Jau dvidešimt metų, kai Vilniuje gyvenantis 45 metų Andrius Rabačiauskas vasarą išėjęs atostogų vyksta į Biržų rajoną. Nemunėlio Radviliškio vaikų stovykloje jis dirba ne tik būrio vadovu. Medicinos studijas baigęs vyras rūpinasi stovyklautojų numuštais ar nubrozdintais keliais, kitomis bėdomis.

Šį vyrą su Biržų rajonu visam laikui sieja tai, jog čia gyvena jo žmonos mama Rita.

Čia yra artimiausių jo gyvenimo žmonių kapai. Šimpeliškių kaimo kapinaitėse ilsisi Andriaus žmona Aida ir sūnus Pijus.

Nebeprieštarauja pašaukimui

Iš Kėdainių kilęs Andrius baigė Panevėžio medicinos mokyklą, po to apgynė bakalauro diplomą Klaipėdos universitete. Vėliau apsigyveno Vilniuje, ilgą laiką dirbo Valakupių reabilitacijos centre ergoterapeautu. Sako, kurį laiką bandęs pakeisti gyvenimo būdą ir profesiją, tačiau ankstesnė jį traukė labiau.

Todėl dabar jis Vilniaus Centro poliklinikoje dirba ergoterapeutu.

„Specialybė nepaleidžia. Kam prieštarauti pašaukimui? Grįžau dirbti ten, kur gerai jaučiuosi", - sako Andrius.

Jam tenka dirbti su žmonėmis, kurie turi smulkių motorikos sutrikimų, bėdų dėl rankų, pečių, kenčia po stuburo traumų. Andriui tenka gydyti ir neįgaliuosius. „Žmonės serga ir sensta", - sako jis apie profesinės kasdienybės ratą.

Šeimoje vienturčiu augusiam Andriui visuomet patikdavo būti kompanijose, bendrauti ir padėti žmonėms. Todėl jis ėjo ir sportuoti, ir į šokių pamokas, o vėliau važiavo į stovyklas dirbti vadovu. Vyras iki šiol šoka folkloro ansamblyje „Poringė", dalyvauja dainų šventėse, rengia tradicinio šokio stovyklas.

„Aida šitame ansamblyje buvo, mane atitempė. Jos nebėra, o aš čia likau tęsti šeimos tradicijų", - sako Andrius.

Jauni žmonės - gražūs ir atsakingi

Andriui patinka važiuoti į stovyklas. Sako, kad jose pats pasijunta jaunesnis, be to, geriau gali suprasti ir jaunus žmones.

„Mes jauni irgi buvome „crazy". Gal tik nebuvo tokių technologijų, kaip šiandien. Dabar visur sienos atviros, visi mobilūs. Tada susitikimus organizuodavome nusipirkę korteles, nubėgę prie telefono aparato bei paskambinę visiems, o į užsienį vykti reikėjo vizų. Dabar technologiškai viskas kitaip", - apie bėgantį laiką kalba 45 metų vyras.

Nežiūrint to, į stovyklas dirbti atvykstantis jaunimas, anot jo, atsakomybę jaučia taip pat, kaip ir prieš daugelį metų.

Andrius prisimena, kad buvo laikotarpis, kai į stovyklas susirinkdavo vis mažiau vaikų. Tą lėmė gyventojų emigracija. Tačiau jau keleri metai, kai vaikai į stovyklas sugrįžo ir netgi pritrūksta vietų visiems norintiems stovyklauti.

Andrius, seniai dirbantis stovyklose su jaunais žmonėmis, vis akcentuoja jų gebėjimą būti atsakingais. Tas jaunimas, kuris dirbo stovyklose, nenuėjęs „šunų keliais". Visi baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas, gražiai augina vaikus.

Turime stotis ir eiti

„Gal iš dalies tai, kad aš dirbu čia, padėjo nenusigerti ar ant šakos nepasikabinti", - tyliai sako Andrius.

Šiemet ne kartą pagalvojo apie tai, kad jo sūnus Pijus jau būtų septyniolikmetis ir jis galėtų dirbti vienu iš stovyklos vadovų.

Būtent stovyklose Andrius sutiko ir savo būsimą žmoną, biržietę Aidutę Kvedaraitę. Jis gerai prisimena, kad tai buvo 1997 - aisiais. Draugauti abu pradėjo po metų. Vėliau gimė judviejų sūnus Pijus.

Kelionė per jų ligas truko ilgai. Iš pradžių vėžiu susirgo sūnus. Vėliau tokia diagnozė buvo nustatyta Aidai.

Pijus, mažas kovotojas, mirė sulaukęs vos pusšeštų metukų. Praėjus keliems metams, po ilgai trukusio gydymo jis neteko ir Aidos. Jai tebuvo vos 33 - eji.

Andrius kartu su Biržuose gyvenančia Aidos mama aplanko artimųjų kapus. Pas ją jau šeštus metus atvažiuoja švęsti ir svarbiausių metų švenčių - Kalėdų, Velykų. Ryšiai nenutrūksta. Juk žmonos mama Rita - jo šeimos narys.

„Savo mamai dažnai sakau, kad ji turi mane. O Aidos mama prarado viską. Todėl ir važiuoju pas ją. Neturi tėvai laidoti savo vaikų, bet kartais taip išeina", - sako Andrius.

Aidos teta Renata Andriui dažnai padeda pasaugoti Mėtą - Andriaus ir Aidos šunį. Andrius šiandien kartais juokauja, kad žmonos teta Renata - jo šuns auklė.

Po artimiausių žmonių laidotuvių Andrius sako gyvenęs kratiniu visko, kas tik gali padėti. Buvo Rytų kovos menai, dzenbudizmas, budizmas, krikščionybė. Jie leidę suprasti, kad gimėme tam, kad mirtumėme, tik skirtingu metu.

„Mirusiesiems - mirusiųjų pasaulis. Bet mes liekame gyventi. Turime stotis ir eiti. Dievas uždaro duris, bet palieka atvirą langą", - kalba Andrius.

Artimiausių žmonių mirtys nebuvo staigios. Jis žinojo, kuo sūnus ir žmona sirgo. Gyveno žinodamas prognozes ir tai, kad išeis greičiau, nei tikimasi.

„Turėjau gražų laiką su savo žmonėmis, turėjau laiko pasiruošti išėjimui. Esu medikas. Būdavau ligoninėje su Pijumi. Mačiau, kaip išeina vaikai, tekdavo ir jų tėvus apkabinti. Manęs laukė tas pats..." - kalba Andrius.

Ką jis pasakytų tėvams, praradusiems savo vaiką?

„Atsiminkit tai, kas buvo gražiausia. Skirkite laiką savo raudoms. Po to kelkitės ir eikite į priekį. Gyventi, gyventi - kol mūsų žvakė užges", - kalba Andrius.

Jis neslepia, kad ir pats nesulaikydavo ašarų. Jų nubraukdavo ir naktį, ir važiuodamas mašina, skambant prisiminimus sukėlusiai muzikai...

Neleisti sau užsidaryti

Andrius sako, kad dirbti su svetimais vaikais jam nesunku. Tik kai pamato giminaitės Jurgos sūnų Roką, kuris draugavo su Pijumi ir kuriam tiek pat metų, kiek būtų sūnui, dažnai pagalvoja, kad galbūt visi šiandien būtų buvę kartu.

Jis tik vieną kartą sau buvo uždavęs klausimą: „kodėl man tai?" Bet jį palikęs. Be atsakymo.

„Dievas gal duoda išbandymus tiems, kurie juos paneša. Didesnio kryžiaus neduoda, nei gali pakelti", - sako vyras.

Jis sutinka su mintimi, kad laikas tikrai gydo. Galvodamas apie sūnų nebejaučia tokio aštraus deginančio skausmo, koks būdavo anksčiau. Po Aidos mirties praėjus penkeriems metams - jau irgi tapę truputėlį lengviau.

„Gal pats organizmas blokuoja tai, kas skausminga ir bloga. Kūno, smegenų veikla tik taip leidžia išgyventi. Tiesa, tu ir pats turi su tuo dirbti, neleisti sau užsidaryti", - kalba vyras.

Andrius prisimena, kad ir gyvendami kartu su Aida jie nebuvo užsidarę. Jų namai visuomet buvo atviri bičiuliams. Jei kas nežinodavo, kur eiti ar kur pernakvoti, žinodavo, kad pas Rabačiauskus vietos visada atsiras.

„Mes su Aida davėme daug bendruomenei. O po to viskas grįždavo dvigubai",- kalba vyras.

Jis prisimena, kad reikėjo lėšų Aidos gydymuisi. Jų aukojo bičiuliai ir visai nepažįstami žmonės.

