„Nebuvo sodybos be darželio. Anksčiau sodyba be gėlių darželio buvo neįsivaizduojama. Be jo atrodė, kad niekas tuose namuose negyvena, nėra žmogaus“, - savo knygoje „Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Kvapnūs, puošnūs, gydantys“ rašo Gražina Žumbakienė.

Ši moteris, gyvenanti Rumšiškėse, yra kilusi iš Biržų krašto ir jį vadina sau mielu ir brangiu. Ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja visą savo profesinį kelią paskyrė augalams – ji žino, ką lietuviai augino soduose, darželiuose, daržuose prie savo sodybų. Senovės lietuviai, sako G. Žumbakienė, privalėjo turėti gėlių darželį, net jei tuose namuose ir neaugo dukterys, net jei namas iki galo dar ir neįrengtas. Kai žiemos dienos ilgėja ir saulė mūsų akyse tampa panaši į narcizo žiedą, jau planuojame, ką pavasarį savo žemėje sėsime ir sodinsime.

Galbūt kažką šis interviu įkvėps šalia savo namų pasisodinti kokią nors gėlę, kuri nuo seno lietuviui yra įprasta. O etnobotanikės G. Žumbakienės niekaip kitaip neišeina pavadinti, kaip tik paprastu žodžiu – gėlininkė.

- Gražina, papasakokite savo sąsajas su Biržais.

- Mano tėvelis yra Jurgis Bieliakas, gimęs 1921 m. Suosto kaime. Mama – Stasė Sarapaitė, gimusi 1924 m. Sodelių kaime, Panevėžio rajone. Tėvelis buvo mokytojas. Aš gimiau Ančiškių kaime, Vabalninko seniūnijoje. Taigi aš esu Gražina Bieliakaitė.

Ši pavardė Biržų rajone įvairiai varijuoja nuo Bėleko, Bieliako iki Bielinio ir panašiai. Net ir garsusis knygnešys Jurgis Bielinis dar buvo vadinamas Bieliaku.

Biržų krašte širdžiai brangu aplankyti Suosto kaime gyvenančią tėvelio pusseserę Onutę Briedytę-Masonienę. Ji kartu su kitais 2001 m. organizavo sudegusios medinės Suosto bažnytėlės atstatymą. Malonu susitikti ir su pusbroliu Jonu Beleku.

Čia yra man labai mieli kapai: Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios šventoriuje guli močiutės tėvai, mano proseneliai, Ona ir Jurgis Bieliakai, močiutės sesuo Elžbieta Bieliakaitė ir mano dėdė – ilgametis Suosto bažnyčios zakristijonas Albinas Bieliakas. Greta Suosto kaimo senose Naujikų kaimo kapinaitėse guli ypač mano mylima močiutė Ona Bieliakienė-Pešelienė.

- Jūs - ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja. Kokie keliai jus nuvedė į Rumšiškes?

- Vyras Zenonas Žumbakys dirbo Lietuvos liaudies buities muziejuje, o aš 1974 m. baigiau Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą ir pradėjau dirbti Pravieniškių girininkijoje. Tuo metu architektūros istorikas, etnografas dr. Klemensas Čerbulėnas (beje, kilęs iš Spalviškių kaimo Biržų rajone), vadovavęs muziejaus detalizuoto plano rengimui, pakvietė dirbti į muziejų apželdinti kuriamas skirtingų Lietuvos regionų sodybas: tai dekoratyviniai medžiai ir krūmai, apyniai, sodai, daržas, gėlių darželis ir kambarinės gėlės. Ypač išskyrė gėlių darželius. Jo nuomone, tai esanti europinės svarbos tema. Taip ir prasidėjo mano ilgametis darbas muziejuje po atviru dangumi...

- Esate bene pirmoji Lietuvoje, kuri ėmė plėtoti etnobotanikos sritį. Per kelias dešimtis savo darbo muziejuje metų surinkote daug medžiagos apie senųjų Lietuvos sodybų gėlių darželius, daržus, sodus, sodybų medžius, kambarines gėles, augalų naudojimą per apeigas ir jų reikšmę. Kodėl jus traukia būtent ši etnokultūros sritis?

