m. iki 1990 m. – red. past.), paklausydavau radijo.

Jaunystėje man patiko sunkusis rokas – grupės „LedZeppelin“, „UriahHeep“, vėliau išgirdau JimįHendrixą, kuris mane tiesiog pritrenkė. Vėliau susižavėjau glamroku, grupe „Slade“. Taip pat mėgavausi džiazu, bliuzu– dievinau dainininkę Janis Joplin. Buvo didžiulė laimė, kai Pandėlio „univermage“ nusipirkau pirmąją „Ganelino trio“ plokštelę –iki šiol ją turiu, retkarčiais paklausau. Žavėjausi grupės „Gintarėliai muzika“ – dar mokykloje įstrigo per šokius skambėjusi jų dainelė „Stebis motina ir tėtis“, – prisimena Valdemaras.

Baigęs Pandėlio vidurinę mokyklą, Valdemarasnedvejodamas stojoį Vilniaus universitetą, studijavo germanistiką. „Aišku, išgirsti autentišką vokiečių kalbą tekdavo retai. Kartą iš VDR atvykusius vokiečius mes, studentai, specialiai lydėjome į Saulėtekį vien tam, kad galėtume su jais pabendrauti. Didžiulė šventė mums būdavo Planetos kino teatre rodomi filmai vokiečių kalba. 1995 metais išvykau į mokytojų kursus Veilburge, Heseno žemėje. Tai buvo mano pirmas apsilankymas užsienyje. Pasipildžiau ir savo plokštelių kolekciją. Deja, geidžiamiausių negalėjau įpirkti dėl beprotiškų kainų“, – tęsia pašnekovas.

Plokšteles matuoja metrais

Valdemaras nuo jaunystės kolekcionuoja muzikos įrašus, vinilines bei kompaktines plokšteles. Jis juokauja, kad seniai pametė įrašų skaičių – juos matuoja metrais. „Reikėtų kada nors susidaryti pilną įrašų katalogą, bet tam reikia laiko, o jo vis labiau trūksta. Specialiai išmatavau savo kolekciją lentynose – 2,35 metro vinilinių ir 9,25 metro kompaktinių plokštelių, o kur dar krūva kasečių. Turiu patefoną, kartais jų klausausi, ypač vėlų rudenį ir žiemą.“

Prisiekusiam melomanui visgi smagiausia klausytis gyvos muzikos. Valdemaras nepraleidžia Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių bei koncertų, domisi alternatyviąja bei eksperimentine muzika. „Pirmasis, kurį aplankiau1988 metais, buvo Rygos džiazo festivalis – į jį važinėjau (arba tranzuodavau) ketverius metus. Tais pačiais metais prasidėjo festivalis „Vilnius Jazz“. Taip pat važiuodavau į Birštono, Panevėžio vokalinio džiazo, Kauno festivalius. Į festivalį „Vilnius Jazz“ važiuoju kasmet – per 32 metus nepraleidau nė vieno. Dėl 33-iojo dar neaišku. Važiuoju ir į Anykščių festivalį „Devilstone“ (Velnio akmuo) – šiemet jis neįvyko dėl karantino. Rokiškyje nepraleisdavau festivalio „Tėvo gitara“, deja, jau keletą metų jis nebevyksta. Puikių koncertų teko pamatyti mūsų rajono kaimynystėje: Dusetose –„Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, Anykščiuose –„Nursewithwound“, „Saulės laikrodis“. Neišdildomą įspūdį paliko „Swans“ koncertas Vilniuje“, – įsimintinus koncertus vardija vyras.

„Į Vilnių išvažiuoju visam savaitgaliui, apsistoju pas jaunystės draugą Rimgaudą. Turiu ritualų: aplankau vaikystės ir studijų draugus, diskų turgelį Antakalnio žiede prie degalinės, muzikos įrašų parduotuvę „Ragainė“, knygynus ir būtinai paminklą Frankui Zappai. Man patinka jo muzika, turiu garso ir vaizdo įrašų. Taip pat aplankau savo „Alma Mater“ – apžiūriu mūzas, užeinu į knygyną „Littera“, Sarbievijaus kieme prisėdu prie berželio.“

 

Rekomenduojami video