„Po Aidos mirties jaučiau grąžą iš draugų, jų palaikymą. Būdavo, net pykteldavau, kad man neleidžia pabūti vienam su savo skausmu. Tik vėliau sužinojau, kad jie buvo susitarę manimi rūpintis", - pasakoja.

Andrius kalba apie tai, kad šiandien jis gyvena ir už savo artimiausius žmones. Kartoja, kad gyventi reikia. Užsidaryti jam neleidžia vidinė jėga - gaila bėgančio laiko, kurio nesinori tiesiog leisti bet kaip.

Taip bus, jei ir atsirastų kita šeima. Visi pasiims palapinę ir kartu keliaus. Tačiau šiandien Andrius yra vienas. Sako, gal su metais jo reikalavimai padidėjo, o gal daugiau nesutinka savo antrosios pusės. Bet ir vienas jis turi ką veikti. Štai likusią atostogų dalį nuvažiuos iki Zakopanės arba keliaus po gražiausias Lietuvos vietas.

Skirti laiko ir meilės

Klausiu Andriaus, ką duoda vaikams ta stovykla, į kurią šitiek metų visi veržiasi. Jis sako, kad tą meilę ir dėmesį, kurio vaikai ne visuomet gauna dėl mūsų, tėvų, nuolatinio lėkimo.

Vienas iš dalykų, ką būtinai stovyklos vadovai padaro, - dienos pradžioje iš vaikų surenka mobiliuosius telefonus, kad stovyklautojai daugiau laiko skirtų ne virtualiam, o tikram pasauliui.

„Vaikams čia būname draugais, broliais, tėvais. Pastebime juos, išklausome. Keista, kad tėvai dažnai bėga ir neturi laiko vaikams, o jie mokyklose turi vaikščioti pas psichologus. Šioje stovykloje radau daug paslėptų dalykų. Vaikai gauna laisvę kūrybiškumui, išsako savo mintis, išgirsta kritikos, bet kartu ir patarimų. Visi rodo vieni kitiems pagarbą",- kalba pašnekovas.

Tėvams vyras patartų būti kantriems, nežeminti vaiko, išklausyti jį, sužinoti jo baimes. Leisti vaikui pasijusti saugiam savo šeimoje.

„Mus vaikai irgi moko. Reikia jiems daug skirti laiko. Darbas lieka darbu, bet vaikams turime duoti ir meilę. Reikia ne įsakinėti, o prieiti, stebėti, kokie talentai juose slypi, ir kreipti į jų lavinimą. Stebėti, mylėti, saugoti",- kalba Andrius.

Jis pats į stovyklą sako kasmet važiuojantis, kad išmoktų, patirtų kažko naujo ir „visiems metams pasikrautų „batareikas". Jam gera gyventi Lietuvoje.

„Jei mes galime gerą stovyklą čia padaryti, tai ir Lietuvoje gera gyventi. Čia kaip maža valstybė", - sako stovyklos vadovas.

Pijus ir Aida - didieji gyvenimo mokytojai

Andrius įsitikinęs, kad Aida pritartų tokiam gyvenimui, kokį jis gyvena.

„Kaip ji gyveno su manimi, taip aš gyvenu šiandien. Mes būtume darę tą patį, gal net labiau. Planavome įsivaikinti kūdikį, jau buvome ir kursus baigę. Ir vienas berniukas Medeikiuose buvo įvaikinimui atsiradęs. Bet Aidos sveikata pablogėjo ir reikėjo koncentruotis į gydymą", - kalba Andrius.

Jei turėtų galimybę, vyras savo gyvenimo nekeistų.

„Gal tik daugiau dėmesio skirčiau sūnui Pijui. Nedirbčiau papildomo darbo, kurį dirbau, nes reikėjo pinigų", - susimąstęs sako Andrius.

Draugai kartais jo klausia, kaip jis išgyveno artimųjų netektis

„Gyvenime tokių išbandymų neprašiau. Negalvojau, kad gali būti taip. Kiekvienais metais ir toliau ligoninėse miršta vaikai. Teko matyti tėvą, kuris paliko vaiką, sirgusį vėžiu. Buvo keista, kai mes su žmona pasikeisdami sėdėjome prie sūnaus ir bandėme kovoti prieš ligą. Pijus ir Aida buvo didžiuliai mano mokytojai, nes abu nepasidavė iki galo. Sau pasakiau, kad jei aš pasiduosiu, tai suteršiu jų atminimą. Jei „kaltis", tai iki galo", - sako Andrius.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"