Važiuojantys pro Medeikių kaimą atkreipia dėmesį į netoli kelio stovintį akmeninį malūną. Jis jau seniai nebemala miltų, tačiau tebesaugo atminimus. Šio buvusio gyvenimo atmintį liudija netoliese gyvenanti 83 metų Aldona Ambraziūnienė. Ji - kadaise čia dirbusio malūnininko marti.

Nuolat lankoma

Moters dienos ramiai teka namelyje kaimo pakraštyje. Jos sūnus Deimantas ir dukra Raimonda, šeši anūkai ir tiek pat proanūkių gyvena užsienyje. Vyriausiam anūkui jau 33 metai.

Vyras amžino poilsio išėjo jau 1991 metais.

Vaikai, kai tik gali, visuomet parvažiuoja į namus. Ir skambina kasdien. O tuo metu, kai jų nėra, moterį globoja lankomosios priežiūros darbuotoja Vandutė – anot Aldonos, „labai gera ir sąžininga moteris“.

Su vaikštyne po kambarius keliaujanti ir kartais į kiemą išeinanti pašerti šunelio senolė dažnai sulaukia ir dar vieno kaimo gyventojo – Valduko. Jis moteriai atneša ne tik malkų, bet ir geros nuotaikos bei kaimo naujienų.

„Valdukas sąžiningas ir teisingas. Ir malkų nori atnešti, ir priemenę pašluoja“, - sako moteris. Ant lentynos stovi didelis, tik jam skirtas puodelis kavai.

Dar apsilanko kaimynai, kurie iš Biržų maisto ir visokių reikmenų atveža. Kitapus kelio gyvena kaimo bendruomenės pirmininkė, atnešanti jai knygų iš bibliotekos.

Vyriausia iš gausios šeimos

Aldona yra kilusi iš Pasvalio rajono Daniūnų kaimo. Buvo vyriausia šeimoje, kurioje augo 11 vaikų. Moteris džiaugiasi, kad iš visų brolių ir seserų šiandien dar gyvi devyni.

Baigusi Panevėžio medicinos seserų mokyklą Aldona prieš daugiau nei 60 metų atvyko dirbti į Medeikius.

Čia ji susipažino su malūnininko sūnumi Vytautu. Abu jau nebe jaunikliai buvo, po 27 metus turėjo, kai susituokė. Sūnų Aldona gimdė būdama jau trisdešimties.

Kol pasistatė savo namus, dešimtį metų gyveno pas uošvius greta malūno.

Kai Aldona atvyko į Medeikius, malūnas jau nebeveikė. Buvęs malūnininkas Alfredas Ambraziūnas dirbo kolūkyje. Iš senojo malūno buvo išimtos girnos ir perkeltos į naujai pastatytą malūną bei lentpjūvę.

Moteris sako, kad dabar jau į buvusią kaimo puošmeną – malūną - būtų baisu užeiti. Jis irsta, griūva, akmenys krenta. Tačiau iš išorės dar labai gražiai atrodo.

Barė poetą

Aktyvi mergina dainavo Medeikių etnografiniame ansamblyje. Labai gerai pažinojo poetą Vaidotą Spudą, kuris tuo metu mokytojavo Medeikių mokykloje, buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.

Moteris prisimena, kaip V. Spudui labai patiko jaunimo dainos. Kartą vieną koncertą jis aprašė laikraštyje, pasidžiaugė, kad kaimo žmonės moka linksmintis. Vėliau Aldona jį dėl to barė ir prašė daugiau neberašyti, sako, kažkaip sarmata buvę...

Poetas eilių bičiuliams neskaitydavo. Tačiau buvo labai draugiškas, „dūšios žmogus“.

Moteris sako, kad kaime dar tebegyvena buvusi V. Spudo draugė. O pati savo ir kaimo jaunimo fotografijos su poetu neberado – kažkam atidavusi...

Aldona visus pažįstamus stebina itin didele gausa atmintinai deklamuojamų eilėraščių, atliekamų dainų. Taip ji sako lavinanti atmintį. Sako, kartais užtenka tekstą perskaityti tik vieną kartą, ir jau atsimena.