- Ir dabar su baime prisimenu: tik pradėjau dirbti, o jau visi klausia, kas Lietuvoje buvo auginama, kodėl, kokie regionų skirtumai ir taip toliau... O tokių žinių nėra. Tai po kruopelę rinkau archyvuose, bibliotekose. Ėmiau važinėti po visą Lietuvą ir klausinėjau senus žmones, čia ir radau svarbiausias žinias. Pamačiau gyvai mūsų protėvių bendravimą su gamta, sužinojau, kodėl būtent tuos augalus sodino savo sodybose. Atsiskleidė visas mūsų žmonių dvasios grožis. Taip ši sritis ir sužavėjo...

- Šiandien jau ir žemės lopinėlis prie namų yra retas reiškinys, o neretai jis apželdinamas laikantis naujų madų ir vaikantis įmantrių augalų pavadinimų. Senieji, prigimtiniai lietuviui augalai beveik pamirštami - tiek lauke, tiek kambaryje. Kokius augalus - vaistinius, dekoratyvinius - patartumėte auginti namuose ir prie jų tiems, kurie norėtų puoselėti senąsias lietuvių gėlių auginimo tradicijas? Juk tai tikrai nebūtų orchidėjos, ar ne?

- Dabar pasaulyje ekologiškai išprususi visuomenė ima domėtis savo krašte protėvių augintais augalais. Taip pat šiais laikais atrandama naujiena – aromaterapija. Mūsų protėviai seniai tą suprato, todėl augino ir labiausiai mylėjo tuos augalus, kurių lapai ar žiedai skaniai kvepėjo. Žiedo grožis net ir nesvarbu buvo. Geriausias pavyzdys - kvapioji razeta, kuri buvo plačiai auginama visoje Lietuvoje. Nors jos žiedai maži, neišvaizdūs, bet labai patiko skanus jų kvapas. Apie ją dainavo šokdami ratelius: „Nedailus razetos nei žiedas, nei lapas, betgi yra gardus josios kvapas“ (Panevėžio r.). Tuos augalus, kurie nekvepėjo, kartais pavadindavo „bedruskiais“.

Dabar važiuoji per Europą ir matai vienodus augalus, tas pats ir Lietuvoje. Ne kartą esame pastebėję, kaip Lietuvos liaudies buities muziejuje užsieniečiai puola kvėpinti kvapiuosius žirnelius (kvapusis pelėžirnis – Lathyrus odoratus L.). Prašo jų ankštelių sėklai.

Juk turime tiek nuostabių senelių augintų augalų, kuriuos būtų gražu sodinti prie namų. Išvardysiu keletą vaistinių augalų, ir dabar reikalingų mūsų kasdieniniame gyvenime, kurie galėtų augti darželyje ar darže ir kitose sodybos vietose. Tai vaistinė medetka, vaistinis šalavijas, vaistinė juozažolė (bene vienintelis mūsų senelių augintas biblinis augalas), gražu turėti čiobrelį ir raudonėlį, atsineštus iš laukų, mėtų nors vieną rūšį.

Dabar visi žino, kad kepenis valo ir stiprina vaistai „Silybum“. Mūsų seneliai jau seniai augino prie namų margalapį margainį (Silybum marianum L.) ir gėrė jo antpilą nuo virškinimo sutrikimų. Jei nėra arti laukuose, reikėtų prie namų turėti pelyną (kartusis kietis – Artemisia absinthium L.) - juo gydė nuo įvairių pilvo ligų. Ypač padėjo, kai gyvulys ar žmogus viduriuoja, nes „kaip šniūru užriša“ (taip sakydavo aplink Skuodą).

Antanina Valtaurienė (g. 1911 m.) iš Nemunėlio Radviliškio pasakojo, kad jos vyrui, kai šis piemenavo, mama įdėdavo buteliuką vaistų, jei „po krūtine negerai“ pasidarytų. Tame buteliuke būdavo džiovintos arnikos su pelynu, užpiltu degtine. Ir dabar visi to pelyno ieško ne tik sau, bet siunčia ir giminėms į Ameriką, Vokietiją. Mūsų garsi biologė žolininkė Jadvyga Balvočiutė pataria prie namų turėti kerelį žaliosios rūtos ir, užėjus negerumui, suvalgyti vieną kitą lapelį. Tiek daug suminėjau, o kur dar gražiais, skaniai kvepiančiais žiedais žydintys krūmai: alyvos, jazminai, erškėtrožės.

