Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Iš kartos į kartą: šeimoje ūkį išlaikė daugiau nei 100 metų

Lietuvos pienininkystė sparčiai traukiasi ir vis dažniau parduotuvių lentynose pasirodo pieno produktų iš Lenkijos, Latvijos ūkių. Dauguma pienininkyste užsiimančių šalies ūkininkų – vyresnio amžiaus, tad prieš metus Miežiškių seniūnijoje, savo protėvių žemėje, nedidelę karvių bandą užveisęs 21-erių kauniškis Valentinas Vidugiris – tikra retenybė.

Prosenelių ūkis

Gyvulininkystė – darbas be poilsio dienų, be atostogų. Ir V. Vidugirį „Sekundė“ pokalbio dieną randa jo ūkyje. Smulkus vaikinas į sutartą interviu ateina išlipęs iš traktoriaus – šeimininkas didžiuojasi jį neseniai gavęs iš Europos Sąjungos paramos fondo kaip jaunasis ūkininkas.Tačiau naujoku žemės ūkyje V. Vidugirio nepavadinsi. Gyvulius, fermas ir didžiules pieno statines Valentinas mato nuo vaikystės. Šis ūkis Miežiškių seniūnijos mažame Sutkūnų kaime Vidugirių šeimoje eina iš kartos į kartą ir skaičiuoja daugiau nei šimtą metų.

„Šiame kaime mes belikę vieni tarp kukurūzų laukų ir karvių bandų“, – juokauja jaunojo ūkininko tėvas ir bendradarbis 46-erių Jonas Vidugiris.

„Į šią vietą po dar tebežaliuojančiu storu ąžuolu kadaise pirmieji atsikraustė mano vyro proseneliai. Jie taip pat buvo ūkininkai, turėjo 50 ha žemės ir už tai buvo ištremti į Sibirą. Paskui jų ūkį perėmė mano uošviai, o nuo 1992-ųjų – mano dabar miręs vyras. Tarybiniais metais kūrėsi kolūkiai ir viską nacionalizavo, tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę galėjome tęsti savo protėvių darbus“, – pasakoja prie šeimos vyrų prisijungusi Valentino močiutė Vincenta Vidugirienė.

Prieš penkiolika metų senelių ūkį perėmė jos sūnus Jonas, o prieš metus prisidėjo ir šeštosios kartos atstovas – anūkas.

Prisijungė prie tėvo

Dvidešimtmetis Valentinas į tėvo vienkiemį Miežiškių seniūnijoje atsikraustė iš Kauno rajono. Po tėvų skyrybų jis čia vasarodavo, o nuo paauglystės vis labiau ėmė svajoti apie ateitį šiame krašte.

„Nėra ką veikti mieste, ten jau viską pamačiau, išbandžiau ir vos tik gavau vairuotojo pažymėjimą nusprendžiau ūkininkauti. Esu baigęs žemės ūkio darbuotojo mokslus Kaišiadoryse. Man čia patinka, nors draugų liko mažiau, o dirbant su gyvuliais laisvadienių ar atostogų būna gerokai rečiau“, – šypsosi jaunuolis.

V. Vidugiris savo ūkio ėmėsi vos nuo devynių melžiamų įprastų karvių ir dviejų jaučių. Tokia banda šeimininkui per porą dienų duoda apie 300 kg pieno. Tad jei ne šalia dešimteriopai gausesnis tėvo ūkis, jaunasis ūkininkas visus metus būtų klimpęs į „minusą“.

„Pirmieji dveji metai gyvulininkystės ūkyje sunkiausi. Man pelnas kol kas dar toli, bet dirbu kartu su tėvu ir po truputį einame į priekį. Kol kas per daug nenusivyliau ir planuoju plėstis“, – optimistiškai nusiteikęs kaime savo vietą suradęs buvęs kauniškis.

Kartu su tėvu Valentinas kas dvi dienas į atvykstantį vieno stambaus supirkėjo pienvežį pripila po dvi tonas šviežio pieno. Toks kiekis gelbsti jaunojo ūkininko parduodamos produkcijos kainą, tačiau ši Lietuvoje, anot pienininkystės ūkio savininko, vis tiek gėdinga, palyginti kaip sunkiai dirba žemdirbiai.

„Pieno supirkimo kaina puse cento tai auga, tai krenta. Šiuo metu, priklausomai nuo parduodamo kiekio, ji svyruoja nuo 17 iki 28 centų už kilogramą. Palyginti su parduotuvių kainomis, tai labai mažai“, – sako V. Vidugiris,

Pasak ūkininkaujančių tėvo ir sūnaus, stiprią konkurenciją šiame sektoriuje sudaro bei kainą muša lenkų, latvių importuojamas pienas.

Valentino Vidugirio ūkis

Valentino Vidugirio ūkis

Meta kibirus

Vidugiriai valdo apie 120 ha žemės. Ūkio plėtrą planuojantis jaunasis ūkininkas Valentinas ieško nuomoti jos daugiau. Vietos reikia ir gyvuliams ganyti, ir šienauti, ir pašarui auginti. Dalį žemės žemdirbiai užsėję kukurūzų ir grūdinių kultūrų.

Šiame ūkyje pasitelkiama nauja technika ir automatizuota melžimo sistema. Su ja dirba samdyta darbuotoja ir dar vienas kitas pagalbininkas. Šiems žmonėms tenka mokėti atlyginimus, dažnai minimalius.

Ūkininkai pienininkystės nevadina labai pelningu verslu. O dar šią vasarą ganyklas išdžiovinusios sausros.

Sunkios darbo sąlygos be poilsio ir žemos supirkimo kainos pieno rinkoje vis daugiau pienininkų priverčia mesti kibirus.

„Per pastaruosius metus jau ne vienas gyvulininkystės ūkis aplink užsidarė, bankrutavo, kas liko – toliau vargsta. Aš pats turiu paėmęs paramos, tad neturiu, kur bėgti – tenka atidirbti“, – teigia Jonas Vidugiris.

Anot jo, jaunimas į fermas visai nebeina, o tokį kelią pasirinkęs jo paties sūnus – išskirtinis atvejis. Bet jei šis taip nori, tėvas atkalbinėti nežada. Be to, jaunuolis savo žinias dar gilina ir specialiuose mokymuose, kursuose.

„Kažką naujo, netradicinio, susijusio su pienu, kol kas neplanuojame, esame vyrai ir neturime tam laiko, o mūsų moterys į kaimą neina“, – nusijuokia vyresnis ūkio šeimininkas.

Valentino Vidugirio ūkis

Valentino Vidugirio ūkis

Ūkiai sensta

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras konstatuoja, kad pieninių veislių karvių Lietuvoje pradėjo mažėti nuo 2016 metų. Per pastarąjį pusmetį šių gyvulių sumažėjo kone trečdaliu ir dabar visoje Lietuvoje karvių teliko per 243 tūkstančius.

Daugiau nei 60 proc. visų pienininkystės ūkių smulkieji, turintys vieną dvi karves. Tokios stambios fermos, kaip Jono Vidugirio ir jo sūnaus Valentino, besudaro tik vos daugiau nei du procentus Lietuvos ūkių.

Panevėžio rajono laukuose rugpjūčio mėnesį ganėsi 8033 karvės, o šiuos gyvulius laiko tik apie 15 proc. visų rajono ūkininkų.

Didžioji dauguma, 69 proc., Panevėžio rajono ūkių užsiima augalininkyste, dar 13 proc. turi mišrius ūkius.

„Vien pienininkyste verčiasi maža dalis žemdirbių, o jaunimo išvis vienetai. Sunkus, prie karvių pririštas darbas kaime sudomina nebent žemę labai mylinčius, iš tėvų tokią veiklą perėmusius jaunuolius“, – teigia Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistė Dalia Klemkienė.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro statistika rodo, jog vis mažiau žemės ūkyje jaunimo – ūkininkų gretas kasmet palieka po kelis šimtus jaunų, iki 40 metų, žemdirbių. Tokio amžiaus ūkininkai Lietuvoje tesudaro tik apie 15 proc. Panevėžio rajone tokių žemdirbių metų pradžioje registruota 369 iš visų 2189 ūkininkų.

„Ūkininkai mūsų rajone sensta – daugiausia jų sudaro 41–65 metų žmonės. Tokie vadovauja beveik pusei rajono visų ūkių“, – sako D. Klemkienė.

Iš viso šalyje registruotas 114 181 ūkis, per metus šis skaičius reguliariai sumažėja apie 1500.

Inga Nagrockienė

sekundė,logo

Rekomenduojami video