Priėmė gimdymą

Medeikių kaime kadaise veikė ligoninė, joje buvo akušerijos – ginekologijos skyrius. Aldona medicinos seserimi joje dirbo nuo 1954 metų. Ligoninė veikė iki 1959 -ųjų, vėliau buvo įkurta ambulatorija. Čia medicinos seserimi moteris dirbo iki pat pensijos. Sako, visus kaimo žmones ir jų istorijas labai gerai žinanti. Tiesa, grytelės, kur buvo 10 ligoninės lovų, jau nebeliko...

Dažnai gulėdama Biržų ligoninėje A. Ambraziūnienė prisimena Medeikių gydymo įstaigą. Mena, kaip skaniai duodavo valgyti, du kartus per savaitę iš Biržų atveždavo duonos...

Medicinos seseriai tekdavo padėti gimdymuose, dirbti ir laborante. Esant sunkesniems gimdymams atvykdavo gydytoja iš Biržų, kitais atvejais vaikus priimdavo akušerės.

Moteris prisimena skaudžią istoriją, kai vienas vyras atsisakė į namus priimti žmoną su gimusiomis dvynėmis. Šeima augino tik vieną gimusią mergytę, kita augo pas uošvius.

Likimo ironija – vėliau tai šeimai vėl gimė dvyniai...

O dar viena rimtesnė istorija įvyko prieš pat Velykas. Aldona ruošėsi eiti į balių. Susisukusi plaukus popierėliais nešė du kibirus vandens. Prie jos namų sustojo maršrutinis iš Pučiakalnės važiuojantis autobusas. Vairuotojas pasakė, kad viena keleivė gimdo.

Medikė numetė kibirus, sėdo į autobusą, nuvažiavo į ambulatoriją, į ją įnešė ir paguldė gimdyvę.

Ambulatorijoje jau buvo pirmasis kaime telefonas. Ji paskambino į Biržus, paprašė siųsti „greitąją“.

Tuo metu pasirodė vaiko galvutė. Nežinodama, ką daryti, Aldona ją bandė dar stumti atgal...

Gimė berniukas. Seselė pradėjo tvarkyti vaiko bambutę, kai į kiemą įvažiavo greitosios medicinos pagalbos automobilis. „Atsiminsiu visą gyvenimą, kaip tada bijojau“, - pasakoja moteris.

A. Ambraziūnienė sovietmečiu gavo ir ordiną - moteris kraujo neatlygintinai davė daugiau nei 50 kartų...

Neužmiršti bažnyčios ir Dievo

A. Ambraziūnienė gerai prisimena, kaip buvo įkurta Medeikių kaimo bendruomenė. Moteris ilgą laiką buvo aktyvi jos narė.

„Mojavą giedodavom, savo išaugintų gėlių duodavau, vaikinus pyniau“, - pasakoja moteris apie savo aktyvią veiklą tuo metu, kai dar leido sveikata. Vėliau į renginius keliaudavo su vaikštyne.

Kai buvo atidaryti vaikų globos namai, tame pačiame pastate įkūrė koplyčią. Aldoną buvo išrinkę į katalikų bendruomenės komitetą.

Moteriai iki šiol gaila, kad vėliau koplyčia buvo išdraskyta. Tad dabar retsykiais tenka važiuoti į Biržuose esančią bažnyčią.

Su šiluma ji prisimena, kaip praėjusiais metais pas ją kalėdoti buvo atvažiavęs kunigas Ernestas Želvys ir kaip maloniai su juo pabendravo. Ji tikisi, kad ir šiais metais sulauks dvasininko atvykstant. Nors abejoja - žino, kad kunigų labai trūksta...

Būdama namuose ruošėsi šventoms Kalėdoms. Advento laikotarpis buvo skirtas ramiems apmąstymams.

Artėjančių švenčių proga Aldona linkėjo, kad visi žmonės vieni kitiems būtų geri ir tolerantiški, vieni kitiems padėtų.

Kalėdos – atgimimo laikotarpis. Tad Aldona norėtų, kad ta proga blogi žmonės į gerus atsiverstų. Ir kad viskas būtų gerai.

Savo šeimai senolė linki, kad  visi vienas kitą palaikytų, mylėtų, nesiskirtų, neišeitų blogais keliais, neįniktų į narkotikus. Ir kad neužmirštų bažnyčios bei Dievo.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"