- O koks gi vaidmuo lietuvių darželiuose teko apdainuotai rūtai? Dainose dažnai minima ne tik ji, bet ir bijūnai.

- XX a. pirmoje pusėje bijūnai ir rūtos buvo pagrindinės darželio gėlės. Rūta laikoma lietuvių nacionaline gėle. Ji naudota per įvairias apeigas, buvo reikalinga „ir prie gyvo, ir prie mirusio“. Svarbią vietą rūta užima įvairiuose krikštynų, laidotuvių ir ypač vestuvių papročiuose. Nė apie vieną kitą gėlę lietuviai nesudėjo tiek daug gražių dainų, kiek apie šį augalą. Ji auginta kiekviename darželyje. Jei nėra rūtų, tai jau ne darželis. Jos buvo svarbesnės už visas kitas gėles. Pandėlio apylinkėse pasakojo: „Ne tas gražus darželis, kur gėlės žydi, o tas gražus darželis, kur rūtos žaliuoja“. Rūtas vartojo ir įvairioms ligoms gydyti.

O bijūną Biržų krašte vadino pinavija. Jas labai mylėjo ir gerbė dėl kvapnių, puošnių, anksti žydinčių žiedų, kuriuos dar ir vaistams vartojo. Bijūnas – brangintina gėlė, todėl sodindami stengėsi po šaknimis ką nors (pinigą ar juodos duonos) padėti, kad jis geriau prigytų, augtų ir žydėtų. Antanina Stanikūnienė (gim. 1912 m.) iš Biržų pasakojo, kad būdama mažutė stovėjo ir žiūrėjo, kaip mama sodina bijūnus: „Iškasė duobeles, įmetė pinigų ir sodino. Pasodinus apkrapino švęstu vandeniu, peržegnojo“.

- O ar jūs turite lietuvišką darželį prie namų?

- Prie mano namų auga medžiai, todėl čia nėra didesnio darželio. Atsikėlusi gyventi į Rumšiškes 1971 m., dar nedirbau muziejuje, o turguje Kaune pirmiausia nusipirkau puikiojo bijūno kerelį ir keletą svogūnėlių poetinio narcizo. Dalį mėgiamų augalų sodinu daržiuke, kur daugiau saulės. Prisimenu istoriją, įvykusią prieš 5–6 metus. Muziejuje turime įrengę „kvapnųjį darželį“, į kurį sukėlėme vaistinius ir prieskoninius augalus, augintus sodybose. Buvo liepos mėnuo. Po daržiuką vedžiau ekskursiją japonų žurnalistams, kurie domėjosi lietuvių auginamais augalais sodybose tiek anksčiau, tiek dabar. Ekskursijos pabaigoje matau, kad jie kažką tariasi. Tada prie manęs prieina vertėja ir sako, kad čia viskas labai gražu, visko prisodinta, per daug tvarkinga.

Įdomu, kaip yra iš tikrųjų - ar tikrai ir dabar tiek visko auginama, ar jie negalėtų apžiūrėti mano daržo namuose?

Laimė, buvau kiek apsiravėjusi, nes per darbą, ekspedicijas, straipsnių rašymą ne visada yra laiko. Atvažiavo, fotografavo. Net pati stebėjausi, kiek visko galėjau parodyti. Tarp burokėlių, kopūstų, morkų, svogūnų, braškių žibėjo medetkos, kvepėjo vaistinės ramunėlės, kyšojo „ilgauodegės“ (Šraderio balanda), kerojo margalapis margainis. Agurklėse dūzgė bitės. Klestėjo krapai, burnočiai. Prie vaiskrūmių ir obelų augo 3–4 rūšių mėtos, melisos, kaulažolės. Žieminių augalų lysvelėje mėlynavo juozažolė, žydėjo „tribulkos“ (laiškinis česnakas), kvepėjo vaistinis šalavijas, pelynas, čiobreliai, peletrūnas, katžolės, vaistinė gelsvė. Ekskursiją kartu lydėjo ir Lietuvos ambasadoriaus Japonijoje žmona su paaugle dukra. Mergaitė vaikščiojo tarp lysvių, sakė, kad užaugusi ir ji norėtų tik tokio daržo.

-Ačiū už pokalbį.

Indra Drevinskaitė -

Žilinskienė

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai